Doc. dr. Aistė Bružaitė: „Kad mus pažintų iš naujo“
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 90-mečiui savaitraštis „7 meno dienos“ publikuoja pokalbių ciklą su ryškiomis Akademijos asmenybėmis. Jūsų dėmesiui – pokalbis su Liaudies instrumentų katedros vedėja docente dr. Aiste Bružaite „Kad mus pažintų iš naujo“.
Milita Lozoraitytė
„7 meno dienos“
Nr. 18 (1467), 2023-05-05
Docentė dr. Aistė Bružaitė jau 22 metus savo gyvenimą sieja su Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Pokalbis su kanklininke – apie jos ryšį su LMTA, koncertinę ir pedagoginę veiklą bei pasinėrimą į naujausią muziką kanklėms.
Kokio stiliaus muziką atlikdama jaučiatės geriausiai?
Mėgstu įvairią muziką. Mielai atlieku lietuvišką, romantinę, folkdžiazo stiliaus kūrinius. Kanklių muzikos repertuaras gana spalvingas, atlikėjai neretai išbando įvairius muzikos žanrus. Aš asmeniškai labiausiai mėgstu lietuvių autorių kūrinius, taip pat rengiame įvairias programas su kitais atlikėjais, ieškome kūrinių, kurie puikiai skambėtų šiuo lietuvišku instrumentu ir taip galbūt atskleistų negirdėtas kanklių galimybes. Mažiausią mano atliekamo repertuaro dalį sudaro baroko ir klasikinė bei populiarioji muzika. Nesakau, kad ši muzika man nepatinka, tačiau, reikėtų pripažinti, tobulam atlikimui trūksta žinių, laiko, galbūt ir noro.
Papasakokite, kaip susidomėjote šiuolaikinių lietuvių autorių kūryba.
Nuo pat vaikystės groti man buvo didelis malonumas, tad naudojausi kiekviena proga dalintis savo atliekama muzika su publika. Pradėjus studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, šis noras niekur nedingo. Kartu su kolege Jolita Matkiene, vedamos smalsumo ir trokšdamos naujų iššūkių, visuose Akademijos rūmuose pakabinome skelbimus ir pakvietėme jaunuosius kompozitorius kurti mūsų nacionaliniams instrumentams. Laukti ilgai neteko, susidomėjimas kanklėmis vis stiprėjo, vis dažniau tekdavo atlikti jaunųjų kompozitorių (arba studentų) naujus kūrinius. Akiratis pamažu plėtėsi, „gandas“ pasklido, taigi ir kanklėms kuriančių kompozitorių vis daugėjo.
Daugelį metų bendradarbiaujate su kompozitoriais. Kokią žinutę jiems nusiųstumėte?
Per pastarąjį dvidešimtmetį nemažai lietuvių kompozitorių iš esmės pakeitė nuomonę apie kankles, tarsi atrado jas iš naujo. Norėtųsi jiems už tai padėkoti. Dėl jų kūrybos kanklės atsiskleidė kaip įvairiapusis, profesionalus, nors iki galo dar neatrastas instrumentas. Taip pat noriu jiems priminti, kad turime dar vieną unikalų, pasaulyje analogų neturintį nacionalinį instrumentą – birbynę. Ji taip pat verta skambėti didžiausiose pasaulio koncertų salėse.
Jūsų kanklės yra juodos. Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie savo instrumentą, gal jis kuo nors ypatingas?
Mano kanklės nėra išskirtinės. Spalva taip pat neturėtų stebinti – pirmosios penkiastygės kanklės Žemaitijoje irgi buvo juodos. Suomiai, tobulindami savo nacionalinį styginį instrumentą, jau seniai nebijo eksperimentų. Jų kantelės gaminamos juodos, raudonos, baltos, mėlynos ir pan. Tai tiesiog įvaizdžio dalis ir būdas į save atkreipti dėmesį.
Kaip suderinate pedagoginę ir koncertinę veiklas? Ar viena kitai netrukdo?
Ir taip, ir ne. Žinoma, aktyviai koncertuojantis pedagogas daugiau laiko praleidžia prie instrumento ir koncertuose, tad kartais nukenčia pamokos. Tačiau yra ir kitas svarbus dalykas: pedagogas-atlikėjas – tai tas žmogus, kuris įkvepia savo auklėtinius, skatina juos tobulėti, semtis žinių ir į jį lygiuotis. Taigi, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, rengdama būsimus atlikėjus ir siekdama, kad jie gautų patį aukščiausią Lietuvoje muzikinį išsilavinimą, rūpinasi, kad dėstytojai būtų kartu ir aukšto meninio lygio atlikėjai.
