Iš tos epochos: žmonės, likimai, laiškai. Apie dvitomį „Nailono uždanga“
Lietuvos muzikos ir teatro akademija Vilniaus knygų mugėje pristatė vieną naujausių savo leidinių – kolektyvinę muzikologių Rūtos Stanevičiūtės, Danutės Petrauskaitės ir Vitos Gruodytės monografiją „Nailono uždanga“ (2018).
Beata Baublinskienė
„7 meno dienos“
Nr. 12 (1291), 2019-03-22
Tai dvitomis, kurį sudaro monografija „Nailono uždanga. Šaltasis karas, tarptautiniai mainai ir lietuvių muzika“ ir laiškų knyga „Lietuvių muzikų užsienio korespondencija 1945–1990“. Vasario 21 d. mugėje įvykusi diskusija „Nailono uždanga. Lietuvių muzika tarptautinėje Šaltojo karo istorijoje“ atskleidė esminius naujos knygos bruožus. Diskusijoje dalyvavo monografijos autorės ir jų tyrinėjamos epochos dalyviai: muzikologas ir politikas Vytautas Landsbergis, dirigentas ir muzikologas Donatas Katkus, kompozitorius ir eseistas Šarūnas Nakas. Pokalbį vedė istorikas Aurimas Švedas. Pateikiame kiek suglaudintą diskusijos versiją.
Aurimas Švedas: Dvitomis „Nailono uždanga“, kaip komparatyvistinė studija, leidžia pamatyti Lietuvos santykį su pasauliu ir pasaulio santykį su Lietuva – pažvelgti į Lietuvą lyg gintaro gabalėlį, sovietmečiu patekusį į gana šėtonišką geopolitinę dėlionę. Sykiu tai nėra muzikologų muzikologams parašyta knyga, tai kultūros istorija pačia geriausia prasme – už kompozitorių, muzikologų, atlikėjų likimų galima pamatyti to meto Lietuvos visuomenės veikimą. Padalintos Lietuvos, turint minty emigraciją. Svarbu paminėti ir dailininko Jokūbo Jacovskio darbą – vaizdai šioje knygoje kalbasi su tekstu, kuria papildomą pasakojimą.
Pirmiausia monografijos autorių paprašysiu padėti atrakinti knygos metaforas: Rūtos – „nailono uždangos“, Danutės – padalintos Lietuvos, Vitos – fizinių ir mentalinių sienų.
Rūta Stanevičiūtė: Metafora „nailono uždanga“ labai svarbi mūsų knygai kaip inspiracija ir teiginys. Ją pasiskolinome iš vengrų istoriko György Péteri, kuris šią metaforą pasiūlė permąstant komunistinio pasaulio santykius su visu kitu pasauliu Šaltojo karo laikais, t.y. maždaug nuo 1945–1946 m. iki 1990-ųjų. Mūsų intencija buvo išplėšti lietuvių muzikos istoriją iš uždaro nacionalinės kultūros ir nė kiek ne mažiau uždaro sovietinės kultūros pasaulio ir susieti lietuvių muzikos procesus, lietuvių muzikų gyvenimą bei profesinę karjerą su labai plačiais politiniais, ekonominiais, kultūriniais procesais pasaulyje. Kėlėme klausimą, kiek buvo uždara ir kiek atvira Lietuvos muzikos kultūra, turint minty ir ryšius su emigracija.
Nailono uždangos metafora leido pažvelgti į tai, kas ypač svarbu svarstant panašius klausimus, – į žmonių ryšius. Už šios metaforos slypi ne tik mums, knygos autorėms, bet ir neseną Šaltojo karo patirtį bandantiems apmąstyti istorikams svarbus fenomenas – emocinis klimatas. Mes nesistengiame pasakoti visko, aprėpti visų procesų ir įvykių, bet atkuriame emocinį klimatą, kuris vertė žmones prasiveržti pro įvairias sienas ir užtvaras.
