Lekt. AUŠRA LIUTKUTĖ-POVILAITIENĖ: „NUOTOLINIS MOKYMAS – NE AMŽIAMS“

Jūsų dėmesiui siūlome pokalbį su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedros lektore Aušra Liutkute-Povilaitiene, kurį parengė LMTA Karjeros ir kompetencijų centras. 

Deimantė Kavaliauskaitė

Sudėtingus dalykus paversti paprastais ir kiekvieną kartą rasti kažką nauja, – tokia LMTA Dainavimo katedros lektorės, solistės Aušros Liutkutės-Povilaitienės žodžiais, yra meistriškumo esmė, kuriai šiuo metu reikia daugiau pastangų ir motyvacijos dėl besitęsiančio nuotolinio ugdymo.  

KKC: Pandemija atnešė daug iššūkių ir sumaišties ugdymo specialistams. Kaip pasikeitė Jūsų pedagoginė veikla nuo antrojo karantino pradžios? 

Aušra Liutkutė-Povilaitienė: Pasitinkant antrą karantino etapą buvo viskas lyg ir daug aiškiau. Kaip dirbsime, kaip atrodys nuotolinis darbas, kuo vadovausimės, kaip vyks tolimesnis bendradarbiavimas su mokiniais, studentais, kolegomis. Kokie planai, ką turėsime nuveikti, kur dalyvausime ir kas mūsų laukia. Tiesiog neleidi sau suglumti, nuleisti rankų ar kristi į pesimizmo duobę. Pedagogams, kaip ir mokiniams, studentams dabar sunkus etapas ir ypač pavasario, kai artėja mokslo metų pabaiga ir norisi kuo geresnių rezultatų. Nesvarbu, kad neliko koncertų ar spektaklių. Reikia ruošti programas dabar, nes šis laikotarpis amžiais nesitęs. Gaila, kad nuo to kenčia mūsų specialistų profesinis pasirengimas ateities planams.  

Pavasarį pagrindinė ugdymo įstaigų ir visos švietimo sistemos užduotis buvo užtikrinti ugdymo proceso tęstinumą ir prieinamumą kuo didesniam mokinių skaičiui. Su kokiais didžiausiais sunkumais teko susidurti Jums? 

Tokioje situacijoje, kurioje mes esame dabar, labai sunku yra atsilaikyti psichologiškai, emociškai. Per pirmą karantiną jau įsitikinome, kaip svarbu yra kontaktas, nors ir internetas kartais stringa, nėra galimybės susisiekti ar kaimynai neleidžia namuose dainuoti, todėl esi verčiamas ieškoti kitų būdų, variantų, kaip dalyvauti paskaitose, grupiniuose užsiėmimuose. Vargsta akys, klausa gauna dvigubą atsakomybę išgirsti, pajausti studento, mokinio nuotaikas. O jei dar atsiranda vidinė įtampa dėl kokybės, prasto ryšio ar galimybių. Labai svarbu susidarius tokiai situacijai rasti tinkamus žodžius paskatinimui, sudėlioti tikslus ir įkvėpti bei palaikyti moraliai darbui, perspektyvai. Ypač jautrūs menininkai, kurie yra priklausomi nuo daugelio faktorių. Kai nėra scenos, pasirodymų, kontakto su klausytojais, lyg ir prarandi abipusį ryšį, kuris yra labai svarbus tiek vienai, tiek kitai pusei. Atsiranda didžiulė praraja tiek dvasine, tiek fizine prasme. 

Nuotolinis ugdymo procesas yra puiki galimybė ugdyti mokinių savarankiškumą ir motyvaciją. Kaip Jūs motyvuojate savo mokinius ir studentus mokytis nuotoliniu būdu? 

Kadangi pati ne esu pesimistė, nors kartais, neslėpsiu, aplanko slogios nuotaikos, visada stengiuosi įžvelgti pozityvą ir jį palaikyti. To mokau savo mokinius bei studentus. Nusiminti, blogai nuotaikai ar nieko nenorui pasiduoti galima labai greitai, tik klausimas, kaip paskui iš viso šito pakilti, o ir laiko gali tiek daug nebūti. Stengiuosi neleisti prarasti suvokimo, kokiu tikslu atėjo mokytis, ko nori iš savo siekiamos specialybės ir kaip visa tai įgyvendinti. Kai turi sau išsikeltus tikslus, laiko nuobodžiavimui ar liūdesiui nelabai ir lieka. Tiesiog stengiesi ir dirbi kryptingai. Galų gale, nuotolinis mokymasis ne amžiams įvestas, tad visada yra Viltis, kad situacija pasikeis. 

