POKALBIS SU „ERASMUS+“ ALUMNE MILDA PAKAMANYTE

Erasmus+ alumnė Milda Pakamanytė: „Elnyne atlikinėjome ritualus, pažindinau suomius, graikus, islandus su lietuvių ritualine kultūra ir projektą tikiuosi pratęsti ir ateityje su viltimi įnešti į Lietuvos teatrą šiek tiek daugiau rituališkumo, gaivališkumo.“

LMTA Teatro ir kino fakulteto Vaidybos ir režisūros katedros Teatro meno bakalauro studijų IV kurso studentė Milda Pakamanytė III bakalauro studijų kurse buvo išvykusi į Helsinkio teatro akademiją. Erasmus+ alumnė sutiko pasidalinti savo patirtimi.

Audrius Dabrovolskas

Kodėl pasirinkote Suomiją Erasmus studijoms? Kas lėmė tokį pasirinkimą?

Helsinkio teatro akademiją pasirinkau neatsitiktinai. Vos įstojusi į teatro režisūrą, kreipiausi į režisierę, profesorę Yaną Ross – paprasčiausiai parašiau jai žinutę socialiniuose tinkluose. Žinojau, kad šiai kūrėjai teko dirbti ir mokyti ne vienoje Europos šalyje, todėl pasiklioviau jos rekomendacijomis. Buvo paminėta viena Danijos akademija ir Helsinkio teatro akademija, kurios studijų programa man pasirodė įdomesnė. Žinoma, pasirinkimą lėmė ir kalbos barjeras. Studijuojant režisūrą, be galo svarbu suvokti kalbą, tad rinkausi tik tuos universitetus, kurie siūlė programas anglų kalba.

Kokie buvo jūsų lūkesčiai prieš išvykstant Erasmus studijoms ir kiek jie pasiteisino ar nepasiteisino?

Jei kalbėčiau atvirai, lūkesčių neturėjau. Pirmaisiais studijų metais laimėjau Erasmus konkursą, bet pasaulį užgriuvo pandemija. Vėliau, po metų, mano paraiška pasimetė, ilgą laiką maniau, jog paprasčiausiai neatitikau reikalavimų. Atėjo balandis, užgriuvo režisūriniai darbai, paskaitos, be to, lygiagrečiai baiginėjau medicininės kosmetologijos bakalaurą… Ir laiškas: „Jūsų paraiška pasimetė. Ar norite vykti?“ Žinoma, noriu! Kuo toliau ir kuo greičiau. Dėl to ypač skubiai užpildžiau dokumentus, pernelyg nesigilindama į Helsinkio studijų programą. Nors neturėjau didelių lūkesčių, galiu pasakyti, kad studijos pranoko viską, ko galėjau tikėtis. Tai – neįtikėtinai skirtinga mokykla (palyginti su LMTA. – Red. past.). Paskaitos vykdavo ciklais, dėstytojai buvo kviečiami iš įvairiausių Europos valstybių bei Jungtinių Amerikos valstijų. Viskas nukreipta į tave kaip būsimą menininką, dirbama su tavo idėjomis ir padedama jas išpildyti, tobulinti. Iš esmės ten netramdomas kūrybiškumas, galbūt todėl visi režisūros studentai be galo skyrėsi savo braižu, režisūrine kalba ir tematika. Manau, jog tai – protingas pasirinkimas, norint išugdyti kuo skirtingesnius individus, o ne vienodą menininkų masę.

Su kokiais iššūkiais teko susidurti Erasmus studijų metu?

Pagrindinis iššūkis buvo suvokti, kad mano vidinis homo sovieticus dar egzistuoja. Būdama progreso, inovacijų ir bandymo nekartoti istorinių klaidų gerbėja, susidūriau su suomiais menininkais, kurie nuo mano pasisakymų ne kartą nuoširdžiai pakraupo ir susidomėję klausinėjo, ar Lietuvoje mes tikrai taip mąstome. Buvo sunku pripažinti, jog ir mano mentalitetas yra paveiktas, teko daug reflektuoti apie leftizmą, vertybes. Taip pat sudėtinga aiškinti kolegoms, kodėl komunizmas nėra gerai – ši situacija atskleidžia, kaip lengva įtikėti gražiomis idėjomis, kol jos yra tik teoriniame lygmenyje.

Ar skiriasi ir kaip skiriasi mokymo metodika Suomijoje?