Danutė Petrauskaitė: Padalinta Lietuva nėra tik metafora, tai labai skaudi realybė. Padalinimas buvo kruvinas, vykdomas sovietiniu kūju ir pjautuvu. Lietuva nukraujavo, neteko daug žmonių, vieni žuvo, kiti pasitraukė į Vakarus. Kai tik jie pabėgo, nusileido geležinė uždanga – ne nailoninė, bet geležinė. Knygos dailininkas Jokūbas Jacovskis galbūt pasąmoningai pasirinko viršeliui rudą – geležinės uždangos – spalvą. Tik po gerų 10–12 metų, kai ta uždanga pradėjo rūdyti, ją pakeitė nailonas. O pro nailoną jau galima matyti šiek tiek pasaulio – nelabai ryškiai, bet tam tikrus kontūrus. Ypatingu atveju uždangoje gali pasidaryti skylutę ir pasižiūrėti, kas gi darosi anapus. Taigi mūsų pasakojimas apima laikotarpį, kai jau pradėjo susirašinėti artimieji, giminės, kai prasidėjo kultūriniai mainai. Aišku, prisilietęs prie to paveldo pamatai, koks tragiškas buvo žmonių likimas. Kaip buvo sudraskytos šeimos, supriešinti vaikai: vienoje pusėje – vienos ideologinės pasaulėžiūros atstovas, kitoje – kitos. Knygoje nutarėme pabandyti visuomenei atverti muzikų pasaulį: juos galbūt pažinojome iš kūrinių, pedagoginių darbų, bet nebuvo galimybės iš arčiau pamatyti, kokias tragedijas jie išgyveno. Apie tai yra ši knyga.
Vita Gruodytė: Man buvo keista dirbti su šios knygos tematika: aš pati tokio baisaus sovietmečio nesu patyrusi, tačiau reikėjo prisiliesti prie ano laikotarpio – 1960-ųjų, 1970-ųjų – ir pasakoti apie įvykius, apie kuriuos, pavyzdžiui, Donatas Katkus arba profesorius Vytautas Landsbergis papasakotų kur kas geriau. Reikėjo atrasti savo santykį su medžiaga – materialine ir dvasine plotmėmis. Materialinė, medžiaginė dalis muzikams buvo labai svarbi: kas nors parsiveždavo iš užsienio vinilinę plokštelę, gaudavo knygų. Per medžiaginę dalį atsiverdavo visai kita, nemateriali plokštuma, kurios tu nematai, o abiejų plokštumų susilietimo taškas buvo tie trupiniai, kurie keistais būdais atklysdavo į Lietuvą ir atverdavo tą kitą pasaulį. Pavyzdžiui, mokslininkas, jei nori būti tikras mokslininkas, ieško dokumentų ir užsienyje. Muzikas, kuris nori domėtis šiuolaikine muzika – ne tik leidžiama Lietuvoje, bet ir grojama Vakaruose, – turi gauti partitūrų. Tarkim, Vytautas Montvila, kaip radome archyvuose, persirašinėdavo György Ligeti, Luigi Nono partitūras. Per medžiaginę pusę galima buvo pataikyti, kaip sakė Danutė, į tą uždangos skylutę, kuri atverdavo kitą plokštumą. Vis dėlto buvimas „tarp“ buvo labai nepatogi situacija, knygoje pavadinau ją ambivalentiškumo situacija, kai bandai atrasti santykius, egzistuoti tarp dviejų pasaulių, dar ir stengdamasis išlaikyti savo autentiškumą.
A. Š.: Kalbėjo tyrinėtojos. Dabar kreipiuosi į žmones, kurie buvo tos epochos liudininkai, joje gyveno ir tam tikra prasme yra tyrimo objektai.
Donatas Katkus: Mes esame labai savotiška karta. Pradėjome bręsti 1950-aisiais. Atsimenu, numirė Stalinas: einame gatve ir juokiamės, mums taip smagu, kad paleido iš pamokų! Toks pagyvenęs ponas, šaukdamas „Aš jus sutvarkysiu!“, vijosi mus, bet pabėgome.
