Viskas gerai, kas baigiasi. LMTA režisūros magistrantų baigiamieji darbai
Rugpjūčio 18–22 d. vyko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) teatro režisūros magistrantų (kurso vadovė Yana Ross) baigiamųjų darbų savaitė „Baaaaaigiamieji“. Buvo rodomi Antano Obcarsko, Uršulės Bartoševičiūtės, Augusto Gornatkevičiaus, Linos Židonytės ir Nauberto Jasinsko spektakliai, kuriuose vaidino ne tik Lietuvos, bet ir Suomijos bei Islandijos teatro akademijų aktoriai.
Aistė Šivytė
7 meno dienos
Nr. 29 (1350), 2020-09-04
Obcarsko spektaklyje „Normalumo fantomas“ nagrinėjama trapi normalumo sąvoka. Keturiolika spektaklio scenelių iliustruoja normalias ar bent jau tokias norinčias būti šeimas, normalizuotą, tačiau vargu ar priimtiną elgesį. Žaisdamas Saaros Turunen pjesės absurdu Obcarskas kuria tragikomiškus veikėjus, kartais imančius priminti ties perdegimo riba atsidūrusius dirbtinio intelekto humanoidus. Scenoje „Vestuvės“ nuotaka taip stengiasi (nors teturi sėdėti ant kėdės), kad ceremonija būtų normali, jog visą laiką atrodo kaip nervinio priepuolio tampoma marionetė, o galiausiai nualpsta. Spektaklis palengva vystosi pasitelkiant humorą, dažnai absurdišką dialogą, tačiau po šiuo paviršiumi slepiasi tamsioji normalumo pusė. Vaikinas, dėvintis suknelę, yra šeimos nusivylimas, nors moka deklamuoti tą patį eilėraštį kaip ir „elegantiškoji pusseserė“. Mergina, užklupusi vyrą, prievartaujantį savo nužudytą auką, įtikinama, kad „čia juk nieko tokio, būna ir blogiau“, ir atsiprašiusi išeina. Visus šiuos veikėjus gaubia nepastebimas fantomas: tai ne tik susvetimėjusi šeima ar kreivas žvilgsnis, mestas neįprasto žmogaus link, bet ir normalizuotas nacizmas, prievarta, neapykanta „darbus vagiantiems“ imigrantams.
Bartoševičiūtės spektaklis „Requiem for a woman“ pagal Majos Pelević pjesę – apie neįvardytos moters gyvenimą patriarchaliniame pasaulyje, besisukantį tarp priekaištų dėl „taisytinos“ išvaizdos, dėl to, kad moteris neturi vaikų, dėl to, kad laukiasi ir tuo didžiuojasi. Tarp puikiai iš žiniasklaidos, filmų ar artimos aplinkos pažįstamų situacijų įsipina „Cosmopolitan“ žurnalo verti patarimai (10 taisyklių, kaip pasiruošti pasimatymui; kaip tinkamai patenkinti vyrą) bei scenos, kuriose merginos labiau primena robotus – dirbtiniu balsu komanduoja sau keltis, rengtis, valgyti, gerti ibuprofeną, per vakarienę malonia šypsena išlydėti vyrą į rytojaus „komandiruotę“. „Requiem for a woman“ – puikus seksizmo ir toksiško moteriškumo / vyriškumo katalogas. Nors buvo pasirinkta gan interaktyvi aplinka, kurioje žiūrovas gali judėti, forma nesugebėjo užgožti paviršiumi slenkančio turinio. Gal net dar labiau jį paryškino: paklusnios moteriškos moters vaizdavimas rožine suknele ar estetiškas finalinis monologas apie kūną užklupo lengvu déjà vu.
Gornatkevičius spektakliu „Calamari union 2. Megastar“ subtiliai kvestionuoja neretai idealizuojamą praeitį. Kartu su dviem šiuolaikiniu gyvenimu nusivylusiais veikėjais, Roderiku ir Eva, žiūrovai pakviečiami į 9-ajame dešimtmetyje vykstantį kruizą. Laikotarpį, kai būti sąmoningam (angl. woke) nebuvo populiaru, kai nereikėjo galvoti, ar juokaudamas nieko neįžeisi. Atsidūręs „Legendų“ klubo salėje netrunki pasijusti taip, lyg už pastato sienų išties plytėtų vandenynas, – muzikiniai pasirodymai, talentų šou, bingo vakaras kuria stiprią atostogų kruizo atmosferą. Publikos linksmintojai – vedėjas ir dvi šou merginos – kaip lakmuso popierėliai tikrina, o gal labiau pajuokia, žiūrovų sąmoningumą. Neetiškas humoras liejasi laisvai: vedėjas juodaodžio Roderiko klausia, iš kurios Afrikos dalies jis kilęs, o „ryškiai šviečiančias“ šou merginas nulydi klausimu: „Bet ar jos tikrai „šviesios“?“ (angl. they shine bright, but are they also bright?). Tik įprasto XXI a. įsiūčio nesulaukiame: tarp muzikinių numerių merginos pasakoja mėgstančios savo darbą ir nesuprantančios, kodėl moterys didžiuojasi savo karjera, – juk galiausiai visi tenorime būti verti meilės. Roderikas tampa „laukiniu“ egzotiniu šokėju, Eva prisijungia prie merginų ir antrina joms šiems laikams artimesniu teiginiu: „Mes visi save pardavinėjame – mūsų žinios ir įgūdžiai yra mūsų valiuta.“
Židonytės spektaklis „Jackie“, įkvėptas Elfriede Jelinek pjesės, – Jacqueline Kennedy vidinių išgyvenimų sąmonės srautas, monologas apie gyvenimą po didinamuoju stiklu, vyro neištikimybę, asmenines traumas. Atmosfera kuriama jau nuo LMTA Balkono teatro koridoriaus – grojant dubstep stiliaus muzikai, projektoriuje rodomi įvairūs vaizdai iš Johno F. Kennedy gyvenimo. Salėje scenos sienos išklijuotos baltais drabužiais, tarp jų kabo žymusis Kennedy kostiumėlis, kurį ji vilkėjo prezidento nužudymo dieną. Židonytė ištęsia laiką, tiek nuo pjesės, tiek nuo veikėjų nulupa visus žmogiškumo sluoksnius – Jackie ir Marilyn Monroe lėtai juda po erdvę su raumenų sluoksnį imituojančiais kostiumais bei beemocėmis kaukėmis, o jų balsai skamba lyg sugeneruoti kompiuterio. Tačiau būtent dėl to spektaklis labiau priminė performansą, jį žiūrėti buvo sunku. Lygus, lėtai besimainančių pozų ir monotoniško kalbėjimo paviršius vangiai suraibuliavo tik arčiau pabaigos, veikėjams pradėjus šokti.
Jasinskas spektaklyje „Pelikanas“ vietoj įprastos melodramos apie išdavystes ir pinigus pasirenka žaismingai dekonstruoti Augusto Strindbergo pjesę. Bekūnis naratorius veiksmui rutuliojantis apibūdina aktorius (šie pasirinkti neatsižvelgiant į pjesės veikėjų lytį ir amžių), jų vaidmenis, Strindbergo pjesių tematiką, bendras tendencijas ir jau pirmoje spektaklio pusėje perspėja tikėtis laiško, išaiškinančio visą tiesą. Pasipelnyti trokštančio Akselio neištikimybė savo žmonai Gerdai su jos motina Elise čia perteikiama komiškomis žaidimo vaidmenimis scenomis. Jos ne tik stipriai pagyvina veiksmą, bet kartu tampa vieta atsiskleisti motinos žiaurumui – virve smaugiamas Akselis, kad ir kiek keiktųsi, nėra paleidžiamas, kol Elisa neišgirsta meilės prisipažinimo. Vėliau atrodo, lyg moteris net nesusivoktų, kad kažkas buvo blogai. Spektaklis džiugino gyvu, veržliu aktorių darbu – ne iliustratyviais, o aršiais apsižodžiavimais, neleidžiančiomis atsikvėpti komiškomis scenomis, galiausiai išties chaotišku chaosu. Labiausiai įsiminė Elisė (Aurelijus Pocius) – lengva maniera ir švelniu balsu sukurta egocentriška šešiasdešimtmetė, o ne hiperbolizuota moters parodija, kaip dažnai pasitaiko, kai tokie vaidmenys skiriami vyrams.
Apibendrinant baigiamųjų darbų savaitę melaginga būtų sakyti, kad ji nenuvylė. Teko save pagauti vertinant spektaklius pagal tai, ar norėjosi iš jų išeiti. Galimybė laisvai judėti „Requiem for a woman“ prarado vertę vos tik perpratus spektaklio principą. Vykęs „Jackie“ bandymas kiek įmanoma atsiplėšti nuo realybės padarė reginį varginantį realius žiūrovus. „Normalumo fantomas“ bei „Calamari union 2. Megastar“ – spektakliai, už kurių bilietą sumokėjęs nesijaustum apiplėštas ir galbūt su šypsena prisimintum vieną kitą sceną. „Pelikanas“ šią procesiją baigė beveik nepadoriai aukšta nata. Nors iš tiesų džiugu, kad pastarasis spektaklis paliko gerą įspūdį ir norą gilintis į tai, kas buvo pamatyta. Telieka tikėtis, kad dauguma šių darbų – tik tarpinės stotelės tobulėjimo kelionėje.