Pokalbis su „Erasmus+“ programą išbandžiusiais studentais
Jūsų dėmesiui – pokalbis su trimis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais – kino dramaturgiją studijuojančia Deimante Vilkelyte, pianistu Jonu Šopa ir šiuolaikinį šokį studijuojančiu Povilu Jurgaičiu – apie jų studijas svetur, išvykus pagal Erasmus+ studijų mainų programą.
Audrius Dabrovolskas
2020 metais prasidėjusi COVID-19 pandemija vis dar tęsiasi ir ji neabejotinai paveikė studentų judumą: tiek atvykstančių studijuoti pagal Erasmus+ programą į Lietuvos muzikos teatro akademiją, tiek išvykstančių studijuoti svetur studentų skaičius sumažėjo. Pandemijos metu pasiryžę išvykti studentai teigiamai atsiliepia apie Erasmus+ programą ir vertina įgytą patirtį. Kalbamės su trimis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais – Teatro ir kino fakulteto Kino ir televizijos katedros Kino dramaturgijos bakalauro II kurso studente Deimante Vilkelyte, studijuojančia Kijevo I. K. Karpenko-Karyi nacionaliname teatro, kino ir televizijos universitete Ukrainoje, Muzikos fakulteto Fortepijono katedros Muzikos atlikimo bakalauro III kurso studentu Jonu Šopa, studijuojančiu Vokietijos Hanoverio aukštojoje muzikos ir teatro medijų mokykloje ir Teatro ir kino fakulteto Šokio ir judesio katedros Šiuolaikinio šokio bakalauro II kurso studentu Povilu Jurgaičiu, kuris buvo išvykęs pagal Erasmus+ studijų mainų programą į Islandijos menų universitetą 2020 m. rudens semestre.
Kodėl pasirinkote šias šalis Erasmus studijoms? Kas lėmė tokį pasirinkimą?
Deimantė Vilkelytė: Pasirodė įdomu, nes prieš tai nebuvau mačiusi, jog Ukraina būtų įtraukta į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos partnerių sąrašą. Taip pat Ukraina yra posovietinė šalis ir man buvo įdomus posovietinis mentalitetas, kuris gal kažkiek panašus į mūsų, taip pat įdomi kultūra ir mokslai. Studijuoti pagal mainų programą Ukrainoje atrodė didesnė egzotika nei tokiose šalyse kaip Ispanija ar Portugalija.
Jonas Šopa: Hanoverio aukštoji muzikos teatro ir medijų mokykla Europoje tarp pianistų vertinama kaip meka, nes yra viena stipriausių fortepijono mokyklų Vakarų Europoje. Taip pat traukė vokiška kultūra, vokiečių mentalitetas.
Povilas Jurgaitis: Labai paprasta. Islandija buvo viena iš tų šalių, kurią norėjau aplankyti ir tai sutapo su Erasmus studijų mainais.
Kokie buvo jūsų lūkesčiai prieš išvykstant Erasmus studijoms ir kiek jie pasiteisino ar nepasiteisino?
Deimantė: Aš tikėjausi griežtesnės disciplinos, tačiau viskas buvo atvirkščiai: didelė laisvė, dėstytojai nesikiša į kūrybinius procesus, suteikia reikalingą informaciją, nėra privalomų atsiskaitymų terminų ir tai nustebino. Turėjau lūkesčių, jog dalis paskaitų vyks angliškai, bet vis dėlto didžioji dalis paskaitų vyksta ukrainiečių ir rusų kalba.
Jonas: Tikėjausi griežtumo, jog bus vokiška tvarka („Ordnung“), terminai dėl atsiskaitymų, bet nieko panašaus, labai netgi jauku buvo, jog dėstytojai, profesūra ir organizacinė komanda priėmė šiltai ir maloniai ir į studentus žiūri kaip į kolegas. Dar turėjau lūkestį, jog bus daugiau pabuvimo su kolegomis, studentais, įsiliejimo į bendruomenę, bet dėl globalinės pandemijos tai nelabai vyksta. Kita vertus, jau su nemažai kolegų teko dirbti ir bendrauti.
