Meno studijos Klaipėdoje – metai su Lietuvos muzikos ir teatro akademija
Muzikos, teatro ir šokio studijos uostamiestyje jau metus vykdomos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete. LMTA padaliniu fakultetas tapo 2018 metais, tačiau tik nuo šių mokslo metų Klaipėdoje studijuoja į LMTA KF įstoję pirmakursiai. Daugiausia jų – Teatro katedroje. Prof. Valentino Masalskio vadovaujamame kurse yra net 27 aktorinio meistriškumo siekiantys jaunuoliai. Taip pat pirmakursių sulaukė Šokio bei Muzikos katedros. Iš viso į bakalauro ir magistro studijas Klaipėdoje įstojo 71 jaunuolis.
Beata Baublinskienė
2020 12 20
„Vakarų ekspresas“
Kaip sekasi fakultetui gyventi naujomis sąlygomis? Kokie įvyko pokyčiai? Kokios perspektyvos atsiveria Klaipėdos fakultetui ir jo studentams?
Faktai ir statistika
Klaipėdos muzikos fakultetai prie anuometinės Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – LMTA) prisijungė 1975 m., iki tol tai buvo Šiaulių pedagoginio universiteto padalinys, rengęs muzikos pedagogus, choreografus ir mėgėjiško teatro vadovus. 1997 m. Klaipėdos muzikos fakultetai įsiliejo į Klaipėdos universitetą kaip KU Menų akademija, kuri 2018 m. KU tarybos ir LMTA Senato sprendimu vėl sugrįžo į LMTA.
Klaipėdos fakultetas yra LMTA padalinys nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. Integracija vyksta įvairiais lygiais: derinamos studijų programos, meninės veiklos planai (pvz., Tarptautinio M. K. Čiurlionio vargonininkų konkurso finalas surengtas Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje), tarptautinis bendradarbiavimas, gerinama infrastruktūra (Klaipėdos fakultete LMTA atliko remonto darbų už 93 200 eurų – pakeisti langai, suremontuota biblioteka, šokių salė, atlikti įvairūs kitokie remonto darbai).
Klaipėdos fakulteto bendruomenei neseniai buvo pristatyta ir naujoji akademijos strategija LMTA′2030, rektorius prof. Zbignevas Ibelgauptas ir prorektorė doc. dr. Judita Žukienė ją aptarė su KF dėstytojais ir studentais.
Būti bendro audinio dalimi
Ar juntami pokyčiai fakultete susijungus su LMTA ir kokie jie? Atsako Teatro katedros profesorius, žinomas Lietuvos aktorius Valentinas Masalskis: „Vien tai, kad rektorius ir prorektorė atvyko į Klaipėdą pristatyti studentams ir dėstytojams naujosios strategijos, yra pokytis. Tai pagarbos ženklas. Anksčiau su mumis nelabai kas kalbėjosi. Pamenu vieną visuotinį Klaipėdos universiteto susirinkimą, kuriame tiesiog buvome žeminami – vadinami išlaikytiniais, lyg būtume kokie piktšašiai ant universiteto kūno. Buvo labai nejauku: neva kiti fakultetai uždirba pinigus, o menai juos suvalgo. LMTA visi esame lygūs, visi menininkai.
