Jungtinės magistro studijų programos DocNomadsPlus studentė Astrid: „Turi būti smalsus gyvenimui!“

Astrid Felicia Ardagh kilusi iš Šiaurės Norvegijos, kur tamsa, vėjas ir žema temperatūra nėra naujiena. Taip pat Šiaurės Norvegija siejama su Peru Giuntu, troliais, fjordais ir nuostabiais kalnų vaizdus. Ši šalis dabar išgyvena savotišką kino meno pakilimą – dėl „Oskaro“ nominacijas pelniusio režisieriaus Joachim Trier.

Tačiau dabar, kaip DocNomadsPlus studentė, Astrid ieško istorijų Vilniuje. Ji, kaip ir jos bendramoksliai šioje jungtinėje magistrantūros programoje, finansuojamoje iš Erasmus Mundus programos, yra dokumentinių filmų personažų paieškos etape. 

Kai Astrid bando rasti, kas jai geriausiai apibūdina Vilnių, ji stabteli, tada sako: marinuoti agurkėliai.

„Marinuoti agurkėliai yra labai geras maistas žiemą ir, sąžiningai sakant, niekada nesu valgiusi tiek gerų marinuotų agurkų, kiek čia“, – priduria ji.

Dėka Nacionalinės kino mokyklos (KIMO) Astrid ir jos kurso draugai pamatė daug lietuviškų filmų – jai tai buvo didelis atradimas, nes iki šiol nebuvo mačiusi nė vieno lietuviško filmo. Studentai taip pat lanko kursą apie Baltijos poetinį kiną. 

 – Ar galėtum palyginti lietuvišką ir norvegišką kiną?

 – Norvegija tik visai neseniai pradėjo kurti filmus, pasiekiančius tarptautinę auditoriją. Daugeliu atžvilgių Norvegija buvo kinematografijos srityje silpniausia Skandinavijos šalis. Istoriškai kinui nebuvo skiriamas toks pat dėmesys kaip Lietuvoje. Lietuvos filmuose yra tam tikra užkoduota poezija. Norvegijos filmai paprastai yra tiesesni – kartais netgi šiek tiek pernelyg tiesmukiški. Žinoma, tai kyla iš visiškai kitokio istorinio konteksto.

– Ar nesunku studijuojant keisti šalis kas pusę metų?

– Manau, kad tai galima daryti keletą kartų, bet galbūt nenorėčiau taip dirbti taip visą gyvenimą.

– Ką manai apie lietuvius?

– Manau, kad jie gana saviti. Ta prasme, kad jie labai glaudžiai susiję su savo šaknimis. Atlikdama tyrimą, gilinausi į lietuvių pagonybę. Manau, kad ieškojau neįprastų visuomenės kampelių. Lietuviai turi stiprų ryšį su kultūros istorija ir ikikrikščionišku tikėjimu. Ten, iš kur aš esu, mes daugumą šių ikikrikščioniškų tradicijų jau beveik praradome, todėl labai džiaugiausi galėdama čia jose dalyvauti. 

 

– Ką tau reiškia studijuoti svetur ir su kolegomis iš skirtingų šalių?

– Manau, kad tai puiku. Bendramoksliai nuolat meta tau iššūkius. Diskusijos yra daug turiningesnės, jas formuoja labai skirtingi požiūriai, palyginti su mano ankstesne studijų programa.“

– Koks žmogus turėtų studijuoti DocNomadsPlus programoje? 

– Turi būti smalsus gyvenimui. Jei nebūsi smalsus, iš to daug naudos negausi. Labai greitai po atvykimo supranti, kad esi savo paties varomoji jėga. Vienintelis būdas rasti įkvėpimo ir susipažinti su žmonėmis – pasinerti į visuomenę be išankstinio vertinimo ir atvira širdimi. Turi būti pasiruošęs išeiti iš savo komforto zonos. Ir manau, kad padeda būti nepriklausomam – ir turėti šiek tiek bagažo. Gyvenimo patirties. Rekomenduočiau palaukti su kursu, kol šiek tiek pagyvensite už švietimo įstaigų ribų.

– O ką reiškia Vilniaus tyla?

– Tyla galbūt simbolizuoja atsparumą. Lietuviai turi audringą istoriją, tačiau jaučiama stiprybė ir vienybė.

Atsakiusi į klausimus, Astrid skuba į paskaitas. Prasideda dar viena diena – istorijų paieškos. Personažų. Akimirkų. Gyvenimo. Prasmės. Bandymas visa tai užfiksuoti fotoaparatu.

 

Su Astrid kalbėjosi ir tekstą užrašė Kismar Rosin, stažuotojas iš Estijos. Lietuviškas vertimas Deepl ir Ritos Sta.

Daugiau apie jungtinės dokumentikos studijų magistro programą DocNomadsPlus rasite čia ir čia.