Mūsų svetainėje naudojami slapukai, kad užtikrintume jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika , Privatumo politika

Šokio pamokos ir portretai. Pokalbis su Jolanta Vymeryte

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, vis sunkiau apibrėžti, kokios šokio formos egzistuoja šalies scenose bei kitose erdvėse. Tačiau vis dar galima įvardyti, kokias šokio kryptis formuoja ar formavo Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), 1998-aisiais surinkusi pirmą aktorių-šokėjų kursą, o 2003-iaisiais leidusi įsikurti Šokio ir judesio katedrai. Aktoriai-šokėjai pradėti suvokti kaip šokio teatro atstovai; 2000-aisiais atsirado choreografijos specialybė, kurią galėjo studijuoti nuo vaikystės baleto mokęsi klasikinio šokio šokėjai; pagaliau profesionalios studijos pakvietė ir norinčiuosius kurti šiuolaikinį šokį.

Jurgita Dronina ir doc. Jolanta Vymerytė. T. Ivanausko nuotr.

Aušra Kaminskaitė 
„7 meno dienos“ 
Nr. 12 (1291), 2019-03-22

Pristatant kiekvieną iš minėtų šakų svarbu prisiminti žmones, kurie prie šokio vystymo prisidėjo ne tik kurdami scenoje, bet ir dalindamiesi savo patirtimi bei samprata su būsimais profesionalais – studentais, moksleiviais. Todėl pirmajame serijos interviu kalbiname klasikinio šokio dėstytoją doc. Jolantą Vymerytę, prašydami atskleisti savo asmeninę baleto dėstymo specifiką ir filosofiją.

Esate prisiekusi klasikinio šokio šalininkė?

Šiuolaikinis šokis man taip pat labai įdomus, ypač – šiuolaikinis baletas. Džiaugiuosi jaunų Lietuvos choreografų darbais, stebiu pastatymus Londono „Covent Garden“ teatre. Tačiau man itin artimas ir sprendimas palikti klasikinio baleto pastatymus tokius, kokie jie buvo iš pat pradžių. Jie primena pasakas, o juk su tuo mes užaugame – su pasakomis, su gražiais spektakliais.

Kaip pati atsidūrėte klasikinio šokio srityje?

Vaikystėje mokiausi M.K. Čiurlionio meno mokyklos (MKČMM) Baleto skyriuje, tačiau dėl sunkios kojos traumos turėjau anksti baigti karjerą. Kadangi gerai mokiausi bendrąsias disciplinas, buvau raginama studijuoti baleto pedagogiką, tad pradėjau to mokytis gana anksti. Pirmiausia išvykau į stažuotę tuometėje Maskvos baleto mokykloje (dabartinė Baleto akademija prie Maskvos Didžiojo teatro), kur lankiau pedagogų kursus. Baigusi 1986-aisiais grįžau dėstyti MKČMM, o paskui vėl išvykau į Maskvą – tąkart studijuoti baleto pedagogų kurse Maskvos A. Lunačiarskio teatro meno institute (GITIS). Tais pačiais metais į GITIS’ą įstojo ir Anželika Cholina. Vėliau būtent ji, žinodama mano prioritetus, tikslus, reikalavimus mokiniams, pakvietė dėstyti savo LMTA aktorių-šokėjų kursui, kuriam buvo reikalingi klasikinio šokio pagrindai. Tai tapo pirma mano darbo su neprofesionalais patirtimi.

Kaip klasikinis šokis dėstomas neprofesionalams?

Jie mokosi exercise – judesius prie atramos, pratimus salės viduryje, adagio formą, allégro šuoliukus… Klasikinį šokį adaptuoju pagal studentų galimybes ir koordinaciją. Ypatingą dėmesį skiriu studentų laikysenai – pamenu, Dalia Michelevičiūtė sakydavo, kad vos tik mane pamačiusi iškart ištiesdavo nugarą.

Be to, šiandien, kai esu sukaupusi daug patirties, žinau, kad svarbu nieko neskubinti. Žmonės sako – gyvenk šia diena, ką gali, daryk iškart. Šokyje taip daryti negalima, nes negali priversti kūno išsilaisvinti. Reikalingas kruopštus darbas.

O ką turi gebėti profesionaliai šokti baletą pradedantis žmogus?

Pirmiausia – profesionalu galima tapti tik pradėjus mokytis ankstyvoje vaikystėje. Studijos LMTA baleto šokėjams yra puiki tęstinumo galimybė, ugdanti įvairiapusiškumą ir kritinį mąstymą. Tačiau technikos pradėjus mokytis 18 metų visaverčiu baleto šokėju tapti neįmanoma – tiek dėl fiziologijos, tiek dėl trumpos artisto karjeros.

