ETNOMUZIKOLOGŲ EKSPEDICIJA LENKIJOJE
Šiemet kasmetinė LMTA Etnomuzikologijos katedros folkloro ekspedicija vyko spalio 5–9 d. Joje dalyvavo ne tik Katedros studentai, dėstytojos prof. dr. Daiva Vyčinienė ir lekt. Lijana Šarkaitė-Viluma, Muzikinio folkloro archyvo vedėja Varsa Liutkutė-Zakarienė, bet ir kitas specialybes studijuojantys jauni žmonės: pianistė Skirmantė Kirkliauskaitė, Erasmus kompozicijos studentas Voris Sarris iš Kipro bei praktiką LRT radijuje atliekanti ir politikos mokslus VU kremtanti Teresė Bernotonytė. Įdomi ir skirtinga užrašinėtojų komanda folklorą rinko etninėse lietuvių žemėse Lenkijoje – Suvalkų, Punsko ir Seinų krašte.
Tautosakos rinkimo ekspedicija – ypatingas reiškinys. Iš vienos pusės, tai yra akademiškai apibrėžtas tiriamasis procesas – jaunasis tyrėjas įvairių metodų pagalba siekia kuo atsakingiau užfiksuoti vietos žmogaus gyvenseną, namų aplinką, jo būdą, mentaliteto požymius, įrašyti bei nufilmuoti dainas, šokius, ratelius, instrumentinę muziką, pasakas, sakmes, mįsles ir kitus tautosakos žanrus. Tai fundamentalūs kiekvieno etnomuzikologo siekiai. Kitą vertus, yra ir natūralus žurnalistinis interesas – siekiama nuoširdžiai pažinti šių dienų kaimo žmogų, pažinti kokiomis aktualijomis jis gyvena, sužinoti apie jo požiūrį į praeities bei dabarties procesus – taip vyksta dialogas tarp skirtingų kartų. Vietos žmonių lankymas ekspedicijos metu – važinėjant iš kaimo į kaimą, kartais iš anksto susitarus, o kartais visiškai spontaniškai aplankant gyventojus – įdomus ir žavus vyksmas. Gana egzotiškas procesas, pasižymintis netikėtumais, nuotykiais, nuotaikingomis istorijomis, kurios ilgam išlieka atmintyje.
Nuo seno Punsko–Seinų–Suvalkų apylinkėse gyvena jotvingių genties palikuonys, dzūkų šnekta kalbantys lietuviai. Šios vietovės turi visus paribio vietovėms būdingus bruožus: daugelis žmonių kalba keliomis kalbomis, juntama skirtingų kultūrų įtaka ir t. t. Čia gyvena keletas tūkstančių lietuvių, kuriuos Lietuvos–Lenkijos paribio kontekste galime vadinti čiabuviais. Baltišką krašto paveldą liudija lietuviški vietovardžiai: Wydugieri (Vidugiriai), Žegary (Žagariai) ir kt., taip pat hidronimai – Seina, Ančia, piliakalniai – Eglinė, Šiurplys ir kt. Kraštovaizdis taip pat pasižymi Lietuvos gamtovaizdžiui būdingomis ypatybėmis: kalvoti ir gerai dirbami laukai, plačios ir prižiūrimos medžių alėjos, dideli sodybų vienkiemiai, pakelės kryžiai, gausiai lankose besiganančios karvių ir žirgų bandos, tolumoje peizažą paryškinantys miškų plotai. Kartu keliavusi Muzikinio folkloro archyvo vedėja Varsa Liutkutė-Zakarienė taikliai pastebėjo, jog keliaujant Punsko apylinkėmis sukyla romantinės Lietuvos pojūtis, kurį daug sunkiau justi būnant savoje šalyje. Be abejo, šį įspūdį sustiprino ir ekspedicijos metu sutikti žmonės.
