LMTA prof. Petras Geniušas: „Pedagogas turi tikėti, kad visko galima išmokyti”

Jau šį ketvirtadienį, Rugsėjo 24 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto koncertų salėje vyks koncertas „Koncertuoja muzikos grandai“, skirtas fakulteto 55-mečiui. Vienoje scenoje susitiks skirtingų kartų ir muzikinių tradicijų atlikėjai, o klasikinė muzika pinsis su džiazu bei improvizacija. Artėjant koncertui su pianistu, LMTA profesoriumi Petru Geniušu kalbamės apie meistrystę, pedagogiką, jaunųjų muzikantų pasaulį ir asmeninį ryšį su Klaipėda.

Klaipėdoje vyksiantis koncertas pavadintas „Koncertuoja muzikos grandai“. Ar pats patogiai jaučiatės vadinamas muzikos grandu? Ką jums reiškia toks apibūdinimas?

Toks apibūdinimas gal labiau reikalingas publikai. Mes, muzikantai, į panašius dalykus žiūrime šiek tiek ironiškai – čia daugiau rinkodaros dalis. Neįsivaizduoju nė vieno gero muzikanto, kuris rimtai laikytų save grandu.

Po daugybės metų scenoje kas šiandien jums yra muzikinė meistrystė? Ar jūsų supratimas apie tai, ką reiškia gerai groti, per laiką pasikeitė?

Manyčiau, kad laikui bėgant mūsų apibūdinimai ir pats proceso supratimas tampa įmantresni. Šiuolaikinis virtuoziškumas galbūt yra kitoks nei tuomet, kai aš pradėjau mokytis. Žmogus gali būti širdies virtuozas, intelekto virtuozas. Šiuolaikiniam pianistui svarbu būti ir ritmo virtuozu.

Publika šiandien gali klausytis Afrikos, Lotynų Amerikos muzikos, džiazo – muzikos, turinčios gerokai didesnį ritminį užtaisą nei europietiškoji tradicija. Atsiduriame labai stiprioje konkurencijoje, todėl turime pasitempti ir ritmo požiūriu.

Esate ir atlikėjas, ir pedagogas. Ką iš savo patirties labiausiai norite perduoti jaunam muzikantui? O ko, priešingai, neįmanoma išmokyti?

Labiausiai norėčiau perduoti savo užsidegimą ir meilę muzikai – parodyti, kuo ji graži, kas joje man brangu ir kodėl pats noriu ja užsiimti. Stengiuosi studentui kuo aiškiau atverti muziką. Kaip jis toliau kurs, jau kitas dalykas. Žinoma, duodu įvairių raktelių, pasakoju, kaip pats dirbu, dalijuosi patirtimi, tačiau svarbiausia yra entuziazmas ir meilė.

O ko neįmanoma išmokyti? Pedagogas turi tikėti, kad viskas įmanoma. Tai panašu į gydytojo darbą: jei iš karto pasakai, kad liga nepagydoma, esi blogas gydytojas. Kartais patiriame nesėkmių, kartais nepasiseka, bet reikia keltis ir pradėti iš naujo. Turime tikėti, kad visko galima išmokyti.

Žvelgdamas į dabartinius muzikos studentus, ar atpažįstate save jų amžiaus? Kas jaunam muzikantui šiandien lengviau, o kas sunkiau nei jūsų kartai?

Žinoma, atpažįstu, nes esmė nepasikeitė. Jaunuolis, degantis muzika ir fortepijonu, iš esmės yra toks pats. Matau žmones, kurie tuo gyvena, ir juose tikrai atpažįstu save. Net koncertuodamas galvoju, kad vienas svarbiausių mano adresatų yra jaunas, muziką mylintis žmogus, kuriam koncertas galbūt suteiks dar daugiau įkvėpimo.

Šiandien lengviau pasiekti labai daug informacijos, tačiau dėl to kartu gali būti ir sunkiau. Turėdami mažiau informacijos mes kartais į ją pasinerdavome daug giliau. Visada lieka klausimas: eiti į gylį ar į plotį? Į plotį šiandien lengviau, o į gylį – gal sunkiau, nes nuolat kyla pagunda pažiūrėti dar vieną ir dar kitą dalyką.

Tas pats ir su pedagogais: anksčiau turėdavai vieną mokytoją, o dabar gali mokytis pas daugelį. Tai yra gerai, bet prisimenu, kaip turėdavome vieną džiazo įrašą ir klausydavomės jo iki skylių. Kartais net įsirašydavome kūrinį iš radijo – prastos kokybės, traškantį, – tačiau dėl didžiulio alkio jį tiesiog išsunkdavome ir išmokdavome mintinai be jokių pagalbinių priemonių.

Koncertas skirtas LMTA Klaipėdos fakulteto 55-mečiui. Kokią reikšmę šiandien turi tokios muzikos mokyklos ir jų tradicijos? Ar muzikoje svarbus tęstinumas ir mokytojo bei mokinio ryšys?

Galiu kalbėti apie tai, ką ši vieta reiškia man asmeniškai. Klaipėdos mokykla man labai brangi – nuo pat jaunystės čia grojau. Čia vyko vieni pagrindinių mano koncertų, nes anuomet mieste nebuvo daug kitų koncertų salių. Šio fakulteto salė yra nuostabi.

Čia sutikau daug nepaprastai įdomių džiazo muzikantų ir kompozitorių. Man labai daug reiškia ir šis pastatas, ir jame dirbantys žmonės. Tas sentimentas niekur nedingsta – jis taip pat padeda įprasminti visą mūsų veiklą.

Kuo jums pačiam įdomus šis koncertas Klaipėdoje – susitikimu su kolegomis, skirtingomis muzikantų kartomis ir tradicijomis?

Grįždamas prie savo pirmojo ironiško atsakymo galiu pasakyti: kiti šio koncerto atlikėjai man tikrai yra grandai. Man svarbu su jais muzikuoti, dalytis scena ir dalyvauti tokiame koncerte. Laisvu laiku retai turime progų bendrauti, o per bendrus projektus susitinkame, dalijamės įspūdžiais ir mokomės vieni iš kitų.

Su kai kuriais atlikėjais sieja labai ilga istorija. Su Zbignevu Ibelgauptu nuo pirmos klasės mokėmės vienoje klasėje – esame draugai nuo vaikystės. Kiti koncerto dalyviai yra mano kolegos, scenos partneriai ar buvę mokiniai, tarp jų – Indrė Baikštytė. Mūsų šalyje visos muzikinės gijos persipina.

Kas laukia į šį koncertą Klaipėdoje atvyksiančių klausytojų? Kokią muzikinę patirtį jie galės išsinešti?

Skambinsiu solo, o vėliau improvizuosime kvartetu. Atliksiu ir Carlo Vine’o fortepijoninę sonatą – labai įdomų kūrinį, kuris Klaipėdoje, manau, skamba tikrai ne kasdien. Tai jau įsitvirtinęs šiuolaikinės klasikos kūrinys: labai gyvas, energingas, spalvingas ir kartu gilus.

O kas įvyks improvizuojant, niekada negali pasakyti. Kažkas tikrai bus – net jei nutiktų katastrofa, ir tai būtų įdomu! Improvizacija tuo ir žavi, kad nežinai, kaip viskas vystysis ir kuo baigsis.

Daugiau informacijos ir bilietai: https://www.bilietai.lt/series/WQP2EPD4IK/klaipeda-svencia