„DocNomadsPLUS“ studentas Mohit: bet kokia patirtis padeda

„DocNomads PLUS“ studijuojantis Mohit yra kilęs iš Indijos – šalies, kur spinduliuoja spalvos, kultūra yra gyva, o žmonėms nesvetimos emocijos, melodijos ir judėti priverčiantys ritmai. Čia užgimė ir Bolivudas. Indija taip pat yra dažna žmonių, norinčių atrasti save, kelionių kryptis. Turbūt ne šiaip sau – čia gausu saulės, laukinės gamtos ir gyvūnų, o žmonės yra išlaikę papročius bei turi stiprų ryšį su savo dievais.

Dabar, būdamas programos jungtinės magistrantūros programos „DocNomads PLUS“ studentu, Mohit pažindinasi su Vilniumi ir siužetų bei personažų ieško čia. Kaip jam sekasi studijuoti Vilniuje ir ar skiriasi studijos KIMO nuo studijų Lusófona universitete Lisabonoje?

 – Taigi – tu esi iš Indijos. Kai studijavome Talino Baltijos kino, medijų ir meno mokykloje (BFM), mokėmės apie Indijos teatrą ir dramaturgiją – apie spalvas, emocijas, judesį. Mums tai buvo taip įdomu, taip kitoniška. Kai klausausi tavęs, girdžiu, kad tu sovietinius filmus laikai poetiškais ir gražiais – bet kaip estas esu nuo jų pavargęs. Verčiau žiūrėčiau indiškus filmus.

 – Aš puikiai suprantu tą jausmą. Čia mums parodė indų filmą, ir aš pasakiau tą patį – esu pavargęs matyti tas pačias istorijas apie savo šalį, kartojamas vėl ir vėl. Ir manau, kad mes beveik fetišizuojame vieni kitų kultūras – žiūrime į jas per labai siaurą rakto skylutę.

 – Ką turi omenyje?

 – Mano žvilgsnis yra ribotas. Tai tik pradžia – bet būnant čia penkis ar šešis mėnesius, kuriant filmą, į kultūrą galima įsigilinti tik tiek. Tai labai skiriasi nuo to, kaip jaučiasi čia užaugęs žmogus. Galiu tai suprasti – bet galiu ir nesugebėti to patirti iš vidaus. Ir tą patį galiu pasakyti apie Indijos vaizdavimą. Indija yra daug didesnė – ne tik dydžiu, bet ir žmonių kiekiu ir kultūrų įvairove. Ji yra neįtikėtinai įvairi.

 – Dalyvauji DocNomads studijų programoje, jos metu taip pat gyvenai ir kūrei Lisabonoje. Kuo šios patirtys skiriasi?

 – Lisabona – didesnis ir įvairesnis miestas. Tačiau kino mokyklos labai skiriasi – kiekviena turi savo identitetą. Lisabonoje daugiau dėmesio buvo skiriama stebimajam kinui. Be to, tai buvo kelionės pradžia – viskas atrodė kaip banga, kaip srautas. O dabar esame labiau išsigryninę. Labiau įsitvirtinę DocNomads kultūroje.

 – Koks būtų idealus kandidatas „DocNomads“ programai?

 – Daug žmonių iš mano šalies ar Pietų Azijos prieš pateikdami paraišką studijoms kreipiasi į mane, klausdami, ką aš manau. Manau, kad tai žinojimo, kaip kurti filmą, ir nežinojimo, klausimas. Jei atvyksti neturėdamas jokios patirties – arba be jokių lūkesčių – gali būti sunku. Jau pats persikraustymas yra sudėtingas. Esi šalyje, kurioje nekalbama angliškai, turi lankyti paskaitas ir tuo pačiu metu turi susigaudyti, kaip čia gyventi.

 – Dokumentinių filmų kūrimas susijęs su smalsumu – išėjimu į gatvę, susitikimais su žmonėmis. O tai gali būti tikrai varginantis užsiėmimas. Be to, yra techninių iššūkių – kamera, trikojis, viskas. Man buvo lengviau, nes prieš atvykdamas turėjau šiek tiek patirties.

 – Kokios patirties?

 – Ne režisavimo – labiau techninės patirties. Bet iš tikrųjų bet kokia patirtis padeda. Gyvenimo patirtis. Susitikimas su tikrais žmonėmis gali būti nervų gadinimas. Nuolat esi už savo komforto zonos ribų. Ir tuo pačiu metu bandai prisitaikyti prie naujos kultūros.

Su Mohit kalbėjosi ir tekstą užrašė Kismaras Rosinas, stažuotojas iš Estijos. Išvertė Deepl ir Laura Šimkutė.