Bręsdamas pradedi kai ką suprasti. Atėję į konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija – B. B.), kurioje prasidėjo mano profesinis gyvenimas, apie kurį čia knygoje rašoma, mes buvome jau kitaip susiformavę žmonės. Mes gyvenome tikrą dvigubą gyvenimą! Viena buvo tai, ką mąstėme, kokios buvo mūsų vertybės, ką vertinome, kokios muzikos norėjome klausytis. Kita dvigubo gyvenimo pusė buvo ta, kad, pavyzdžiui, ateina koks žymus atlikėjas, o jam Girdzijauskienė (Paulina Girdzijauskienė – LSSR konservatorijos marksizmo-leninizmo katedros vedėja. – B. B.) sako: „Jūsų tėvas labai jau negražiai elgėsi Kanadoje.“ O jis: „Aš išsižadu savo tėvo!“ Ir buvo nusispjaut, kad išsižadi tėvo per partinį susirinkimą prie Girdzijauskienės. Visos studijos, straipsniai buvo rengiami taip, tarsi mes irgi rašytume tarybinę muzikos istoriją su privaloma Lenino citata. Visi žinojo, kad tai visiškas formalumas, kurį privaloma daryti. O tikroji pusė buvo kitokia. Pavyzdžiui, Gražina Ručytė ir Vytautas Landsbergis turėjo tokį savo laisvą klubą, kuriame rinkdavosi draugai ir visiškai laisvai, kaip kokioje Kanadoje, šnekėdavo apie viską. Nors mane tik vieną kartą ten įsileido… Užtat aš dalyvavau kitame klube – Osvaldo Balakausko. Jis, kaip žinote, įsteigė „Obuolio“ premiją – 4 rubliai 99 kapeikos. Jis duodavo penkis rublius ir turėdavai atiduoti vieną kapeiką. Tos premijos laureatai buvo ir Bronius Kutavičius, ir aš buvau ją gavęs. Mes susirinkdavome pas Balakauskus, ateidavo Feliksas Bajoras, Kutavičius: mūsų ginčai buvo susiję su esminiais muzikos egzistencijos – stiliaus, turinio – dalykais. Bajoras negalėjo pakęsti saldaus romantizmo. Kutavičius sakydavo: „Nuo patoso mane vemt verčia.“ Rinkdavomės dažnai, ateidavo visokių žmonių, bet tai buvo visiškai laisvas mintijimas. Ir svarbiausia – būtent iš šito nusiteikimo, iš tokių dalykų gimė Lietuva. Kai dabar sako „grįžkim į Europą“, tai aš neturiu kur grįžti: kaip tu gali grįžti į Europą, jeigu jau esi Europoje?..
Buvo ir kita pusė: Kompozitorių sąjunga, kūrinių perklausos, aptarimai, kuriuose dalyvaudavo ir vyresnieji. Man jų labai gaila. Pavyzdžiui, Jonas Švedas, Balys Dvarionas išgyveno stalininį laikotarpį. Ar galima buvo pakelti tai, ką jie patyrė? Juos sulaužė, perlaužė į tą kažkokį prisitaikymą, oficiozinį lygį, o kaip jie patys jautėsi?..
Vytautas Landsbergis: Apie tas oazes, apie antrą nepriklausomą Lietuvą okupuotoje Lietuvoje –labai įdomi tema, ne taip seniai pradėta nagrinėti. Man rodos, pirmas proveržis buvo profesorės Ainės Ramonaitės vadovaujamos grupės tyrimas apie Sąjūdžio ištakas iš gilumos, iš pačių pirmųjų metų, kol dar vyko ginkluotas pasipriešinimas, bet jam jau lūžtant, jį sunaikinant radosi kitos pasipriešinimo formos. Be kita ko, apie tai pranašiškai ir pamokomai savo paskutiniais metais kalbėjo Adolfas Ramanauskas-Vanagas: kad ginkluota kova baigėsi ir reikės ieškoti kitų formų. Mes neturėjome tiesioginio santykio su kovojančia Lietuva, nebent atsitiktinį. Bet mūsų karta – Donato ir mano – savaip matė uždavinį priešintis ir išlaikyti lietuvybę, laisvės, nepriklausomybės dvasią tam tikruose įmanomuose rėmuose arba tuos rėmus plėsti. Mūsų sritis buvo muzika.
Ramonaitės knygoje yra politinių disidentinių apraiškų prisiminimai, bet juk meno srityje taip pat būta labai svarbios nepriklausomybės raiškos priešinantis sisteminiam varžymui, riboms, kurias uždėdavo režimas, nes jis stengėsi viską valdyti. Net Bažnyčią turėjo valdyti, todėl palauždavo dvasininkus… Menininkai – lyg tam tikri dvasininkai, su jais irgi buvo tvarkomasi per įvairias organizacijas, turėjusias prižiūrėti kūrybą ir reguliuoti per materialinę pusę. Kūryba perkama, ir tu, menininkas, bent iš dalies iš to gyveni, tad jeigu tavo kūrinių neperka, tu badauji. Aš atsimenu, kaip mums buvo juokinga, kai sykį į kažkokią dailės parodą priėmė Vinco Kisarausko paveikslą „Kolūkietis su arkliu“. Pavadinimas ir tema panašūs į Antano Žmuidzinavičiaus peizažo „Miškas valstybei“ pavadinimą: kažkas bendro su valstybe, ne šiaip miškas… Tokia visiškai beprotiška buvo aplinka. Bet buvo oazių, kur susitikdavo literatai, muzikai, dailininkai. Viena labai žymi oazė, kurios istorija kada nors turėtų būti aprašyta, buvo pas Vildžiūnus Vilniaus Jeruzalėje: čia susitikdavo žmonės iš užsienio, iš Sibiro, jauni ir seni.
