Timote Suladze: Studijos Akademijoje yra pats geriausias ir laimingiausias įvykis
Taip sako Timote Suladze arba tiesiog Tim, pirmo kurso pučiamųjų ir mušamųjų katedros studentas iš Baltarusijos. Daugelis esame girdėję Tim trimito muziką Gedimino prospekte, nes muzikantas užsidirba pragyvenimui grodamas gatvėje. Tim taip pat tapo žinomas visai Akademijai, kuomet, reaguodamas į palaikymą kultūros bendruomenei, parašė bendrą laišką sakydamas: „Nesuteikite Lietuvoje galimybės populistams ir prorusiškoms jėgoms užkariauti rinkėjų protus ir širdis.“
Tim tik ką sėkmingai baigė pirmąją sesiją LMTA ir papasakojo, kaip jam ji sekėsi bei kodėl džiaugiasi savo pasirinkimu.
Kaip Jums sekasi studijuoti Akademijoje? Gal galite papasakoti savo kelią iki jos?
Studijos Muzikos akademijoje – mano svajonė nuo vaikystės. Mama vesdavosi mane į koncertus, kuriuose scenoje grodavo mano bendraamžiai. Aš taip pat norėjau būti scenoje! Dėl įvairių priežasčių jaunystėje neturėjau galimybės įgyti aukštojo muzikinio išsilavinimo, o kai suaugęs bandžiau stoti į konservatorijas Maskvoje, Sankt Peterburge ir Tbilisyje, man sakė, kad jau per vėlu, nes esu per senas (man buvo 28-eri). Daugybę kartų buvau sau ir artimiesiems pasakęs, kad ryšius su muzika baigsiu – įgijau teisinį išsilavinimą ir dirbau teisininku, vėliau dirbau vertėju. Tačiau muzika visus tuos metus manęs nepaleido! Todėl stipriai esu dėkingas LMTA bei savo dėstytojams už galimybę studijuoti ir įgyvendinti viso gyvenimo svajonę Akademijoje, nepriklausomai nuo mano amžiaus. Po visų kūrybiniame kelyje patirtų traumų, studijos Akademijoje yra pats geriausias ir laimingiausias įvykis, koks tik galėjo nutikti mano gyvenime. Aš dar neturiu Lietuvos pilietybės, tačiau mano antroji svajonė – kaip padėkos ženklas Akademijai – tapti būtent Lietuvos kultūros veikėju.
Tik ką baigėsi pirmoji sesija, kaip ji pavyko?
Man atrodo, kad pirmoji sesija praėjo sėkmingai. Išlaikiau viską visai neblogai. Galėjau pasiekti dar geresnių rezultatų, tačiau man reikia mokėti už studijas, o būdamas užsienietis ir Lietuvoje siekdamas antrojo bakalauro laipsnio (iki Akademijos baigiau Vilniaus kolegiją), negaliu tikėtis jokių kitų finansavimo šaltinių, išskyrus savo paties darbu uždirbtas lėšas. Kaip ir visi kiti studentai, mokiausi, mokiausi ir mokiausi – kiekvieną dieną, maksimaliai išnaudodamas savo galimybes, kartu dar ir dirbdamas. Tokiu režimu planuoju ruoštis ir visoms kitoms sesijoms iki pat magistrantūros pabaigos.
Kaip Jums sekasi gyventi Lietuvoje?
Lietuvoje gyvenu jau kiek daugiau nei penkerius metus. Atvykau iš Baltarusijos dėl politinių priežasčių. Iki persikėlimo į Lietuvą čia buvau tik vieną kartą – savaitgalį, kaip turistas. Daugiau apie Lietuvą nieko nežinojau. Mano šalyje apie jus, deja, dažniausiai pasakojama tik propaganda: dideli mokesčiai, brangios komunalinės paslaugos, jaunimas išvyksta į kitas šalis ir panašiai.