Savita šio krašto lietuvybės samprata. Lietuviška kultūra bei viso kas lietuviška gerbimas yra įsismelkęs vietinių gyventojų širdyse. Tam įtakos turi ir tam tikri istoriniai aspektai. Prieš šimtmetį vykusio lietuvių ir lenkų konflikto metu, Suvalkų kraštas atiteko Lenkijos respublikai. Jei iki tol lenkų kalbos ir kultūros įtaka krašte plito per specifinius krašto ryšius su Palenkės lenkais, tai jau Lenkijos
Respublikos sudėtyje atsidūrusiems lietuviams teko atlaikyti atkaklią polonizacijos politiką bei iš to kilusias tautinės neapykantos aistras. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, siena su Suvalkais tapo neperžengiama. Tai lėmė, kad ilgiems metams nutrūko natūralūs ryšiai su likusiais lietuviais Lietuvoje. Ištisos šeimos nebegalėjo lankyti savo giminių ir draugų, likusių kitoje rubežiaus pusėje. Lietuviškumui puoselėti sąlygos tapo nepavydėtinos – lietuviai tapo viena mažiausių tautinių mažumų didelėje socialistinės Lenkijos respublikoje, o tuo pačiu – patyrė visišką izoliaciją nuo savo tėvynainių. Trapios lietuvybės saugojimas tapo svarbiausia vertybe: išlaikomos mokyklos, vedami būreliai ir ansambliai, šeimoms rūpi išleisti savo atžalas už lietuvių tautybės sutuoktinių. Ilgai kovota už lietuviškų pamaldų aukojimą. Matyti, jog brutalūs bandymai silpninti lietuvybę iššaukdavo dar didesnį vietos gyventojų atkaklumą ją ginti ir sudarė aplinkybes šioms vietovėms virsti lietuvybės salomis. Pavyko užfiksuoti pasakojimą, kaip dainavimas tapo kone vieninteliu būdu bendrauti su anapus sienos likusiais lietuviais. Krivėnų kaimo gyventoja Aldona Jankauskienė pasakojo, jog pačioje okupacijos pradžioje spygliuota sienos tvora dalijo ūkininkų laukus. Kalbėtis su kitapus sienos gyventojais griežtai drausta, tačiau niekas nedraudė dirbant laukuose dainuoti. Pasak pateikėjų, lietuviai abipus sienos kartu dainuodavo tas pačias dainas ir taip išlaikydavo bendrumo jausmą. Rusų pasieniečiai to nedraudė tol, kol pasienio ruožo plotas buvo praplėstas, o dirbamos žemės paverstos uždrausta teritorija. Šis įspūdingas komunikavimo būdas buvo sunaikintas.
Norint fiksuoti turtingą tautosakinę medžiagą, reikalingas tam tikras išankstinis pasiruošimas. Pirmiausia, svarbus istorinis kontekstas bei potencialių pateikėjų apžvalga. Todėl yra labai reikalinga vietinių žmonių konsultacija, įvedimas į krašto etninės kultūros padėtį. Ekspedicijos metu šių koordinacinių veiksmų ėmėsi ilgametė Punsko krašto folkloro ansamblių vadovė ir Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė Aldona Vaicekauskienė. Taip pat prieš išvykstant svarbu išanalizuoti, koks etnomuzikologinis įdirbis yra buvęs toje vietovėje į kurią vykstama. Punsko–Seinų krašte prieš daugiau nei 30 metų tautosaką rinko L
MTA etnomuzikologai: Daiva Vyčinienė, Evaldas Vyčinas, Rytis Ambrazevičius ir kt. Jų užfiksuoti folkloro kūriniai, kurie saugomi LMTA Muzikinio folkloro archyve, pasitarnavo kaip informacinis šaltinis: sužinojome tuometinių pateikėjų pavardes, kaimus, kuriuose buvo lankytasi, taip pat buvo sudarytas ir šiame krašte paplitusių dainų sąrašas, kurį pagal poreikį galėjome naudoti apklausose, jei pateikėjai sunkiau prisimindavo jaunystės dienų dainas. Pirminė analizė parodė, jog šiais metais lankėme ir užrašinėjome ankstesnių pateikėjų vaikus ir anūkus, o kartų skirtumai ryškiai atsispindi abiejų ekspedicijų medžiagoje: be abejonės šių metų ekspedicijoje užfiksuotas ženkliai mažesnis kiekis dainų, priklausančių senajam muzikinio folkloro sluoksniui. Didžioji dalis dainų buvo ankstyvojo pokario, keliasdešimt tarpukario, vos kelios, siekiančios XIX a. lietuvių tautinio sąjūdžio laikus.
Punsko–Seinų krašto vietiniai gyventojai vis dar mena savo tėvų ir senelių dainuotas dainas. Pavyko užfiksuoti apeigines darbo, vestuvines, meilės ir jaunimo, vaikų, vaišių dainas, net raudos fragmentų. Tinkamai išklausti pateikėjus ne visada būna paprasta. Garbaus amžiaus žmonėms jaunystės sentimentus kelia romansai, autorinės pokario dainos, todėl paprastai pirmiausia pateikiamos pastarosios. Tuo tarpu senosios dainos buvo dainuotos jų tėvų ar bendrų sueigų metu, todėl ne visos ryškiai išlikusios atmintyje. Tad apklausų metu reikia skirti laiko ir kantrybės, kol senoliams iš atminties pradeda veržtis senieji lobynai. Šios ekspedicijos metu buvo akimirkų, kai senosios dainos buvo pateikiamos nelauktai, pokalbio viduryje, visai jų nesitikint. Buvo ir tokių susitikimų, kai močiutės atsinešdavo sąsiuvinį su išskirtinai senomis dainomis ir tuomet jau be didelių pastangų užfiksavome tai, kas išties yra vertinga. Mums pavyko užrašyti senų dzūkiškų dainų, kurios nebuvo girdėtos net vietiniams folkloro puoselėtojams.