Į MKČMM baleto specialybę stojantis vaikas turi pasižymėti atitinkamais fiziniais duomenimis bei kūno galimybėmis: tikrinamas lankstumas, kojų verstumas, taip pat – artistiškumas. Prieš stodami kandidatai lanko konsultacijas, kai kurie turi patirties šokio būreliuose ir mokyklose – jie ateina su vadovų rekomendacijomis.

Ilgą laiką profesionaliems baleto šokėjams nereikėjo aukštojo mokslo. Kada tapo svarbu, kad atsirastų studijos?

1990-aisiais paskelbę nepriklausomybę, Rusijoje tapome užsieniečiais ir nebegalėjome nemokamai mokytis baleto mokyklose. Tuo metu kelių kartų baleto šokėjai buvo bebaigiantys karjerą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), turėdami vien baleto artistų kvalifikaciją, bet ne aukštojo mokslo diplomą. Šis buvo būtinas, kad galėtum dirbti valstybinėse įstaigose, taip pat pedagogikos srityje. Tačiau aukštosiose mokyklose nebuvo specialybės, kurioje baleto šokėjai būtų galėję pritaikyti savo patirtį ir įgytas žinias. Šiuo klausimu daug dirbo Petras Skirmantas, rašęs raštus ir kalbėjęs apie aukštojo išsilavinimo poreikį baleto šokėjams. Daugiausia jo pastangomis 2000-aisiais LMTA atsirado baleto šokėjams skirta choreografijos specializacija. Pirmame jos kurse mokėsi Lietuvos baleto žvaigždynas: Neli Beredina, Valentina Tarasova, Jonas Katakinas, Loreta Bartusevičiūtė ir kiti.

Kaip sekėsi dirbti su šiuo žvaigždžių kursu?

Visi studijuojantieji buvo panašios kvalifikacijos (bebaigiantys ar jau baigę karjerą), tad nereikėjo prie nieko taikytis, visi dirbo vienu lygmeniu. Gali pasirodyti, kad tokių žmonių nebėra ko mokyti – jie pasiekę karjeros viršūnę, tad kokios patirties aš dar galiu jiems duoti? Todėl studijos, žinoma, nebuvo orientuotos į techniką – greičiau į pedagogiką ir kompoziciją. Pasakojau jiems apie tai, ką gavau studijuodama Maskvoje, o jie labai daug mokėsi ir kūrė choreografines kompozicijas.

Ar baleto šokėjui svarbiausia technika? Kiek kūrybiškumo yra baleto šokėjo darbe?

Kūrybiškumas atlieka svarbų vaidmenį – neretai choreografai, pastebėję tam tikras šokėjo manieras ir interpretacijas, pritaiko jas savo darbuose. Taigi šokėjas visada yra laisvas siūlyti savo kūrybą. Tačiau technika, be abejo, labai reikšminga – kaip ir fizinė ištvermė.

Ne visų galimybės vienodos, tad balete egzistuoja kategorijos – vedantieji artistai, solistai, kordebaletas. Užsienyje aukščiausia kategorija įvardijama kaip „žvaigždė“, arba étoile (pranc.). Talentas, fizinės ir technikos galimybės, koordinacija bei artistiškumas lemia, kurioje kategorijoje atsiduri dirbdamas teatre. Būtent technikos ir kūrybiškumo dermė dažniausiai iškelia vadinamąsias žvaigždes.

Jūsų mokinės yra žvaigždės Lietuvoje ir pasaulyje. Tačiau tik moterys?

Tokia baleto tvarka – moterys pedagogės dirba su moterimis šokėjomis, vyrai – su vyrais. Tai svarbu dėl anatominių žmogaus struktūros skirtumų, ypač pradėjus mokytis šuolių specifikos ir sukinių. Be to, vyrai nesimoko puantų technikos. Bendrų pastabų vyrams duoti gali ir moteris, kaip ir moterims – vyras pedagogas, tačiau jos nebus specifinės. Pedagogo lytis nesvarbi tik pirmose trijose klasėse ir vėliau šokant profesionaliuose teatruose – ten egzistuoja kito lygmens technika.

Ar balete trūksta vyrų šokėjų? Profesijai besiruošiančių vyrų mažiau nei moterų.

Reikėtų suprasti, kad klasikiniuose baletuose kur kas daugiau vaidmenų skirta moterims nei vyrams. Pavyzdžiui, „Žizel“ ar „Gulbių ežere“ net kordebalete dominuoja moterys. Šiuolaikiniuose pastatymuose, tiesa, dažniau norisi vyriškos jėgos.

