Jaunųjų muzikos tyrėjų konferencija
Gruodžio 8 dieną vyko tradicinė Jaunųjų muzikos tyrėjų konferencija, kuri po metų pertraukos subūrė jaunuosius tyrinėtojus pasidalinti savo mokslinėmis įžvalgomis. Svarbu paminėti, jog šių metų konferencija buvo dedikuota etnomuzikologės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentės Zitos Kelmickaitės 70 metų sukakčiai. Tiek konferencijos „apvalusis stalas“, tiek dalyvių pristatymai dar kartą leido įsitikinti akademinės bendruomenės vieningumu bei šiuolaikinių tyrinėjimų temų įvairumu.
Veikiausiai konferencijos startas buvo tas didelis tvirtas taškas, nuo kurio galima brėžti tolimesnę liniją. Sveikinimų banga palydėta pradžia atvedė iki energija pulsuojančio pokalbio su konferencijos ašimi – doc. Z. Kelmickaite. Už „apvaliojo stalo“ viešnią kalbinusios prof. dr. Daiva Vyčinienė ir Skirmantė Valiulytė diskutavo apie doc. Z. Kelmickaitės gyvenimo istorijos ir dabarties sąsają, kurią viešnia kartais buvo linkusi atskleisti nuo A iki Z. Tad čia, praleidžiant šmaikštumu pasižymėjusius pagrindinio svečio pasakojimus apie posūkį iš muzikologijos į etnomuzikologiją, galiu išskirti vieną itin atminty įsirėžusią idėją: nebijoti ieškoti ir atrasti savo tikrąjį gyvenimo kelią, kuris galbūt yra ne toks, kokį nenuginčijamai įsivaizdavai iki tol. Taigi, manau, jog Z. Kelmickaitė ne tik pritraukė publiką savąja iškalba ir prisiminimais, bet ir leido šiek tiek plačiau pažvelgti į tam tikrus gyvenimo pasirinkimus (kas išties aktualu jaunajai bendruomenės daliai).
Po kavos pertraukėlės prasidėjo antroji konferencijos dalis, kurioje klausytojai galėjo klausytis pranešimus ir įsitraukti į diskusijas po jų. Pirmoji pranešėja Aistė Pranciulytė pristatė muzikos įrašų leidyklos „Semplice“ veiklą. Nors pranešėjos kalbėjimo stilius šiek tiek privertė sėdėti įsitempus, tačiau buvo išties įdomu susipažinti su „Semplice“ veikla, o ir diskusijos metu užduotas klausimas „kiek leidykloje yra akademinės ir kiek – šiuolaikinės muzikos leidinių?“ atsakė ir į mano galvoje kirbėjusią mintį: į ką visgi koncentruojasi „Semplice“?
Po A. Pranciulytės pranešimą „Kodėl šiandienos kultūroje turėtų išlikti Peterburgo armonika?“ skaitė Dainius Maslauskas. Čia galėčiau pabrėžti pranešėjo man patikusią savybę: jis išties iškalbingai pristatė savąją temą, kas net ir dvigubai užtęstą pranešimo laiką padarė ne tokiu svarbiu. Tiesa, kodėl Peterburgo armonika turėtų išlikti šiandienos kultūroje, po pranešimo atsakyti negalėčiau, bet, mano manymu, šio instrumento išlikimo svarbą reikėtų sieti daugiau su kultūriniu liaudies palikimu, o ne su armonikos technine puse.
Galiausiai konferenciją baigė trys pristatymai: Neringos Kaminskaitės „Šiuolaikinis vokalistas/ė – tarp džiazo, akademinės muzikos ir performanso“, Jekaterinos Kostinos „Sakralinis minimalizmas: kur baigiasi sakralumo ribos?“ bei Lukrecijos Stonkutės „Vargonininko socialinė erdvė Lietuvoje: du publikacijų ciklo Vargonininko ananta atvejai“. Iš šių trijų ir net, sakyčiau, visų pristatymų aukščiausią poziciją mano nuomone užima L. Stonkutės pranešimas, leidęs vargoninko specialybę pažinti kaip vietos beieškantį objektą nūdienos socialiniame gyvenime. Mintyse galėjau tik pritarti pranešėjos mintims, kurias ji suprantamai formulavo net ir tiems, kuriems vargoninko specialybė yra tolima.
Manau, jog ši konferencija patirties atžvilgiu buvo svarbi ne tik dalyviams, bet ir klausytojams. Pagrindiniu renginio „varikliu“ tapusi doc. Zita Kelmickaitė davė startą jauniesiems tyrėjams, kurių įvairumu pasižymėję pranešimai paliko neišdildomą įspūdį apie šią šaunią konferencijos organizavimo tradiciją.
Kotryna Račiūnaitė
Muzikologijos katedros studentė
2021 12 21
Nuotraukos iš Muzikologijos katedros archyvo:
