Studentas Linas Drąsutis: „Tėvai nenorėjo manęs išleisti į muzikos mokyklą“
Kuklus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos II kurso Dainavimo katedros studentas Linas Drąsutis sako, kad šis interviu jam yra iššūkis. Tačiau iš Kretingos rajono Juodupėnų kaimo kilęs jaunasis atlikėjas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo drovus, žemaitiškas charakteris ir aiškūs prioritetai padeda jam siekti užsibrėžtų tikslų.
Deimantė Kavaliauskaitė
Linas, paprašytas papasakoti apie pačią muzikavimo pradžią, šypteli ir teigia, kad visoje giminėje yra „balta varna“.
Linas Drąsutis: Niekas iš mano šeimos nemuzikuoja, aš toks vienas. Taip gavosi, kad meilę muzikai atradau savo gimtinės Kultūros centre. Mano pirmieji meno pedagogai, pirmoji šviesaus atminimo mokytoja Danutė Pučkorienė kartu su savo vyru Petru Pučkoriumi buvo tikri muzikai, chorvedžiai, pirmieji Salantų meno mokyklos direktoriai ir pedagogai. Kartą jie atvažiavo į mano namus ieškodami žmonių kolektyvams. Aš tuomet buvau tik penkerių metų. Tikau, patikau ir pats labai norėjau tokios veiklos. Taip jie mane ir atrado.
Kai mokiausi pradinėje mokykloje, į klasę atėjo Salantų meno mokyklos mokytoja ir kvietė visus vaikus mokytis muzikos, tačiau tėvai manęs nenorėjo išleisti. Buvau mažas, labai smulkus berniukas, todėl manė, kad tokio krūvio paprasčiausiai neatlaikysiu.
Bet savo svajonės neatsižadėjai?
Tikrai ne. Nuo pirmos klasės tris metus prašiau, kad tėvai mane išleistų mokytis į meno mokyklą. Neatstojau tol, kol pagaliau sutiko.
Tiesa, nuo pat mažumės labai norėjau groti fortepijonu, dainavimas ne taip traukė. Visgi turėjau ir balsą. Mane mokytojai įtikinėjo, kad įstojus į chorinį dainavimą turėsiu ir fortepijono pamokas. Salantuose pradėjau dainuoti pas mokytoją Vitą Baužytę. Kartu su ja daug konkursų apvažiavome. Dainavau iki keturiolikos metų, kol prasidėjo mutacija.
Pamenu savo pirmąjį vokalo konkursą „Giest lakštingalėlis“, kuriame nutiko kurioziška situacija. Gal šeštoje ar septintoje klasėje vykome į Klaipėdą. Kadangi lankiau meno mokyklos chorą, dainavome daug kūrinių iš Dainų šventės repertuaro. Dainavau dainą „Jonvabalis“, kuri turėjo keletą stulpelių, priedainį ir pragrojimą tarp jų. Aš pamenu, dainuoju nuo pradžių iki galo, jau viską sudainavau, o mano koncertmeisterė vis dar groja, nors turėjome baigti kartu. Nieko nesupratau, paskui tik pasakė, kad kai pradėjau, taip be jokių pragrojimų ir sudainavau. Toks buvo pirmas vokalo konkursas.
O koks buvo mutacijos laikotarpis?
Balsas lūžinėdavo, todėl mano mokytoja man neleido dainuoti. Tuomet liko tik fortepijonas, kurio mokiausi pas Jekateriną Samulionienę. Aplankėme daugybę konkursų, sukūrėme nemažai programų. Buvau labai užsiėmęs, daug mokiausi. Kitoms veikloms, išskyrus mokslus ir grojimą, neturėdavau laiko.
Vėliau stojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Prieš stojant į konservatoriją, man nusišypsojo laimė ir turėjau progą sudalyvauti Pirmajame Vakarų Lietuvos regiono vaikų ir jaunimo festivalyje „Muzika kviečia kiekvieną“. Šio festivalio baigiamajame koncerte, kuris vyko Klaipėdos koncertų salėje, kaip likimo ženklas, teko garbė sudainuoti Césaro Francko duetą „Panis angelicus“ kartu su LMTA Dainavimo katedros vedėja Asta Krikščiūnaite. Ši patirtis tik patvirtino siekį mokytis muzikos toliau.
Kaip įstojai į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją?
Dar konservatorijos laikais turėjome labai daug tobulėjimo galimybių, kurias suteikė specialybės mokytoja Rima Ramonienė bei fortepijono mokytojos Jūratė Liutkienė ir Renata Krikščiūnaitė-Barcevičienė: konkursai, įvairūs tarptautiniai projektai. Keliavome į Vokietiją, Estiją, Rusiją (Sankt Peterburgą) ir kitas šalis. Vienais metais konservatorijoje lankėsi iš Oslo muzikos akademijos atvykusi dėstytoja Barbro Marklund, kuri vedė meistriškumo kursus. 12 klasėje nusprendžiau stoti į Oslo muzikos akademiją pas minėtą dėstytoją. Visus planus pakeitė prasidėjusi pandemija, kuri uždarė sienas ir neišvykau mokytis. Taip atsidūriau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Savo kurse jau daug ką pažinojau, nes mes visi jau virėme toje muzikantų košėje, susitikdavome konkursuose, koncertuose ir kituose renginiuose. Įstojus į Akademiją po mėnesio mane informavo, kad buvau paskirtas mokytis pas dėstytoją Aušrą Liutkutę. Susidraugavome, labai sutapo mūsų charakteriai ir tikslai. Džiaugiuosi, kad likimas atvedė į dėstytojos klasę.
Tavo karjera dar tik prasideda, tačiau talentu ir pastangomis niekas neabejoja. Ar turi kokią nors nusistovėjusią rutiną prieš pasirodymus?
Manau, kad stebuklingo ritualo ar magiškos formulės, kuriuos įvykdęs pasirodysi puikiai, nėra, tačiau geras miegas, kavos puodelis ir psichologinis pasiruošimas man labiausiai padeda koncerto dieną.
Viskas sustyguota, konkretu.
Esu perfekcionistas, labai smulkmeniškas. Kartais save plaku už tai, kas nepavyko. Tai mano charakterio bruožas.
Šiuo metu ir mokaisi, ir dirbi, ir koncertuoji. Pernai dar spėdavai ir šokių užsiėmimus lankyti.
Tikrai taip. Laisvo laiko beveik neturiu, todėl šokių šiemet teko atsisakyti. Reikia skirti laiko mokslams ir užsidirbti pragyvenimui bei, žinoma, pailsėti.
Didžiosios metų šventės muzikantams, atlikėjams – pats darbymetis. Ar tarp visų pasirodymų pavyksta sugrįžti namo, aplankyti tėvus, namus, kur ir prasidėjo Tavo muzikos kelionė?
Šiais metais taip susiklostė, kad visi planuoti koncertai įvyko prieš šventes. Su dėstytoja Aušra Liutkute ir koncertmeistere Tatjana Burlakova turėjome tris koncertus: gruodžio 1 d. Stasio Vainiūno namuose, gruodžio 6 d. Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokykloje ir gruodžio 15 d. Naujosios Vilnios kultūros namuose. Kadangi dirbu, Kalėdų dieną su šeima prie bendro stalo susėsti nepavyksta, tačiau tarp didžiųjų švenčių aplankysiu šeimą, kurios jau pusę metų nemačiau.
Ačiū, Linai, už pokalbį. Kuo didžiausios sėkmės karjeroje ir gyvenime!
Deimantė Kavaliauskaitė
LMTA Karjeros ir kompetencijų centras
2021 01 04