Ar taikote savo pačios sugalvotus nuotolinio mokymo metodus? Kokie jie? 

Kažkokių specialių metodų  taikyti nebandžiau. Tiesiog darbas vyksta įprasta vaga. 

Tenka pripažinti, kad po šios epidemijos ugdymas jau niekada nebebus toks, koks buvo prieš tai. Kokie esminiai pokyčiai, Jūsų nuomone, išliks muzikiniame ugdyme?  

Šios pandemijos padariniai pasijaus daug kur, ne tik švietimo sistemoje, bet ir kultūroje. Jau dabar jaučiasi nepasitikėjimas, emocijų ir nuotaikų kaitos, daug kam reikia psichologinės pagalbos, nes nebemato prasmės savo srityje, ieško kitų alternatyvų ar išeina į akademines atostogas tikėdamiesi, jog po metų situacija pasikeis. Kai kurie net drįsta pagalvoti apie profesijos keitimą, nes ateitis taip pat atrodo miglota,  pilna nežinomybės. Dingo saugumo ir patikimumo jausmas. Tad tiek pedagogams, tiek studentams reikia rasti jėgų atsispirti šiai pandemijos situacijai ir išlikti budriems bei ruoštis ateičiai, kuri išties kelia daug abejonių, bent keleriems metams į priekį. Nors pamažu ir atsidaro teatrai, koncertų salės, visi žvelgia su baime, kada vėl bus uždaroma, ar koncertų planai dėl sudėtingos situacijos staiga bus perkelti, ar bus leista susitikti su klausytojais. O ir daugelis po šios pandemijos liks pamiršti, sunkiai bandys vėl surasti savo klausytoją bei ieškos būdų, kaip iš naujo prisijaukinti koncertų sales ir teatrus. 

Be abejonės, neturėjimas gyvo kontakto su pedagogais, kai kuriems studentams labai pakenks ir lavinant savo profesinį meistriškumą. Labai svarbu yra išgirsti gyvą garsą, jo skambėjimą, mokėjimą perteikti muzikinius niuansus, kūrinio prasmę, raišką, stilių. Tačiau, kai nėra kontakto su dėstytoju, koncertmeisteriu, studentas lieka akligatvyje. Kaip muzikuoti, jei šalia nėra koncertmeisterio? Tai juk bendras muzikavimas, nuotaika, muzikos įprasminimas laike! Ir ne kiekvienam užteks valios, jėgų, pastangų save motyvuoti, skatinti eiti pirmyn. 

Bendradarbiavimas su kolegomis ir idėjų bei patirčių sklaida tapo neatsiejama šio laikotarpio dalimi. Ar teko padėti, o gal pati prašėte kolegų pagalbos dėl nuotolinio mokymo? 

Padėti visada smagu ir gera, o ypač šiuo metu, kai tikrai nėra paprasta suprasti kas tie „teamsai“, „messengeriai“ ar „zoomai“. Teko padėti ir kolegėms, ir vaikų tėveliams. Bet kai yra noras, visada atsiranda galimybės ir laikas. Mokiau prisijungti į Zoom platformą, bendrauti per „messengerio“ video, bandėme net su ansambliu dainuoti, tik paskui dėl vėluojančio garso nusprendėme dirbti individualiai – labai nesmagu girdėti aidą ar vėluoti į ritmą. 

Artėja mokslo metų pabaiga. Ką palinkėtumėte pedagogams, kuriems šie metai buvo vieni sunkiausių jų karjeroje? 

Kantrybės ir tikėjimo, jog viskas praeis ir po kokių penkių metų tai prisiminsim kaip tokį etapą, kuris patikrino mūsų motyvaciją, tikėjimą savo profesija, sugebėjimą įveikti gyvenimo negandas bei nepalūžti. Mažiau teikti pirmenybę negatyviems dalykams, siekti prasmingų tikslų, nepasiduoti ir saugoti save ir aplinkinius. 

Pokalbį parengė LMTA Karjeros ir kompetencijų centro vyr. specialistė Deimantė Kavaliauskaitė
2021 05 13