Muzika iš paslapties, tylesnės už tylą…

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorės, muzikologės dr. Rūtos Stanevičiūtės tekstas in memoriam Broniui Kutavičiui (1932 09 13–2021 09 29). Bronius Kutavičius buvo vienas reikšmingiausių XX-XXI a. lietuvių kompozitorių, drauge jis buvo Mokytojas, tiesiogiai ir netiesiogiai padaręs įtaką daugeliui jaunesnės kartos kompozitorių. 1984–2000 m. jis dėstė mūsų Akademijoje, taip pat 1975–2000 m. – M. K. Čiurlionio menų mokykloje.

Rūta Stanevičiūtė
„7 meno dienos“, Nr. 31, 2021-10-08

Išėjo Bronius Kutavičius… Per Dievo tarnui atseikėtą ilgą amžių tiek pakylėtų žodžių ištarta apie kūrėją ir žmogų, kad neišvengsi pasikartojimo ir pasijusi bežodė. Kutavičius nemėgo, tiesiog nekentė patetikos, tad turbūt jį įžeisčiau tokią akimirką vardindama nuopelnus ir garbes. O ir kas pasvertų, kas anuomet turėjo didesnę vertę – valstybinis apdovanojimas ar nonkonformistams padrąsinti Osvaldo Balakausko įsteigta 4 rublių 99 kapeikų vertės „Obuolio premija“.

Teisėtai Kutavičius gretinamas su Čiurlioniu: mūsų tautinės muzikos konstantos įkvėpė modernios lietuvių muzikos revoliucijas dviejų amžių – ilgojo XIX a. ir trumpojo XX a. – saulėlydyje. Gęstant vėlyvojo romantizmo egzaltacijai Čiurlionis atvėrė lietuvių muzikos ateities viziją, tapusią tvirtu pamatu ir permainų varikliu. Vėlyvojo sovietmečio stagnacijos metais Kutavičius radikaliai atmetė išvėsusį fasadinės kultūros patosą ir suteikė naujos energijos lietuvių muzikos atsinaujinimui.

Paradoksalu, tačiau gimtinės muzikos pasaulyje Kutavičius buvo mąstomas kaip atsiradęs Lietuvos mene tarsi iš niekur. Kompozitoriaus ryšio su muzikine dirva neapibrėžtumą taikliai dar 1988 m. nusakė Balakauskas: „Daugumą menininkų, kad ir apytikriai, vis dėlto galima iš kažko „išvesti“. Skriabinas – iš Chopino ir Wagnerio, Čiurlionis (muzikas) – iš Wagnerio ir Skriabino, Messiaenas – iš Debussy, iš „Indijos“ ir iš paukščių. Bet iš ko kilo Kutavičiaus muzika? Aš jį pažįstu 30 metų, bet nežinau, kokį kompozitorių jis mėgsta, ar yra toks. Svarbiausia – aš nematau kompozitoriaus nei „iš pasaulio“, nei iš Lietuvos, kurių įtaką Kutavičiui galėčiau paliudyti. […] O gal Kutavičius iš Nieko? Tai yra iš tos Sigito Gedos metaforos, kuri turbūt reiškia ir mūsų gamtą, ir senuosius dievus, ir kasdienybę – tiek daug, kad ir neaprėpsi kitu žodžiu“ (Osvaldas Balakauskas, Būdas Kutavičiaus, Kultūros barai, 1988, Nr. 6, p. 9).

Kutavičius vėlai atėjo į muziką – tik paauglystėje pradėjo jos mokytis, o pirmąsias ryškesnes kompozicijas sukūrė tuo metu, kai jo bendraamžiai – Vytautas Barkauskas, Feliksas Bajoras, Vytautas Montvila ir kiti – jau drebino muzikos scenas kaip novatoriai ir sovietinės doktrinos taisyklių laužytojai. Skaityti toliau 

2021 10 07