Garso ir vaizdo paskaita „Sarabanda“: kai gamta pradeda kalbėti, žmogus turėtų klausytis
2025 m. gruodžio 3 d. Sapiegų rūmuose, Vilniuje, buvo pristatyta garso ir vaizdo paskaita „Sarabanda“ – įvykis, kviečiantis pažvelgti į žmogaus ir gamtos santykį kaip į ritualą, kuriame susilieja mokslas, mitai, atmintis ir klausymosi menas. Tai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantų Loros Kmieliauskaitės ir Rimanto Ribačiausko bendras kūrinys, tyrinėjantis laikinumo temą.
Ką bendro turi 1999-ųjų gruodį Europą nusiaubęs uraganas Lotaras, Jobo knygos archetipai, sengirių tyla, nemirtingumo siekį įkūnijanti medūza Turritopsis dohrnii ir net senoji baltų prokalbė ar kiaulienos skerdiena? „Sarabanda“ šiuos tolimus taškus jungia į savitą pasaulėjautos žemėlapį, kuriame realybė lengvai persislenka į vaizduotę, o dokumentika – į poeziją.
Kūrinį atliko smuikininkė Lora Kmieliauskaitė (mediumas), dramaturgas Rimantas Ribačiauskas (artikuliuotos faktologijos dekonstrukcija) bei kompozitorius Dominykas Digimas (įvykių ir garso seka). Garso sluoksniuose skamba botaniko dr. Mindaugo Lapelės pasakojimo apie sengires fragmentai (Sengirės fondas).
Kūrinyje pasitelkiamas gamtos virsmų ritmas – tas nuoseklus perėjimas, kai vieno pabaiga nejučia tampa kito pradžia. Kol žmogus planuoja savo kasdienybę, gamta nenutrūkstamai kuria trūkinėjimo, nykimo ir gimimo spiralę. „Sarabanda“ kviečia įsiklausyti į tuos procesus be išankstinių prielaidų – lėtai, dėmesingai, beveik meditaciškai.
L.Kmieliauskaitė sako, kad jai įdomiausias yra kūrinio praktikavimosi procesas. „Tai viena įdomiausių Sarabandų mano gyvenime. Kasdien studijoje, skaitant Rimanto tekstus ir grojant Dominyko garsus, jaučiu retą kūrybinį pasitikėjimą ir bendrą, lėtą šokį per sengirę. Kartais fone skamba kitos Sarabandos – J. S. Bacho ar Arvo Pärto – ir jos nejučia tampa mūsų proceso palydovėmis, “- sako L.Kmieliauskaitė.
„Sarabanda“ – tai organizuoto garso ir vaizdo paskaita, kurioje mokslas susipina su mitais, vaizduotės klaidomis ir haliucinacijomis. Čia dokumentiniai fragmentai, poezija ir garsinės struktūros susipina į savotišką klausymosi ritualą. Tai netikėtas atitrūkimas nuo realybės, užsisvajojimas pačiu netinkamiausiu metu, “ – pasakoja kompozitorius D.Digimas.
„Sarabanda tyrinėja žmogaus ir gamtos santykį, žmogų kaip gamtos ciklo dalį. Turiu ir vieną asmeninį kūrinio raktą: jis man atrakina duris į prancūzų filosofės Chantal Delsol mintį, jog Europoje per šimtmečius užauginta krikščioniškoji civilizacija po truputį, nors ir labai lėtai, nyksta, o ją keičia kitos tikėjimo formos – vakarietiškos budizmo atmainos, naujos pagonybės formos ir pan. Išties, tai galima pajusti šiuolaikiniuose meno kūriniuose, kur vis dažniau atsisukama į gamtiškąjį pasaulį, suteikiamas balsas medžiams, stirnoms, kerpėms, bakterijoms ir kitai nežmogiškai gyvybei, mėginama suprasti, kaip gamta veikia be žmogaus įsikišimo, tarsi ieškoma su ja dialogo jos pačios kalba. Šiuo kūriniu mes iš dalies irgi taip elgiamės, tuo pačiu iš karto šią tendenciją kvestionuodami ir tarsi mėgindami nujausti, koks bus rytojaus dvasingumas,“ – sako kūrinio bendraautorius R.Ribačiauskas.
Šis kūrinys – L.Kmieliauskaitės (smuikas, šiuolaikinė muzika) daktaro disertacijos kūrybinės dalies gynimas. Jis taip pat pradėjo LMTA organizuojamą tarptautinį IMPACT simpoziumą, skirtą kūrybinėms kolaboracijoms ir improvizacijai scenos menuose.
Daugiau informacijos: https://lmta.lt/lt/renginys/lmta-doktorantai-lora-marija-kmieliauskaite/
2025 12 04