Kalbate apie oazę Landsbergių namuose: pas mus retai rinkdavosi, mes dažniau eidavome kitur. Pavyzdžiui, į susitikimus dailininkų palėpėse. Priešais Jokūbo bažnyčią buvo pastatytas vadinamasis „amerikonų namas“ lietuviams iš Pietų Amerikos, kurie susigundė grįžti į „laisvą“ socialistinę Lietuvą. Tai buvo žmonės su šeimomis, kai kurie labai gražiai prisitaikė, kai kurie liko kairieji, turėjo komunistinių iliuzijų… Jiems buvo duoti butai, bet viršutiniame aukšte esančios didžiulės palėpės buvo tuščios – jas atidavė dailininkams. Ten virė ypatingas gyvenimas, tai buvo laisvos kūrybinės kaitos, susitikimų sala. Ateidavome ir muzikai su naujomis plokštelėmis. Kai pirmą kartą mus išleido į „Varšuvos rudenį“, parsivežėme įrašų – klausydavomės, pasakodavome. Tai beveik neliestos temos, tad šita knyga – savitas, novatoriškas dalykas apie legalius kontaktus su Vakarais.
Paštas buvo cenzūruojamas, bet neuždraustas. Tai buvo jungtis su pasauliu. Šitos trys mokslininkės, sugalvojusios knygą apie korespondenciją su Vakarais, ne tik pralaužė naują žanrą – jos parodė tikrą, dvasinį gyvenimą ir paiešką ryšio, kontakto, bendradarbiavimo. Iš mano archyvų čia atsidūrė tik dalelė laiškų – tie, kurie susiję su Krzysztofu Droba. Buvo išleista ir knyga apie jį (Krzysztof Droba. Susitikimai su Lietuva, sud. Rūta Stanevičiūtė, Vilnius: Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2018 – B. B.).
Šitoje monografijoje publikuojamas ir laiškas Lenkijoje gyvenusiam Alfonsui Lukošiui – žmogui, per kurį aš lankydavausi Lenkijoje. Šiaip manęs neišleisdavo į jokias mokslines komandiruotes. Keletą metų mėginau išvykti dirbti archyvuose, kad galėčiau tyrinėti Čiurlionį, – špygą gavau… Tada išvažiavome į „Varšuvos rudenį“, ten užsimezgė šiek tiek ryšių ir mane pamokė, kad važiuočiau privačiai, susiradęs draugą, kuris parašytų iškvietimą. Tai buvo genialių rankų šaltkalvis, kuris savo namuose darė mezgimo mašinas (Lenkijoje buvo leidžiama amatų ekonomika) ir kuriam rūpėjo Lietuva, jos kultūra. Pas jį važiuodavo ir dailininkai, dovanodavo savo paveikslų. Knygoje publikuojama ir šiek tiek mano laiškų Juozui Žilevičiui, Almui Šalčiui, savo audringoje jaunystėje susijusiam su Fluxus…
Šarūnas Nakas: Dvitomis „Nailono uždanga“ be galo skirtingas teksto požiūriu. Pirmoje, šiek tiek trumpesnėje dalyje – ugningi, veržlūs nuotykiai, tarsi skitų proveržis į Europą, su neapsakoma energija ieškant šaltinių, archyvų, liudininkų, pavardžių, personažų. Labai įdomu ir lengva skaityti, pagauna ir įkrauna. Ir antrasis – raudų tomas: lietuvių kompozitoriai rašo laiškus į visas puses, rašo ir muzikologai. Čia jau visai kitas pasaulis – ta tikroji tikrovė. Kas pirmiausia atsiveria? Nejaukiausias atrodo tam tikras bambėjimo ir zirzimo tonas, toks, koks vyrauja šiandien. Antras dalykas – neišmatuojamai plačių ir išradingų formų neapykanta visur ir visiems, kone visą laiką. Bene keisčiausia Danutės aprašyta situacija, kai į Vaclovo Daunoro koncerto salę Amerikoje, išmušdamas langą, įskrieja raudonas plytgalys su kūju ir pjautuvu. Skundai apie lietuvius, kurie nuvažiuoja gastroliuoti tautiečiams Amerikoje, – žanras, nemiręs ir šiandien. Ryškėja labai blogas vienas kitų pažinimas, vadovavimasis mitais, ideologija, prietarais ir kažkokiais visiškai nenatūraliais apsiribojimais. Tik šiandien to jau nebereikia ieškoti toli Amerikoje, užtenka įsijungti kokį interneto portalą – matome lygiai tą patį. Taigi istorija, kuri čia aptariama ir naršoma įvairiais pavidalais, turi kur kas universalesnį matmenį. Juk ir šiandien lietuviams užsieniečio sąvoka yra sakralizuota ir kone religinė: užsienis visada geriau, supraskit! Užsienis svarbiau, ir tu esi durnas, esi niekas, jeigu šiandien dar gyveni čia… Visa tai buvo jau prieš 50–60 metų. Kalbu apie tai, ką Rūta pristatė kaip tam tikrą emocinį foną, kuris šiuose abiejuose tomuose labai stiprus, paveikus. Tai viena pusė.
