Etnomuzikologų ekspedicija Kėdainių krašte: žmonės, dainos ir gyvos tradicijos

2026 m. spalio 1–4 dienomis LMTA Etnomuzikologijos katedros bendruomenė leidosi į folkloro ekspediciją Kėdainių rajone. Keliavome po Dotnuvą, Akademiją, Krakes, Josvainius, Surviliškį ir kitas krašto vietoves, ieškodami žmonių, mokančių senųjų dainų, grojančių tradiciniais instrumentais ir galinčių papasakoti apie ankstesnių kartų gyvenimą.

Šiomis dienomis mūsų namais tapo Dotnuvos vienuolynas – vieta, kurioje 1990–2002 m. gyveno ir darbavosi tėvas Stanislovas. Čia sugrįždavome po dienos kelionių, užsikurdavome koklinę krosnį ir, gurkšnodami medetkų ir mėtų arbatą, dalydavomės įspūdžiais apie naujas pažintis ir išgirstas istorijas. Iš Dotnuvos kasdien leisdavomės vis kita kryptimi: vingiuodavome kaimų keliukais, ieškodavome senų sodybų, kalbindavome vietos gyventojus.

Kartais mūsų keliai vedė į baigiančius ištuštėti kaimus, kuriuose vis mažiau gyvenamų sodybų. Pokalbiai su jų gyventojais leido pažinti ir kasdienybę, ir gyvenimą, išlikusį tik prisiminimuose. Kiekviena išvyka atnešdavo netikėtų pažinčių, dainų ar pasakojimų.

Ekspedicijoje patyrėme, kad tautosakos rinkimas – kur kas daugiau nei dainų ar šokių užrašymas. Tai galimybė prisėsti šalia žmogaus, išklausyti jo istoriją ir pažinti pasaulį, kuriame jis užaugo. Pokalbiai prasidėdavo nuo kasdienių dalykų, o netrukus pakrypdavo į vaikystės prisiminimus, jaunystės šokius, šeimos papročius ar iš tėvų ir senelių išmoktas dainas. Daug kalbėjomės apie Kūčių stalo tradicijas, vestuvių papročius, gegužinių muziką.

Vienas šilčiausių mūsų susitikimų įvyko Pajieslyje. Vietos žmonės mus priėmė taip nuoširdžiai, kad netrukus pasijutome lyg seni pažįstami. Vaišinomės pačių šeimininkų rinktais grybais, klausėmės pasakojimų, partizanų ir politinių kalinių dainų. Kartu su jomis atsivėrė šeimų istorijos ir prisiminimai apie sudėtingus krašto istorijos laikotarpius. Atsisveikindami išgirdome kvietimą dar sugrįžti.

Ypač įsiminė susitikimas su Robertu Dubinka – Krakių kultūros centro direktoriumi, muzikantu, krašto istorijos ir kultūros puoselėtoju. Kalbėjomės apie gegužinių muziką ir šokius, Krakių žydų bendruomenės praeitį. R. Dubinka pasakojo apie miestelio centrinėje aikštėje vykdavusį turgų, į kurį iš aplinkinių kaimų ir miestelių brikomis atvažiuodavo ūkininkai ir amatininkai. Tokie pokalbiai padėjo geriau suprasti krašto muzikinio ir kasdienio gyvenimo kontekstą.

Josvainiuose, Dotnuvoje, Lančiūnavoje ir Labūnavoje užrašėme pasakojimų apie Velykų prausimo ir laistymo paprotį. Pašnekovai prisiminė, kaip antrąją Velykų dieną anksti ryte vyrai, nešini ąsočiu, lininiu rankšluosčiu ir kraitele margučiams, eidavo po kaimą, sveikindavo su šventėmis, prausdavo moteris vandeniu ir linkėdavo sveikatos bei laimės. Pasak jų, trečiąją Velykų dieną moterys vandeniu liedavo vyrus.

Nuo XIX a. fiksuojamas paprotys ilgainiui daugelyje Lietuvos vietovių apnyko. Kėdainių rajono Užupės kaime jis tebegyvuoja ir yra perduodamas iš kartos į kartą. 2023 m. Velykų antros dienos prausimas Užupės kaime įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Dar viena įsimintina ekspedicijos dalis – susitikimai su senelių globos namuose gyvenančiomis moterimis. Kalbėdamos tarmiškai jos pasakojo, kad anksčiau mokėjo daug dainų, tačiau dabar dalies jų nebeprisimena. Pasak Janinos Galdikienės, jaunystėje draugės susibėgdavusios ant kalnelio, „pakramtydavusios dainas ir išsiskirdavusios“. Jų pasakojimuose atsivėrė jaunystės patirtys ir šeimos gyvenimas. Šie susitikimai buvo proga ne tik užrašyti tautosakos, bet ir skirti laiko pokalbiui, išklausyti prisiminimus.

Ekspedicijoje kartu su mumis dalyvavo ir mano trejų metų dukra. Vyresni žmonės mielai ją mokydavo žaidimų, rodydavo judesius ir kantriai kartodavo, kol pavykdavo. Stebėdama, kaip lengvai užsimezga skirtingų kartų ryšys, mačiau, kad tradicijos perduodamos ir per paprastą žaidimą ar bendravimą. Kol mes klausėmės dainų ir užrašinėjome pasakojimus, dukra savaip pažino šį pasaulį – per žaidimus ir pažintis su žmonėmis, kurie netrukus imdavo vadinti ją anūkėle.

Įsiminė Kėdainių krašto žmonių nuoširdumas ir savita kalbėsena. Klausėmės jų vartojamų žodžių, posakių, tarimo. Tarminis žodis, prisiminta dainos eilutė ar pasakojimas apie tai, kaip būdavo plikomi pelenai baltiniams skalbti, etnomuzikologui tampa vertinga medžiaga, padedančia pažinti krašto kultūrinį savitumą.

Per keturias dienas sukaupėme dainų, pasakojimų, žinių apie muzikavimo tradicijas, žaidimus, ratelius, valgių receptus ir papročius. Kelionė pagilino mūsų supratimą apie ekspedicijų prasmę ir žmonių pasitikėjimo svarbą šiame darbe.

Ekspedicija parodė, kaip folkloras tebegyvuoja žmonių balsuose, prisiminimuose, kasdieniuose papročiuose, muzikavime ir vaikų žaidimuose. Kartais tereikia pasibelsti į duris, prisėsti prie stalo, išklausyti žmogaus istoriją ir paklausti: „Gal dar vieną dainą padainuosite?“

Ekspedicijai vadovavo Lijana Šarkaitė-Viluma.

Raimonda Masiulytė, Etnomuzikologijos katedros bakalauro I kurso studentė

Nuotraukos: Armando Čižiaus, Lijanos Šarkaitės-Vilumos, Daivos Vyčinienės.