Kitas dalykas, atsirado planavimas, ryšys. Stojamieji egzaminai vykdomi centralizuotai: rinkome aktorių kursą Klaipėdoje, tad Vilniuje jis nebuvo renkamas. Srautų planavimas yra sveikintinas. Vien dėl to susijungimas yra labai prasmingas. Tampame vieno audinio – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos – dalimi, o ne kaip buvome anksčiau – galbūt išskirtiniai, bet, sakyčiau, antrarūšiai…“
Šokio katedros vedėjas prof. dr. Vidmantas Mačiulskis antrina kolegai: „Universitete būdavome maloniai kviečiami papuošti šventes, surengti meninę programą, bet kai reikėdavo už menų studijas mokėti, požiūris jau nebūdavo palankus.“
„Susijungę sukūrėme naują studijų programą „Šokio subkultūros“: į ją įstojusieji mokosi dvejus metus drauge, o nuo 3 kurso specializuojasi. Vilniuje taip pat yra Šokio ir judesio katedra, bet ten mokoma klasikinio ir šiuolaikinio šokio. Mūsų specifika – tautiniai ir pramoginiai šokiai. Galiu pasakyti, kad mums susijungimas išėjo tik į gera, nes būnant LMTA dalimi, studentams atsiranda daugiau galimybių bendradarbiauti su užsienio mokyklomis: akademija turi platesnį specializuotų tarptautinių ryšių tinklą, negu kad buvo universitete.“
Studentų balsai
Kaip studentai jaučiasi Klaipėdos fakultete? Vaidybos pirmakursiai, pasak jų kurso vadovo prof. V. Masalskio, čia gyvena lyg atsiskyrę nuo išorinio pasaulio: uostamiestyje mažiau šurmulio nei sostinėje, taigi – ir gundymų atsitraukti nuo studijų. O studentai nė kiek nesisieloja dėl tokio „atsiskyrimo“: „Labai patogu, kad viskas šalia, gali visur nueiti pėsčiomis. Atsikeli ir po 15 min. jau esi akademijoje, tiek pat – atgal iki bendrabučio. Pirmaisiais mėnesiais net nepagalvojome, kad mes kažkaip uždarai gyvenam. Tik kai grįžti namo, susivoki.“
„Visą dieną mokaisi, kažką darai, todėl, kai išeini iš akademijos, norisi ramybės. Atsiskyrimas labai palengvina koncentraciją. Kai nėra nuolatinio šurmulio, pailsi.“
„Gerai yra tai, kad išmoksti paleisti savo buvusį gyvenimą. Po truputį atsisveikini su namais, o dauguma draugų vis viena išvažiavę mokytis arba į Vilnių, arba į užsienį. Gal ir panašu šiek tiek į vienuolyną ar rezervatą, bet labai geras būdas susikaupti, pamiršti tai, kas buvo.“
Pasak V. Masalskio, tam tikras atsiskyrimas pirmaisiais aktorystės studijų metais yra būtinas: „Muzikantai yra kitaip ruošiami, jie nuo 5 metų sėdi prie pianino ir groja. Šitie žmonės ateina iš mokyklų su kitokia motyvacija. Mums labai svarbu išmokti susikoncentruoti, o tam reikia tam tikrą periodą užsidaryti nuo pasaulio, atitrūkti nuo draugų, nuo miesto, kuriame gyvenai.“
Bet tokia tik pradžia: „Tuoj pat bus Jauno teatro dienos, kur šitas jaunimas įsilies į festivalį kaip savanoriai, padės aptarnauti renginius. Parengsime ir savo pasirodymą, atiduosime savo meninę duoklę.“
Pasak dėstytojo, naujieji pirmakursiai pasižymi muzikalumu – daugelis groja kokiais nors instrumentais: „Turime tromboną, fleitą, akordeoną, penkias pianistes, chorvedę, du gitaristus. Bandysime suburti savo orkestrą.“
Tokie, atrodytų, keisti žaidimai ugdo jaunųjų aktorių gebėjimą dirbti drauge, girdėti vienas kitą, pasiekti kūrybinę sinergiją, nes, pasak meistro, aktorius nėra individuali profesija, tai – kolektyvinis darbas: „Baigus akademiją labai jaučiasi, kaip lengva greitai surasti ryšį su kitais. Individualybė yra gerai, ji niekur nedingsta, bet turi išmokti bendrauti su kitu.“