Skiriasi. Visi menininkai Helsinkio akademijoje mokosi ciklais. Tai reiškia, kad turėdamas šešis dalykus studentas savaitę lanko socialinio teatro teoriją, mėnesį – ritualinį teatrą ir t. t. Paskaitų trukmė priklauso nuo kreditų skaičiaus. Asmeniškai man ciklais mokytis ypač veiksminga, nes galima koncentruotis į vieną konkretų dalyką, todėl geriau įsisavinama informacija. Taip pat svarbu, jog pusmetį ten studijuoja, o kitą pusmetį kuria. Režisierių atveju, nuo vasario prasidėjo bendros komandos dirbtuvės su  to paties kurso dramaturgu, scenografu, vaizdo, šviesų ir garso dizaineriais bei kostiumų dizainere. Tokioje komandoje kasmet dirbama, vyksta užstalės spektaklio ruošimo procesas (ko pas mus nėra – neturime oficialių susijungimų su VDA ir pan.). Tokiu metodu studentai iškart paruošiami darbui po studijų. Tik tuomet, po mėnesio, ėmėme repetuoti su aktoriais (kuriems irgi suteikta galimybė atvykti iš kitur – iš Tamperės akademijos atvažiavo trys aktorės, o viena studijavo Helsinkio teatro akademijoje), visas procesas truko keturis mėnesius. Itin naudinga ir tai, kad po premjeros spektaklis dar ne kartą buvo rodomas, kitaip nei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur tik egzaminas ir viskas. Buvo suplanuota dešimt spektaklių per dvi savaites, kas ypač padėjo aktoriams: nušlifuoti vaidmenį, pajusti, ką reiškia vaidinti skirtingoms auditorijoms.

Ar pritaikėte (ir kaip?) naujas metodikas savo kūryboje Lietuvoje? Galbūt organizuojant kūrybines dirbtuves ar bendradarbiaujant su užsienio kolegomis?

Tiesą pasakius, taikau, tik dar nesu tikra, kaip tai paveiks rezultatą. Visų pirma, orientuojuosi į metodiką „neišvaryk iš proto nei savęs, nei savo komandos“ – emocinė sveikata mano darbe dabar yra pati svarbiausia. Daug kalbuosi su aktoriais, stengiuosi, kad jie jaustųsi išgirsti. Apskritai tapau atviresnė pasiūlymams. Iki Suomijos neabejojau, kad kiekvienas ne mano sugalvotas sumanymas negali būti rodomas, nes juk ne aš jį sumąsčiau. Dabar nusimečiau šią keistą naštą. Taip pat sąmoningai susirinkau man reikalingą komandą – kostiumų dizainerį, kompozitorių, o su šviesų daile padeda nuostabus dėstytojas Vilius Vilutis. Prieš tai viską būčiau bandžiusi daryti pati. Gal tai ir svarbiausia – supratau, kiek daug čia kolektyvinio darbo, kuriam Lietuvos muzikos ir teatro akademija kol kas dar nesudaro sąlygų, bet tikiu, kad viskas pamažu keičiasi. 

Dėl realių metodų, tai iš penkias savaites trukusio „Art and Conciousness“ kurso, skirto magistrantams režisieriams, išsinešiau labai daug metodų, kaip dirbti su savimi ir aktoriumi, gavau įdomių įrankių, kuriuos galbūt net pritaikysiu viename iš savo spektaklių. Dar buvo įdomios dirbtuvės, kuriose dalyvavo visų kursų režisieriai. Turėjome tris primityvias scenas ir kasdien reikėjo sugalvoti jas vis kitam žanrui. Šį metodą panaudoju, kai nesuprantu, kodėl scena neveikia.

Kūrybinės dirbtuvės Lietuvoje jau įvyko. Helsinkyje turėjau Ritualinio teatro kursą, kurio paskutinę savaitę gyvenome miškuose. Šiemet, rugsėjo viduryje, šis kursas atvyko į mano gimtuosius namus Mažeikiuose, kur mano šeima turi elnių fermą. Elnyne atlikinėjome ritualus, pažindinau suomius, graikus, islandus su lietuvių ritualine kultūra. Projektą tikiuosi pratęsti ir ateityje su viltimi įnešti į Lietuvos teatrą šiek tiek daugiau rituališkumo, gaivališkumo.

Kokių turėtumėte patarimų studentams, mąstantiems išvykti Erasmus studijoms?

Mano patarimas toks: vykit. Gal kas nors nepasiseks, gal nebus lengva, bet tai yra patirtis, kuri iš tiesų nieko nekainuoja. Kada dar būčiau galėjusi metus nemokamai studijuoti vienoje geriausių Europos akademijų ir gauti stipendiją bendrabučiui? Pasakiusi tai, pridėsiu ir paskutinį saldų sakinį. Važiuokit, nes pasaulis – didelis ir įdomus. Nebijokite, neužsidarykite burbule. Pamatykite meną visur. Galbūt save atrasite visai kitur, nei galvojate. Tad linkiu šokti: kaip aš šokau į eketę Suomijos ežere, tekinom iš saunos, visa garuojanti ir gyva. Tai buvo tikra kelionė.

Parengė Tarptautinių ryšių skyriaus vyresnysis specialistas Audrius Dabrovolskas 
2023 01 30