Povilas: Turėjau du esminius lūkesčius. Pirmas buvo susijęs su studijų procesu, su mano paties tobulėjimu: vienas tikslų buvo užsidaryti akademinėje aplinkoje, skirti laiką mokymuisi, taip pat ir sau, savęs nagrinėjimui. Kitas lūkestis – išvykstant į kitą šalį, kitą kultūrą būti atviram pačiai aplinkai, nebijoti susipažinti su vietiniais žmonėmis, užmegzti ryšį su studentais. Vertinant iš studijų pusės pati pandemija vyko bangomis, situacija greitai keitėsi. Atvykus pradžioje apribojimų beveik nebuvo, netgi įvyko pora renginių, ėjome į spektaklius. Po dviejų mėnesių apribojimai pradėjo didėti ir kai jų buvo daugiau – paskaitos vyko nuotoliniu būdu, neturėjome kontaktų.
Ar buvote patenkinti gyvenimo sąlygomis?
Deimantė: Ukrainoje yra viskas žymiai pigiau, bet atitinkamai darbo užmokestis yra mažesnis. Nustebino, jog ukrainiečiai šiltai žiūri į tai, jog esu iš Lietuvos. Jie daug žino apie Lietuvą, aktorius ir režisierius. Jiems patinka mūsų kultūra.
Jonas: Man dienpinigių užtenka mėnesiui, tiek pat kaip ir gyvenant Vilniuje.
Povilas: Pragyvenimas lyginant su kitomis šalimis yra sudėtingesnis, nes yra žymiai brangesnis. Islandijos menų universitetas nesiūlo bendrabučių, kurie būtų pigūs. Atvykęs studentas pats ieško gyvenamosios vietos per Facebook grupes. Vienas iššūkių – surasti tokią gyvenamąją vietą, kuri būtų ne per brangi, pasiekiama ir tokiu būdu Erasmus stipendija nebūtų išnaudojama tik nuomai. Aš to tikėjausi ir žinojau, kad ši šalis yra brangesnė, todėl buvau tam pasiruošęs. Didžiąją dalį laiko skyriau paskaitoms, bet man pavyko surasti ir papildomą darbą privačioje šokių studijoje, kur vakarais du kartus per savaitę vedžiau šokių pamokas. Tai buvo nebloga pagalba dėl patiriamų finansinių išlaidų, nes visą savo Erasmus stipendiją skyriau gyvenamojo ploto nuomai.
Su kokiais iššūkiais teko susidurti Erasmus studijų metu?
Deimantė: Mano studijų kryptis – dramaturgija, rašymas yra pagrindas, todėl didžiausias iššūkis – kalba. Pačiam universitete yra kalbančių angliškai, bendrakursiai taip pat kalba. Tačiau užduotis reikia rašyti rusiškai, o tai yra didelis iššūkis. Ukrainietiškai net nesvajoju rašyti. Susitinkančiųjų žmonių kiekis nėra ribojamas, susipažinau su daug žmonių tiek iš Ukrainos, tiek kitų šalių. Bendrakursiai pasikvietė žiūrėti prancūziškus filmus su rusiškais subtitrais. Mes Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje turime Šoblės kino klubą, jie turi irgi savo kino klubą.
Jonas: Kalba (vokiečių kalba. – Red. past.). Vos tik atvažiavus buvo labai sunku, kai reikia parduotuvėje, ar su dėstytojais, ar klasę užsirašyti mokykloje, kai atsako kažką ne tai, ko tikėjaisi. Tarp kitų iššūkių – ribojimai, negali groti tiek, kiek nori, skirtas tam tikras valandų skaičius, išankstinės rezervacijos dėl auditorijų. Daug sunkiau susitikti su žmonėmis ir pažinti kultūrą iš arčiau. Kita vertus, vyko maisto gaminimo vakarai, stalo žaidimai per „Zoom“. Prieš Kalėdas mus pavaišino karštu vynu ir padovanojo advento kalendorių.