2020 metais Baltarusijoje viešai pasisakiau prieš Lukašenką ir jo režimą, o tai negalėjo likti be pasekmių. Du kartus buvau sulaikytas už draudžiamos muzikos atlikimą, o kadangi dar ir savanoriavau vienam baltarusių opoziciniam fondui, rizika man buvo dar didesnė. Galiausiai nusprendžiau prašyti humanitarinio koridoriaus į Lietuvą: susodinau savo šunis į automobilį ir išvykau prie sienos. Lietuvos pasieniečiai mane priėmė labai šiltai, tačiau buvo šeštadienis, todėl mano istorijos patikrinimas užtruko dvi dienas. Tuo metu man ir mano šunims buvo skirtas kambarys pasienio punkte, pasirūpinta maitinimu ir poilsiu. Iš dėkingumo išmokau Lietuvos himną ir, vos tik buvau įleistas į šalį, sustojau, ir jį sugrojau. Buvo sausio šalčiai, buvau pavargęs, o ir grojau ne taip, kaip galiu dabar, bet vis tiek džiaugiuosi, kad pavyko padaryti šį pirmą simbolinį padėkos gestą mane priėmusiai šaliai. Įrašą internete pamatė Lietuvos ir Baltarusijos demokratiniai žurnalistai, pradėjo imti iš manęs interviu. Taip prasidėjo visiškai nauja mano gyvenimo biografija.
Mintis stoti į LMTA man kilo beveik iš karto, tačiau nežinojau, kur ir į ką kreiptis. Pinigus užsidirbu grodamas gatvėje, ir vieną kartą, kai grojau senamiestyje, pro mane ėjo lietuvių trimitininkas Giedrius Labanauskas. Jis sustojo, mes susipažinome, ir aš jam pasakiau, kad noriu profesionaliai mokytis groti trimitu. Po šio pokalbio jau žinojau, kur ir pas ką reikia kreiptis. Mano įrašų klausėsi profesorius Adomas Kontautas ir, kaip vėliau sužinojau, mano dabartinis specialybės pedagogas docentas Linas Rupšlaukis. Tačiau 2021 metais man buvo pasakyta, kad mano lygio studijoms Akademijoje dar nepakanka. Studijų skyriuje man patarė pabandyti stoti į Vilniaus kolegiją, o jau po jos baigimo vėl bandyti stoti į Akademiją. Taip ir padariau: 2021 metais įstojau į Kolegiją Dominyko Vyšniausko klasėje, o baigęs Kolegiją dar kartą atėjau į stojamąjį egzaminą Akademijoje. Esu be galo dėkingas visiems pedagogams, kuriuos sutikau nuo pat atvykimo į Lietuvą iki studijų Akademijoje. Kiekvienas jų įnešė neįkainojamą indėlį į tai, kad galiausiai tapau Akademijos studentu.
Kaip pavyko išmokti Lietuvių kalbą?
Lietuvių kalbos mokausi visiško panirimo metodu. Klausau radijo, klausau, ką ir kaip lietuviai kalba aplink mane – parduotuvės eilėje, degalinėje, poliklinikoje ir panašiai. Specialių lietuvių kalbos kursų nelankiau, išskyrus kelias pamokas kolegijoje. Kai atėjo laikas rinktis, kuria kalba studijuosiu Akademijoje, iš anksto nusprendžiau, kad savo ateitį siesiu su Lietuvos valstybe, dėl to ir pasirinkau studijuoti kartu su lietuvių studentais.
Be studijavimo LMTA, turite ir kitų veiklų – jus galima matyti grojant įvairiose Vilniaus vietose. Kaip pavyksta suderinti muzikanto ir studento vaidmenis?
Derinti studijas ir darbą yra labai sunku, tačiau aš sau esu pasakęs, kad geriau sabar sąmoningai kažką paaukosiu tam, kad ateityje tai duotų vaisių. Taip, aš vis dar užsidirbu grodamas gatvėje, tačiau po pirmojo semestro Akademijoje pirmą kartą gyvenime pajutau, kad išaugau iš gatvės muzikos, kad šį uždarbio būdą reikia keisti rimtesniais pasirodymais. Be to, pajamos iš gatvės muzikos labai priklauso nuo įvairių rizikos veiksnių, pavyzdžiui, nuo oro sąlygų. Iki šios žiemos maniau, kad manęs jokie šalčiai neišgąsdins, tačiau sausį gatvėje nesugrojau nė vienos dienos. Iš pradžių todėl, kad per specialybės egzaminą lūpos būtų šviežios, o po egzamino – jau dėl neįprastai stiprių šalčių. Vis dėlto esu optimistas ir tikiu tuo, kas geriausia. Svarbiausia, kad man jau daug kas pavyksta, pats jaučiu, kad einu teisingu keliu!
Timote Suladze (asmeninio archyvo nuotr.)