Kaip vertinate teiginį, kad baleto šokėjas bet kada gali pereiti į šiuolaikinį šokį, o šiuolaikinio šokio šokėjas taip lengvai baleto pastatyme neatsidurs?

Kaip minėjau, ruoštis ir formuoti kūną baletui privaloma nuo mažens. Tačiau šiandien yra daugybė spektaklių, kuriuose šoka ir klasikinio, ir šiuolaikinio šokio šokėjai, tad nematau kliūčių jiems susidurti bendruose projektuose – juk dauguma profesionalų turi ir klasikinio, ir šiuolaikinio šokio pagrindus. O jei šiuolaikinio šokio šokėja vaikystėje yra įvaldžiusi puantų techniką, ji gal net galėtų keisti specializaciją ir šokti klasikinį baletą.

Ar Lietuvoje vis dar vyrauja rusų baleto mokyklos principai?

Iki šiol laikomės Vaganovos baleto sistemos, nes ji yra puiki ir patikrinta laiko, o mūsų baleto mokytojai – šios sistemos žinovai. Be to, sistema gana lanksti – į ją galima integruoti kitų baleto mokyklų detales.

Egzistuoja stereotipas, kad rusų baleto mokykla labai stipriai spaudžia žmogų, netgi šiek tiek kankina.

Pasakysiu nuoširdžiai – kai paskutinį Tarybų Sąjungos dešimtmetį mokiausi Maskvoje, patekau į labai griežtą struktūrą. 1986-aisiaias pradėjusi dėstyti Lietuvoje iš pradžių taip pat muštravau vaikus, reikalavau griežtos disciplinos. Ilgainiui įgydama patirties ėmiau pastebėti, kiek mokiniai pasiekia, kai juos motyvuoju, o kiek padaro, kai spaudžiu. Jauniems pedagogams būdinga norėti rezultato greičiau nei patiems mokiniams. Šiandien galiu pasigirti turinti pakankamai išminties, kad nereikalaučiau susukti piruetus ar padaryti šuolį kuo greičiau, tą pačią sekundę.

Ar pastebite konkrečių Lietuvos baleto pokyčių per pastaruosius 20 metų?

Pokyčių daug. Galiu paminėti net tokią smulkmeną kaip kostiumų kokybė – šiandien yra tūkstančiai galimybių pasirinkti puantus, turime patogių, malonių audinių kostiumams, įvairesnės ir jų pasiuvimo galimybės. Anksčiau turėjome standartą ir visi turėjo prie jo prisitaikyti. Beje, šokio danga LNOBT taip pat atsirado palyginti neseniai – ilgą laiką šokome ant medinių grindų. Tokios naujovės lemia aukštesnę pasirodymo kokybę, nes artistai jaučiasi patogiau.

Taip pat paminėčiau atsiradusį poreikį šokėjams lakstyti tarp žanrų. Anksčiau baleto šokėjos kasdien treniravo puantų techniką. Šiandien jos dalyvauja pastatymuose, kuriuose šokama basomis ir gali būti sudėtinga po kelių dienų vėl sugrįžti prie puantų.

Ar šokėjai šiandien turi mažiau valios ir užsispyrimo šokti?

Tikrai ne! Netgi atvirkščiai – atrodo kur kas labiau motyvuoti nei anksčiau. Pavyzdžiui, dėl laisvesnės informacijos sklaidos vaikai šiandien gerokai anksčiau supranta, ko nori. Kai kurie kategoriškai pasako tėvams, kad nori šokti baletą, ir juos atvedę tėvai ne visada patys supranta, ką jų vaikas čia veiks. Visada sakau, kad jei vaikas nori šokti, reikia jam suteikti galimybę – iš baleto išeiti galima kada tik nori, o pradėti šokti profesionaliai bet kada negalėsi. Ne kartą mačiau „perlaikytus“ vaikus – tokius, kurių tėvai nenorėjo anksti leisti į sunkų darbą arba atiduoti į bendrabutį, jei negyveno Vilniuje. LMTA mačiau aktorių, turinčių puikius duomenis ir netgi norėjusių mokytis baleto, tačiau gyvenusių miestuose, kuriuose nebuvo tokių galimybių. Šiandien vaikams lengviau įvardyti, ko jie nori, nes internete galima matyti vaizdo įrašų, skaityti informaciją.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino ir parengė Aušra Kaminskaitė

LMTA projektą „Šokis – 20-ies metų retro(per)spektyva“ remia Lietuvos kultūros taryba.