Povilas: Socializacijos iššūkis buvo beveik visų Erasmus studijų metu, bet tai buvo dėl pandemijos. Kiti iššūkiai – Erasmus mainų pobūdis, nes išvyksti vienas į nežinomą šalį, kultūrą. Reikia atsakomybės, reikia suvokti, kad daug sprendimų reikia pasverti, nes jie gali paveikti tolimesnę savaitės eigą. Jeigu kalbėti pozityviau – aš grįžęs namo paskui pagalvojau, kad man netgi atrodo naudingiau išvažiuoti į Erasmus studijas tokiu sudėtingu metu, nes pačiam studentui tuomet reikia išmokti adaptuotis ir prisitaikyti prie naujovių, ir ta patirtis gali praturtinti.
Ar paskaitos, užsiėmimai Erasmus studijų metu vyko mišriu būdu?
Deimantė: Atvykus paskaitos vyko gyvai, bet, pradėjus augti COVID-19 atvejų skaičiui, šiuo metu viskas vyksta tik nuotoliniu būdu.
Jonas: Kai tik atvykau, paskaitos vyko gyvai, gruodžio gale viskas užsidarė. Dabar viskas vyksta mišriu būdu, dar nėra nustatyta aiškių ribų. Pavyzdžiui, specialybės užsiėmimai, visi grojimo užsiėmimai gali vykti gyvai, bet visos teorinės paskaitos, jeigu nėra didelės būtinybės, vykdomos nuotoliniu būdu. Gyvai leido dirbti tik tiems, kurie turi baigiamuosius egzaminus.
Povilas: Nuo rugsėjo mėnesio augo atvejų skaičius, todėl pats universitetas turėjo priimti sprendimus. Teorinės paskaitos vyko nuotoliniu būdu, kai kontaktas nėra būtinas. Praktiniai užsiėmimai, kūrybinės dirbtuvės buvo organizuojamos gyvai. Paskaitos buvo neblogai sukoordinuotos, grupės nesikirto.
Ar skiriasi ir kaip skiriasi mokymo metodika universitete, kuriame dabar studijuojate, palyginus su LMTA?
Deimantė: Daugiau laisvės, nes čia paskaitos yra daugiau teorinės, nors Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Dramaturgijos specialybėje turime daug praktikos, daug rašome, o čia yra atvirkščiai: per paskaitas dėstytojas rodo filmus ir apie juos pasakoja ir tada savo noru tu gali rašyti scenarijus, kuriuos paskui dėstytojas pakomentuoja.
Jonas: Bendrai mokymo kultūra Vokietijoje pasižymi tuo, jog mokinys turi jausti malonumą, nebūtinai spaudžiama iš kiekvieno padaryti superžvaigždę, bet su rimtai nusiteikusiais dirbama labai rimtai ir atkakliai. Atlikėjiški dalykai priklauso nuo dėstytojų. Pačiam reikia registruotis į visus dalykus, pačiam viską susirasti, pavyzdžiui, pasirinkau improvizacijos kursą, tad reikia užsiregistruoti pas dėstytoją parašant jam elektroninį laišką. Parašiau angliškai, praėjus trims dienoms dar nebuvo atrašyta. Parašius laišką vokiečių kalba, dėstytojas atrašė per pusantros valandos. Buto ieškant, kiek rašinėjau visiems angliškai, niekas neatrašė, bet kai pradėjau siųsti laišką, per Google translate išverstą į vokiečų kalbą, visi pradėjo atrašinėti.
