Pasirodė ilgametės LMTA profesorės G. Kaukaitės atsiminimų knyga
„Dainavimas scenoje buvo mano profesija, o rašymas – dovana“, – rašo garsi dainininkė, pedagogė, ilgametė LMTA profesorė Giedrė Kaukaitė savo atsiminimų knygoje „Mano Eldoradas“.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos ką tik išleistoje, archyvinėmis nuotraukomis gausiai iliustruotoje knygoje autorė grakščiai veda skaitytojus savo vaikystės takais, jaunystės ieškojimų ir brandžios kūrybinės veiklos Lietuvoje ir užsienyje keliais, praveria teatro gyvenimo, koncertinės ir pedagoginės veiklos užkulisius.
„Esu tokia laiminga, kad net neįsivaizduojate – tarsi namie lauktų ne tik atgiję mylimi artimieji, bet ir įstabiausia sutiktų asmenybių draugija: režisieriai Juozas Miltinis, Vlada Mikštaitė, dirigentas Jonas Aleksa, bendrakursė Nijolė Ambrazaitytė, kompozitorius Antanas Rekašius, mano teta Ona Žoulienė, dievdirbys Lionginas Šepka, rašytojai Ričardas Gavelis, Juozas Erlickas ir daug kitų, dabar jau mano užrašuose apsigyvenusių.“
Dešimt metų Operos ir baleto teatre dainavusi didžiuosius soprano vaidmenis, po to 20 metų buvusi Nacionalinės filharmonijos soliste, daugiau kaip tris dešimtmečius dėsčiusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, G. Kaukaitė yra mūsų dainavimo meno tradicijos puoselėtoja ir tęsėja. Pirmoji atlikusi daugelį lietuvių kompozitorių opusų, ji tapo naujo muzikos kūrybos sąjūdžio dalimi, skatintoja ir įkvėpėja.
„Kai 2013-aisiais iškeliavo mano Žebriūnas, visus metus sodinau ant kapo gėles, kaip močiutė kadaise buvo išmokiusi, o kai atsirado kryžius ir akmenų danga, tarsi kažkas atkirto mane nuo to ryšio. Tik tada pravirkau. Sako, pavėluotas gedulas. Ilgokai tęsėsi. Atsigavau panirusi į prisiminimus – į prabėgusius metus. Tarsi pasikartočiau savo gyvenimą, lyg neišmoktą pamoką. Gavau dovanų naują kūrybinį azartą, ne menkesnį už sceną ir pedagoginį darbą“, – rašo G. Kaukaitė.
Susižavėjimo G. Kaukaitės rašymo talentu neslepia Lietuvos muzikos asmenybės. „Unikalaus balso ir didžiulės muzikinės patirties, jautrios meninės klausos ir aštrios plunksnos muzikė apmąsto savo kūrybinio kelio vingius ir sutiktų menininkų portretus Lietuvos ir pasaulio kultūrinėje aplinkoje. Įvairių žanrų – beletristikos, publicistikos ir egodokumentikos – sankirtoje plėtojamas pasakojimas intriguoja ir praturtina mus giluminiu meno pasaulio pažinimu“, – pažymi muzikologė, LMTA profesorė Rūta Stanevičiūtė.
„Literatūriniai jos rašiniai yra puikūs. Ne todėl, kad primena kasdien tolstančius muzikinio gyvenimo įvykius. Tekstai vertingi patys savaime – kaip talentingo asmens kūryba. Grakštus stilius, turtinga, vaizdinga kalba ir kas akimirką ne tiesmukiškai atsiskleidžianti profesinė dainininkės, pedagogės ir vokalo žinovės kompetencija“, – antrina muzikologas Jonas Bruveris.
„Svaiginančios, stulbinamai skirtingos viršukalnės, nuo kurių mums moja Giedrė Kaukaitė“, – pastebi muzikologas Edmundas Gedgaudas.
Giedrė Kaukaitė (Žebriūnienė) studijavo tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos fakultete (1960–1961), Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (1961–1968). Stažavo Italijoje, „La Scalos“ teatre (1968–1970). 1990 m. tobulinosi Zalcburgo „Mozarteum“ universitete. Dainininkė yra daugelio prestižinių konkursų nugalėtoja ir prizininkė: Lietuvos jaunųjų dainininkų konkurso (1968) I premijos, Pabaltijo jaunųjų dainininkų konkurso (1968) II premijos, Tarptautinio jaunųjų dainininkų konkurso (Sofija, 1968) III premijos, M. Glinkos konkurso (1971) I premijos laureatė.
