Soile Isokoski: „Geras dainavimas yra geriausia viešųjų ryšių kampanija“
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje viešėjo garsi operos solistė, vienas žymiausių Europos lyrinių sopranų, Soile Isokoski. Lapkričio 22-23 d. ji vedė meistriškumo kursus dainininkėms.
Trylikai merginų viešnia iš Suomijos atskleidė stiliaus ir technikos paslaptis, kurias sukaupė dainuodama žymiausiuose Europos operos teatruose ir koncertų salėse, diriguojant tokiems meistrams kaip Zubinas Mehta, Riccardo Muti, Esa-Pekka Salonenas, seras Colinas Davisas, Seiji Ozawa, Valerijus Gergijevas, Pierre’as Boulezas, Danielius Barenboimas ir daugelis kitų. Soile Isokoski vaidmenų sąraše – pagrindinės partijos W. A. Mozarto, R. Strausso, G. Puccini, G. Verdi operose Vienos valstybinėje operoje, Londono „Covent Garden“, Niujorko „Metropolitan“ teatruose ir kitur. 2008 m. dainininkei suteiktas vienas garbingiausių klasikos pasaulyje, Austrijos Kammersängerin apdovanojimas.
Prieš 5 metus palikusi operos sceną, Soile Isokoski iki šiol koncertuoja kaip dainų („Lieder“) atlikėja ir ypač daug dėmesio skiria pedagoginei veiklai. Dėsto Oulu taikomųjų menų universitete, yra Helsinkio Sibelijaus akademijos garbės profesorė. Ji dažnai kviečiama būti konkursų žiuri nare (BBC Cardiff Singer of the World, Mirjam Helin tarptautinis dainininkų konkursas) ir vesti meistriškumo kursus visame pasaulyje.
Jūsų dėmesiui – pokalbis su Soile Isokoski. Solistę kalbina Beata Baublinskienė.
Ar pirmą kartą viešite Vilniuje?
Jau buvau čia atvykusi prieš pusę metų į virtualią perklausą, kurią kaip projekto „Development Virtual Audition“ dalį surengė jūsų akademija, Danijos karališkoji muzikos akademija ir Oulu taikomųjų menų universitetas; pastarajame dėstau. Klausiausi jaunųjų lietuvių dainininkų. Tuomet ir buvau pakviesta atvykti į Vilnių dar kartą vesti meistriškumo kursų.
Ką galėtumėte pasakyti apie jaunus Lietuvos dainininkus?
Išgirdau puikius, įvairių tipų balsus. Ką reikėtų lavinti? Pirmiausia, kalbas – tartį, tuomet – įvairios muzikos stiliaus pojūtį. Tačiau, manyčiau, puikiai atliekate savo muziką, taip pat – slaviškos prigimties muziką, kurioje aš nesu labai įgudusi.
Ko mokote meistriškumo kursuose?
Įvairiai. Jei studentas turi vokalinės technikos problemų, žinoma, taisome jas. Bet negalėčiau sakyti, kad mokau tik kalbos, arba tik kvėpavimo, arba tik stiliaus. Viskas kartu. Aš pamenu, kai pati buvau studentė, jei mokytojas man pasakydavo keletą taisytinų dalykų, būdavo sėkmė, jei įsimindavau, įstengdavau pasinaudoti bent vienu iš tų patarimų. Reikia kantrybės ir mokyti, ir mokytis. Būnu laiminga, jei mano kursų dalyviai išsineša bent vieną patarimą kaip idėją. Jei nori žinoti viską, informacijos gali rasti internete, bet visai kas kita yra įgyvendinti žinias savo kūnu. Tai sudėtinga.
Jūsų biografijoje perskaičiau, kad savo muzikinę karjerą pradėjote kaip bažnyčios muzikantė. Ar tai tiesa?
Mano tėvas buvo pastorius liuteronų bažnyčioje. Tad grojau vargonais ir vadovavau chorui – buvau kantorė. Bet Sibelijaus akademijoje Helsinkyje baigiau solinio dainavimo studijas, vėliau dalyvavau Nacionaliniame konkurse Suomijoje. Tuomet man jau buvo 30 metų. Kaip operos dainininkė buvau jauna, bet kaip atlikėja – nebe. Tačiau nuolat mokiausi. Kai dainavau Grafienę W. A. Mozarto „Figaro vedybose“, lygiagrečiai mokiausi Margaritos (G. Gounod „Faustas“) partiją. Buvau išalkusi žinių, jas tiesiog sugerdavau iš aplinkos. Savo pirmus du vaidmenis sukūriau Helsinkyje, o tuomet išvykau į Vokietijoje, Manheimą, toliau – į Berlyną, Vieną, Hamburgą. Į didžiuosius teatrus. Galėjau uosti jų atmosferą ir mokytis kultūros, stiliaus – visko. Klausiausi kitų dainininkų. Per repeticijas visada sėdėdavome ir klausydavomės, ką režisierius jiems sako ir kaip jie dirba. Deja, mūsų dienomis stebintieji repeticiją sėdi įnikę į savo telefonus, ir – nežinau, ką jie ten mato. Gal filmus? Dėl to tikrai liūdna. Jaunimas turėtų mokytis iš vyresniosios kartos.