Kita pusė – dalykinė. Tai, be abejo, nepaprastai įvairus, nerviūrinis kontaktų su anapusybe už geležinės uždangos mezgimo menas, neapsakomos iliuzijos ir kone amžina rezignacija. Šiandien iš esmės susiduriame su tuo pačiu – įvykusi tik labai nedidelė korekcija. Bet galbūt šiandien tai jau mūsų kaltė, o anuomet tai buvo istorijos perversija, su kuria susidūrė beveik visi ir kai kas labai daug sumokėjo.
Jei kalbėtume apie laisvę, laiškai, iš kurių čia lyg iš pavyzdžių, sakyčiau, „semplų“, sudaryta savotiška antologija, rodo tam tikrą susikaustymą ir tiek profesinį, tiek savaip gyvenimišką, egzistencinį inertiškumą. Epochos poveikis yra kur kas didesnis, nei mes norime. Iš tikrųjų tie geležinės ir nailoninės uždangos laikai daug blogesni, nei šiandien juos prisimename. Tai paaiškėja iš autentiškų šaltinių – tekstų, tuometės spaudos, propagandinių užsakomųjų veikalų. Dabar, po trisdešimties metų, kyla klausimas, kaip vis dėlto galėjo įvykti tas stebuklas, kai pats gyvenimas naikino galimybę elgtis ir pasirinkti kitaip. Visi čia atskleisti kontaktai yra labai gražūs, kone herojiški, bet ir desperatiški. Juose yra daug to, kas rodo į pačią paskutinę viltį – į tai, kas jau neabejotinai žlunga, slysta, bėga, tolsta, – ir vis dėlto atsilaikoma. Šitas dvitomis man įdomus labai keistu aromatu, keistu prieskoniu, ateinančiu iš visiškai netolimos praeities, kurios gyvų liudininkų ir herojų dar nemažai esama. Kita vertus, skaitant knygą apima savotiškas liūdesys, nes labai didelė dalis herojų yra ką tik mirę. Ir daugybės be galo svarbių klausimų mes jiems nebegalime užduoti. Dėl to ta epocha, apgaubta įvairiausių mitų, legendų, paskalų, apkalbų rūku, greičiausiai tokia ir liks. Ji liks sunkiai suprantama joje negyvenusiems. Vargu ar kada nors bus surastas universalus kodas, padėsiantis ją suprasti bet kam – italui, amerikiečiui, meksikiečiui, prancūzui. Tai kažkokia kraupi patirtis, kurios šleifas dar labai tvarus ir galbūt mes jį ne visada atpažįstame kasdienėse kalbose ir poreikiuose. Užtat labai sveikinu visas tris autores, pridurdamas, kad visi jų tekstai jungiasi į labai natūralią energingą vienybę, kaip fenomenalus vienas kito papildymas.
Ir pabaigoje: tai yra lietuviškos kultūros istorija, trijų moterų parašyta praktiškai kone vien apie vyrus. Jaučiu, kad po keleto metų šitas aspektas bus nagrinėjamas aštriau nei bet kuris kitas.
Parengė Beata Baublinskienė