Povilas: Grįžtamasis ryšys yra sumažinamas iki minimumo, tik kurso pabaigoje gauname jį iš kiekvieno dėstytojo. Studijų procesui duodama daug laisvės, pats studentas gali pasirinkti, kaip jis nori tą procesą patirti ir turi nemažą žodį proceso kūrimui. Tikslas gana platus ir derinamas prie studento lūkesčių ir norų, visas procesas tampa tarsi žaidimo dalis. Tai nėra atsiskaitymo laukimas, tai labiau orientacija į procesą. Mes galime nueiti į visiškas lankas, bet tai yra naudinga, nes esame susidomėję, įsitraukę.
Kokių turėtumėte patarimų studentams, mąstantiems išvykti Erasmus studijoms?
Deimantė: Reikia labai žiūrėti, ar studijos yra angliškai, dėl kalbos, kad nepakliūtum į tokią šalį, kurios kalbos tu nemoki. Reiktų pasižiūrėti ir dėstytojus, kurie būtų aktyvūs profesiniu atžvilgiu.
Jonas: Galiu tik paantrinti, muzikų disciplinose reikia žiūrėti, kas dėsto. Raudona vėliava – jeigu niekas nenori kontaktuoti ar neatrašo iš jokio skyriaus.
Povilas: Kai pakalbu su savo bendramečiais, kurie turi tokią idėją, pastebiu ypač meno srityje, kad studentai galvoja apie grupės dinamikos svarbą. Studentams tampa svarbu išlaikyti ryšį su kolegomis visų studijų metu ir jie galvoja, kad jeigu išvyks metams – ryšys nutrūks, sugrįžę jie jausis atitolę ir nebegalės grįžti į grupės dinamiką. Pabuvęs pusę metų Erasmus mainuose aš kaip tik atsivežiau žymiai daugiau patirties, kurią galėjau pritaikyti grupės dinamikai. Išvykęs bendravau su savo bendrakursiais, ryšys nenutrūko ir grįžęs jaučiuosi taip, lyg nebūčiau niekur išvykęs. Tos patirtys, kurias parsivežiau, nuostabiai pritaikomos grupei. Reikia tiesiog neišsigąsti nuomonės, teigiančios, kad iškrisi iš studijų proceso ir nebus įmanoma sugrįžti, reikia pažiūrėti laisviau. Visais atvejais, jei yra galimybė išvykti, kad ir kokia tai šalis bebūtų, tikrai rekomenduoju.
Kaip vertinate šią Erasmus patirtį? Kokia jos įtaka kaip asmenybei ir profesine prasme?
Deimantė: Pridėjo savarankiškumo, nes nėra jokių tavo pažįstamų ar šeimos, kurie gali padėti. Turi kapstytis pats ir tai prideda pasitikėjimo savimi. Taip pat gavau naujos informacijos apie žanrinį kiną ir tai atrodo labai naudinga.
Jonas: Labai džiaugiuosi, kad pavyko išvažiuoti, net ir tokiais laikais. Tiek pačiam, kaip asmenybei, pažinti naujų žmonių, atrasti jų pasaulėžiūras, pabūti atmosferoje, kur studentai yra labai aktyvūs ir groja apie 8-10 valandų per parą. Profesiškai Erasmus studijos man naudingos dėl ryškių suvokimų, perspektyvų ir informacijos, kaip galima daugiau ir efektyviau padaryti. Nors gan sudėtingas ir keistas laikas, bet vis tiek įkvepiantis.
Povilas: Vertinu teigiamai. Grįžęs vis dar džiaugiuosi, kad pavyko ten išvykti. Visos patirtys vienais ar kitais būdais rezonuoja. Aš galiu susieti Lietuvos muzikos teatro akademijos paskaitas su tuo, ką turėjau Islandijoje. Jei būtų galimybė, vėl vykčiau. Net nesvarbu, kad tai buvo sunkesnis pandemijos laikotarpis, aš žiūriu kaip į naudingesnį laikotarpį. Prisitaikymo aspektas yra labai naudingas jaunam studentui, kuris bando atrasti savo kelią.
Pokalbį parengė Tarptautinių ryšių skyriaus Programų ir projektų koordinatorius Audrius Dabrovolskas
2021 04 30