1967 m. Tatjanos vaidmeniu (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“) debiutavo tuomečiame Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre. Dainavo Margaritą (Ch. Gounod „Faustas“), Mimi (G. Puccinio „Bohema“), Dezdemoną (G. Verdi „Otelas“), Halką (S. Moniuszkos „Halka“), Čio čio san (G. Puccinio „Madam Baterflai“), Širin (V. Barkausko „Legenda apie meilę“), Katrytę (J. Juzeliūno „Sukilėliai“). Teatre dirbo iki 1978-ųjų. 1978–1998 m. buvo Valstybinės filharmonijos solistė. Dainavo vokalinių simfoninių kūrinių solo partijas, surengė per 1000 rečitalių.
G. Kaukaitė – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dainavimo pedagogė (1977–2009), profesorė. Lietuvos nusipelniusi artistė (1980), Lietuvos liaudies artistė (1986), Plungės garbės pilietė (2006). Apdovanota Vyriausybės kultūros ir meno premija (1997), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2014).
Siūlome paskaityti knygos ištrauką
Pašaliniams draudžiama
Buvau aštuoniolikmetė Konservatorijos antrakursė, kai mokslo metams prasidėjus vyresni kolegos Edmundas Kuodis ir Juozas Čepulis prikalbino mane iškrėsti pokštą jų bičiuliui Jonui Aleksai, išvykstančiam į aspirantūrą Leningrade: eime prie jo namų Tilto gatvėje, parodom tau duris, tu paskambini ir paklausi, kelintą jo traukinys į Leningradą. Patys jie nesirodysią, lauksią už kampo, taip būsią įdomiau. Sumanymas patiko, eime!
Aleksą jau buvau mačius prieš metus, studijuojama Pedagoginiame institute. Jį, Konservatorijos diplomantą, į mūsų choro repeticiją atsivedė profesorius Antanas Budriūnas. Atminty liko nekasdieniškas įkvėpimo dvelksmas, kuris lydės Aleksos mostą visą gyvenimą. Repeticijai baigiantis Budriūnas pakvietė mus į savo studento baigiamąjį egzaminą. Konservatorijos Didžioji salė – pilnutėlė, net palangės nutūptos. Sėdėjau pačiam gale, žiūrėjau į paaugliškos išvaizdos jaunuolio nugarą ant dirigento pakylos, mačiau į vadovo veidą įsmeigtas choristų akis, reginčias tai, ką privalėjo mums savo balsais įkūnyti. Nuojauta kuždėjo, jog dalyvauju stebuklo gimime.
Pratrūkus plojimams paaugliškos išvaizdos dirigentas atsigręžė. Stovėjo nuleistom rankom, iškaitęs, sutrikęs, laimingas.
… Seno namo pirmo aukšto prieblandoje spaudžiu durų skambutį. Bičiuliai primokė: jei atidarys tėvas, mama ar kuri nors sesuo, turiu sakyti: „Pakvieskite Joną.“ Bet ėmė ir atidarė pats Jonas, ir aš staiga sumišau. Kažką mikčiodama apie traukinį springau juoku. Aleksa žiūrėjo nustėręs, aukštai pakėlęs antakius, nesuprasdamas – juk matė mane pirmą kartą. Tebekvatodama apsisukau ir nėriau iš laiptinės lauk.
Mano linksmieji bičiuliai traukinio išvykimo valandą vis dėlto sužinojo, ir vakarop atėjome į geležinkelio stotį. Jie visi trys pastoviniavo perone, pasišnekučiavo, aš lūkuriavau atokiau, lyg neverta vyriškos šnekos. Aleksa pasirodė perdėm rimtas, susikaupęs, nesišypsantis. (Beje, ir vėliau jo šypsenos ar bent šypsnio užuominos retai tesulaukdavai.) Artėjo išvykimo laikas, ir Aleksa įšoko į vagoną.
Traukiniui pajudėjus atsigręžė, dešine ranka laikydamasis turėklo išsviro lauk. Mojuodamas kairiąja egzaltuotai sušuko: „Vyyyrai, aš jus myliu!“ Į mane nė nepažvelgė. Jaučiausi kaip sumišusi mokinukė – taip jo akivaizdoje jausiuosi iki pat jo gyvenimo pabaigos.
Lietuvos rašytojų sąjungos informacija
2022 08 30