Užrašinėjant tautosaką būtina dėmesį skirti ne tik dainoms ar kitiems muzikinio folkloro žanrams, bet ir įvairiems pasakojimams, pateikėjų nuomonėms, paaiškinimams, komentarams, taip pat svarbu išlikti nešališkam jų pateikiamam repertuarui. Dažniausiai reikia nuolankumo išklausyti ir tą medžiagą, kuri iš pradžių galbūt ir nesukelia didelio susidomėjimo. Tačiau išklausius ir užfiksavus įvairų pateikėjų repertuarą, it mozaika susidėlioja šio krašto kultūrinė visuma. Ryškiai atmintin įsirėžė susitikimai su garbaus amžiaus dainininkėmis iš Vidugirių kaimo apylinkių. Pateikėjos šiltai priėmė savo namuose, buvo pasiruošusios jaunystės dainų sąsiuvinius, pokalbis truko apie 3,5 valandos, buvo sudainuota gal 70 įvairaus tipo dainų, giesmių. Pribloškė močiučių atvirumas dalintis savo gyvenimo patirtimi ir visu tuo, ką per aštuonis dešimtmečius išgirdo, išmoko. Tačiau gyvoji bendruomeninio dainavimo tradicija, sulig kiekviena karta ir greitu gyvenimo tempu, pamažu nyksta. Optimizmą kelią vietos mokytojai, kurie ugdo jaunimą, tampriai bendradarbiauja su Lietuvos etninės kultūros puoselėtojais. Buvo netikėta ir smagu sužinoti, jog bene didžiausią kiekį dainų pateikusios močiutės anūkas dalyvauja Lietuvoje rengiamame dainuojamojo folkloro atlikėjų festivalyje-konkurse „Grįžulai“.
Liaudiškojo pamaldumo srityje, kitaip nei Lietuvoje, Punsko ir Seinų krašte vis dar labai gajos senojo giedojimo katalikiškosios tradicijos: šermeninės giesmės prie mirusiojo, graudūs verksmai, giedamasis rožančius. Įstabu tai, jog čia šermeninio giedojimo repertuaras nėra susimaišęs su naujosiomis giesmėmis, ir vis dar yra naudojamasi vyskupo Motiejaus Valančiaus išleistu rinkiniu „Giesmių knyga“. Giedant senąjį kantičkinį repertuarą, išlaikomos ir senosios melodijos. Šalia šermeninių giesmių, vyrauja ir giedamojo rožančiaus tradicija. Kiekvieną sekmadienį prieš pamaldas Punsko bažnyčioje skambantis rožančius pasižymi galingu, vyrų ir moterų keturbalsiu giedojimu. Jis giedamas „pulkais“, t. y. vieną posmą gieda vyrai, kitą – moterys. Šis antifoninis atlikimo būdas yra senas, menantis laikus, kai vyrai ir moterys sėdėjo skirtingose bažnyčios pusėse. Pasak giesmininkų, toks pasidalinimas padeda nenuvarginti balsų ir išgiedoti ilgas giesmes. Fiksuojant religines giesmes,
pastebėtas didelis pateikėjų entuziazmas ir noras perduoti kuo daugiau melodijų. Jei senųjų liaudies dainų prisiminė ne kiekvienas pateikėjas, tai kantičkines giesmes mokėjo absoliuti dauguma. Toks gilus šio krašto giedojimo tradicijos išlaikymas rodo, jog sovietizacijai nepavyko išnaikinti tvirtos bendruomeninės katalikiškos kultūrinės raiškos formų.
Galime drąsiai teigti, jog Punsko–Seinų ekspedicijoje buvo išpildytas pagrindinis tikslas – užfiksuota svarbi ir įvairiapusė tautosakinė medžiaga. Neabejojame, kad mūsų vizitas įkvėpė vietos bendruomenę dar tvirčiau saugoti savo tapatumą, puoselėti etninę kultūrą. Daugumai ekspedicijoje dalyvavusių studentų ši ekspedicija buvo pirmoji. Tad bendravimas su vyriausiosios kartos žmonėmis suteikė neįkainuojamos patirties išgirsti, pastebėti nūdienos kaimo žmogaus vertybines nuostatas ir svarbiausia – suprasti, kodėl būtina saugoti savo senelių, prosenelių dvasinį palikimą. Taigi ši ekspedicija ne tik papildė Muzikinio folkloro archyvą nauja medžiaga, bet ir jaunajai etnomuzikologų kartai suteikė galimybę iš arčiau pažinti Lenkijos lietuvius ir jų išsaugotą nematerialų kultūrinį paveldą. Šie įspūdžiai ir patirtys, be jokios abejonės, ilgam išliks mūsų ramsčiu tyrinėjant XXI a. gyvąjį folklorą.
Matas Macevičius etnomuzikologijos katedros MI kurso studentas
Ekspedicijai vadovavo lekt. Lijana Šarkaitė-Viluma
Nuotraukos Teresės Bernatonytės, Solveigos Petkevičienės ir Lijanos Šarkaitės-Vilumos