Man pasisekė, kad dainavau su senosiomis operos divomis, tokiomis kaip Agnes Baltsa, su Ruggero Raimondi, Ferruccio Furlanetto. Kai Olandijoje sukūriau savo pirmąją Mikaelą (G. Bizet „Karmen“), Karmen dainavo puiki bulgarų dainininkė Nelly Bozhkova – ji mane daug ko išmokė. Ji buvo diva scenoje (buvo Vienos valstybinės operos trupės narė), bet ne gyvenime. Paprastai kuo didesnis dainininkas, tuo didesnė ir asmenybė. Žinoma, yra išimčių. Beje, daugiausia girdime kaip tik apie tuos, kurie kelia rūpesčius, veliasi į skandalus, o daugybė puikių žmonių tarsi lieka šešėlyje.
Dainavote žymiausiose pasaulio operos scenose, diriguojant daugeliui garsiųjų dirigentų. Ar galėtumėte išskirti jums ypač svarbią asmenybę?
Tai – Zubinas Mehta, ne tik puikus dirigentas, bet ir nepaprasta asmenybė. Vieno pastatymo metu paklausiau jo, kaip turėčiau dainuoti, kokia turėčiau būti scenoje. Jis man tepasakė: „Būk savimi!“.
Tačiau režisieriai gali turėti labai konkrečią viziją, kuri nebūtinai sutaps su jūsų „buvimu savimi“?
Paprastai režisieriai, su kuriais dirbau, pateikdavo keletą galimų personažo kūrimo variantų. Visada galėjau rinktis tai, kas man buvo artimiausia. Žinoma, kai kurie režisieriai būna pernelyg išprotėję, radikalūs. Todėl svarbu turėti gera dirigentą, kuriam rūpėtų dainininkai. Tai lyg dainininko ir dirigento suokalbis.
Per visą savo karjerą dainavote ne tik operoje, bet ir iki šiol atliekate dainas – vadinamąjį „Lieder“ repertuarą. Kodėl dainininkui svarbu skirti dėmesio kamerinei muzikai?
Šios abi sritys daug duoda viena kitai. Atlikdamas „Lieder“ dainininkas turi daug lanksčiau naudoti savo balsą, išgauti daugiau spalvų. Jei dainuojate tik operą, kyla pavojus, kad prasirėksite – gebėsite išgauti tik balso masę be jokių spalvų, be pianissimo.
Įdomu, kad kai Paryžiaus Bastilijos operoje dainavau Dezdemoną (G. Verdi „Otele“), dirigentas Valerijus Gergijevas pirmiausia mums pasakė: „Visa ši opera yra tarsi kamerinė muzika, klausykitės vienas kito.“ Galėjau jį išbučiuoti už šiuos žodžius. Mat buvau pasiruošusi pompastiškam atlikimui su daug garso ir pan. Iš pradžių iš jo žvilgsnio nesupratau, ko jis iš manęs tikisi. Bet jis pasakė: „Nesekite manęs, aš jus seksiu.“ Tai labai atpalaidavo. Taigi net ir operoje yra labai daug kamerinio muzikavimo.
Jūsų vaidmenų sąrašas įspūdingas: Grafienė, Fjordilidžė, Pamina, Dona Elvyra (W. A. Mozarto „Figaro vedybos“, „Visos jos tokios“, „Užburtoji fleita“, „Don Žuanas“), Ariadnė, Maršalienė, Grafienė (R. Strausso „Ariadnė iš Naksos“, „Kavalierius su rože“, „Kapričas“), Elza, Eva (R. Wagnerio „Lohengrinas“, „Niurnbergo meisterzingeriai), Amelija (G. Verdi „Simonas Bokanegra“), Mimi, Liu (G. Puccini „Bohema“, „Turandot“), Rachelė (J. F. Halévy „Žydė“) ir t. t. Kurie iš jų mėgstamiausi, jums ypatingi?
Visada dainavau tuos lyrinio soprano vaidmenis, kuriuos mėgau. Žinoma, daugelio ir nesu sudainavusi. Paskutinis mano išmoktas vaidmuo buvo Madam Baterflai G. Puccini operoje. Tai jau nėra lyrinio soprano vaidmuo, labiau skirtas dramatiniam sopranui. Bet man pasisekė, kad gavau galimybę dainuoti šitą partiją.