„Pirmojo kurso egzaminą jau esame paruošę: jis panašus į spektaklį. Aš nerodau studentų blogųjų pusių – manau, kad nereikia traumuoti jauno menininko pastačius jį ant scenos. Jis kaip tik turi įgauti kūrybinės drąsos.“
O svarbiausia, kad „studentas būtų laimingas“. „Geriausia, jei jis pats pasako „man turbūt ne pakeliui“; kai pajunta, kad nepaneša to krūvio, galbūt per didelio atsidavimo. Beje, man atrodo, kad kuo toliau, tuo dažniau ateina vis labiau motyvuotos kartos. Studentai yra reiklūs ir sau, ir dėstytojams. Tai yra gerai.“
Visi mes – menininkai
Klaipėdos fakulteto dekanas prof. Vytautas Tetenskas dar atsimena laikus, kai fakultetas buvo Valstybinės konservatorijos dalimi, ir visą vėlesnę epopėją: „Lygiai 20 metų buvome Lietuvos konservatorijos fakultetas, nuo 1995 m. tapome universitetu. Iš pradžių viskas buvo puiku, jutome ir finansinį, ir moralinį palaikymą. Bet 2005 m. priėmus nelemtą studijų krepšelių įstatymą, situacija išsyk pasikeitė. Nuolat būdavome badomi pirštais, kad meno studijos yra brangios. Tai tiesa – armijos menininkų neparuoši, yra daug individualaus darbo. 2017 m. gavome tik 4 krepšelius. Jei nebūtume jungęsi su LMTA, būtume išnykę, nes Klaipėdos universitetui tapome nebereikalingi.“
Buvimas LMTA dalimi padeda lengviau susikalbėti: „Mums dabar nereikia aiškinti, kodėl, pavyzdžiui, per individualias pamokas studentui reikalingas koncertmeisteris, o kartais ne du; kodėl dėstytojas negali daugiau studentų paimti ir pan. Universiteto vadovybė nesuprato, bet čia būtų panašiai, jei man kas nors turėtų paaiškinti, kaip susidaro tam tikra cheminė medžiaga. LMTA suprantame dalykų specifiką iš pusės žodžio, visi esame menininkai.“
Susijungus su LMTA atliktas intensyvus darbas derinant ir ruošiant naujas studijų programas. KF prodekanė doc. Irena Pečiūrienė: „Galiu tik pasidžiaugti, kad mums labai padeda LMTA specialistai – konkrečiai Studijų programų skyrius, palengvinęs darbą ne tik sudarant programas, bet ir tvarkant studijų planus.“
Iš tiesų susijungus buvo svarbu nedubliuoti tų pačių programų su Vilniumi. Atsižvelgiant į regiono kultūrinę specifiką sukurtos naujos programos – nuo kitų mokslo metų startuos miuziklo programa, programa „Muzika ir edukacija“. Prof. V. Tetenskas: „Kai kurias muzikos atlikimo programas palikome – tai džiazas ir populiarioji muzika, chorvedyba ir vargonininkavimas. Norėtume grįžti ir prie meninių kolektyvų vadovų rengimo, juk visos Dainų šventės – tai mūsų absolventų kolektyvų darbas. Bendraujame su kultūros centrais, kurių direktoriai verkdami prašo – duokit specialistų. Tik kad jaunimas nenori išvažiuoti, bet čia jau rajonų valdžia turėtų spręsti, kaip juos pritraukti.“
Dekanui antrina Teatro katedros docentė dr. Irena Bierontaitė: „Bendraujame su visos Lietuvos kultūros centrais. Specialistų poreikis yra didžiulis, todėl ketiname ir toliau ruošti renginių režisierius. Vilnius šitos specializacijos neturi, tad mes kiek atnaujinę turėsime naują – taikomojo teatro – specializaciją.“
Pirmieji metai sugrįžus į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos sudėtį Klaipėdos fakultetui buvo svarbių ir reikšmingų pokyčiu laikas. Akivaizdu, kad tai atvėrė naujas galimybes studentams ir dėstytojams bei sustiprino meno studijų lauko tvarumą Lietuvoje.