Žinote, esu išgijusi po vėžio. Mano sesuo mirė nuo šios ligos, o aš išgyvenau. Liga buvo diagnozuota gana anksti, tad man pavyko išsikapanoti. Baterflai dainavau jau po gydymo: fiziškai jaučiausi gana silpnai. Iš tiesų mano pirmasis vaidmuo po gydymo buvo Alisa Ford G. Verdi „Falstafe“: pasirodžiau tokiu „chi chi – cha cha“ amplua, buvo smagu. Bet fiziškai visa energija buvo išsekusi. Tad sudainavau savo paskutinius spektaklius Miuncheno ir Vienos valstybinėse operose ir pasakiau sau „stop!“ Po 25 metų klajonių nutariau sugrįžti namo, į Suomiją. Turiu rūpintis savo 94 metų mama. Dėstau Oulu taikomųjų menų universitete. Esu daugiau ar mažiau pasišventusi pedagogikai ir kol kas man tai teikia malonumą. Jei jausiu, kad negaliu daugiau nieko duoti studentams, sustosiu.
Dainuoti operoje lioviausi prieš 5 metus, bet vis dar rengiu koncertus: gruodį vyks „Lieder“ koncertas Londono „Wigmore Hall“ salėje.
Ką parekomenduotumėte jaunam dainininkui, kuris siekia karjeros?
Dirbti! Žinoma, reikia turėti balsą, tačiau reikia nuolat dirbti, mokytis.
O ar tarptautinei karjerai užtenka tik darbo, ar reikia, pavyzdžiui, ir gero agento?
Gera agentūra yra svarbu. Kalbėjau apie tai su jūsų kolegomis. Deja, Lietuvoje, regis, neturite agentūrų – gerų agentūrų, kurios išmanytų balsus, kokio tipo vaidmenis galima siūlyti operos teatrams. Iš tiesų sudėtinga būti vienam, be to, tai vargina: jei turite derinti repeticijų grafikus, honoraro dydį, jums reikia pagalbininko. Nereikia didelės agentūros, užtenka žmogaus, kuris jumis rūpintųsi. Kai kurie dainininkai turi vyrus arba žmonas, kurie užsiima jų vadyba. Dainininkui reikia žmogaus, kuris rūpintųsi juo, derėtųsi už jį.
O jūs bendradarbiaujate su agentūra?
Dirbu su nedidele suomių agentūra. Jos paslaugų man daugiau, nei pakanka. Aktyvios karjeros metais dainuodavau du-tris pasirodymus – spektaklius ar koncertus – per savaitę! Tai buvo beprotystė, kaip dabar galvoju atsigręždama atgal. Bet su Dievo pagalba kažkaip pavyko! (juokiasi)
Dar vienas svarbus aspektas: nesitikėkite didelių pinigų nuo pat pradžių. Nesilygiuokite į tuos, kurie turi didelį „piarą“. Beje, viešųjų ryšių agentūros yra brangios, tad prieš kreipiantis į jas, reikėtų tiksliai išsiaiškinti, ko tikitės jūs ir ką šios agentūros ketina jums pasiūlyti. Jei tereikia išsiųsti jūsų nuotrauką ar biografiją, tą gali padaryti ir jūsų agentas. O jei savo darbą dirbate gerai, tai jau yra pakankama jūsų viešųjų ryšių kampanija.
Grįžkime prie Zubino Mehtos: jis dirigavo garsųjį trijų tenorų koncertą. Renginys sulaukė didžiulio pasisekimo, tad buvo numatyti dar du pasirodymai. Bet Zubinas dirigavo tik pirmąjį koncertą. Visi gavo didelius honorarus, bet tuomet tenorai susirūpino, kad reikia sumokėti ir didžiulius mokesčius. Taigi Zubinas pasakė: man užtenka tiek, kiek yra, o toliau – tikrai ne mano reikalas rūpintis jūsų mokesčiais…
Nebūkite per daug godūs.
Ko dar galėtumėte palinkėti jauniems žmonėms, dainininkams?
Pabrėžčiau žodį „disciplina“: pirmiausia – darbas, o tada – bet kas kita. Jei tvarkote namus, gaminate valgį, o tik tada dirbate, būsite pavargusi. Jei esate sąžininga savo darbo atžvilgiu, jei išties norite dainuoti, turite lavintis kiekvieną dieną, tarsi tai būtų jūsų tarnyba. Ir tik po to – visa kita. Bet ir nereikia būti desperatiškiems. Jei susiduriate su kliūtimi, kurios negalite įveikti, nemėginkite pramušti sieną galva. Tiesiog palikite tai kuriam laikui, atsitraukite. Kantrybė yra dorybė.
Beata Baublinskienė
2018 11 27