Kaip apibūdintumėte savo santykį su mokiniais ir studentais? Ko labiausiai iš jų reikalaujate?
Kiekvienas jaunas žmogus ateina su savo tikslu, charakteriu, ir prie kiekvieno tas meninis prisilietimas yra ypatingas. Man labai smagu stebėti studentus, matyti, kaip jie keičiasi ir muzikaliai bręsta. Manau, kad visiems ugdytiniams labai svarbu geras pavyzdys ir tiesioginis ryšys. Tai esminis dalykas. Emocinis saugumas yra vienas iš prioritetų. Savo pamokose keliu didžiausią tikslą – skatinti studentus ir mokinius mąstyti, suvokti, suprasti ir pajausti. Tik per sąmoningą pažinimą atsivers pažinimo klodai. Man, kaip pedagogei, didžiausias įvertinimas – matyti subrendusius žmones, mylinčius muziką, kankles, net jei jie gyvena ir ne muzikinį gyvenimą.
Ar susiduriate su iššūkiais pritaikant repertuarą kanklėms?
Tai daroma jau ilgus metus. Muzikos akademijoje Liaudies instrumentų katedra įsteigta 1945 metais. Pradžia buvo sudėtinga, profesionalaus repertuaro nebuvo, katedros pedagogai jo paieškoms, sukūrimui ar pritaikymui paskyrė daug laiko. Tad nuolatos plėsti repertuarą mums įprasta.
Ar Liaudies instrumentų katedros studentai turi galimybę semtis patirties iš užsienio pedagogų?
Mūsų katedros pedagogai aktyviai bendradarbiauja su įvairiomis užsienio šalių institucijomis, taip pat palaiko glaudų ryšį su giminingų instrumentų atlikėjais bei pedagogais iš svetur. Neretai pasikviečiame citros, kantelių, kanelių, kuoklių atlikėjus ir pedagogus vesti meistriškumo kursus mūsų katedros studentams. Giminingi instrumentai turi daug bendro, juos sieja panaši istorija, neretai pasitaiko ir vienijančių techninių detalių.
Papasakokite plačiau apie savo studijas LMTA.
Tik įstojus į LMTA atsivėrė labai įdomus gyvenimas, daug įvairiausių konkursų, koncertų, renginių. Baigusi magistrantūrą įstojau į tuometę meno aspirantūrą. Šiose studijose buvau pirmoji iš Liaudies instrumentų katedros, nors buvo manančių, kad lietuvių liaudies instrumentams čia ne vieta. Bet atsirado ypatingų žmonių, kurie mane skatino eiti pirmyn. Baigusi meno aspirantūros studijas pradėjau dirbti LMTA. Panaikinus meno aspirantūrą, bandžiau stoti į ištęstines meno doktorantūros studijas, tačiau neįstojau. Vėliau buvo kiti gyvenimo pokyčiai. O praėjus keleriems metams viskas susiklostė palankiai ir doktorantūros studijas pabaigiau. Tie metai buvo nelengvi, bet jų nauda nepamatuojama.
Kokios sulaukiate klausytojų reakcijos į kanklių muzikos programas?
Per įvairiausius pasirodymus dažnai sulaukiame labai gerų atsiliepimų ir komentarų apie įdomiai ir profesionaliai skambantį instrumentą. Klausytojai prisipažįsta neįsivaizdavę, kad kanklės gali taip skambėti, kad jomis galima taip groti. Tai akivaizdžiai parodo, kad žmonės menkai pažįsta šį instrumentą. Kanklės vis dar apipintos įvairiais stereotipais. Žinoma, šiais unikaliais, lietuviško kolorito instrumentais atliekame lietuvišką, liaudišką muziką, tačiau taip pat galime būti profesionalūs, įvairiapusiai, lankstūs ir modernūs. Norėčiau padėkoti LMTA už tai, kad galime būti lygiaverčiais atlikėjais, pedagogais, menininkais. Na, o pats didžiausias mūsų tikslas – kad po truputį visuomenė mus pažintų iš naujo.
Nesenai grįžote iš Japonijos. Kaip sekėsi pristatyti kankles tokioje tolimoje šalyje?
Pagalvojau, kad jeigu ne kanklės, nebūčiau ten nuvykusi (juokiasi). Po koncertų Japonijoje supratau, kad kanklės užsieniečiams yra kur kas įdomesnės nei tėvynainiams. Neretai lietuviai žvalgosi po pasaulį ir kopijuoja kitus. O iš tikrųjų reikėtų atsisukti į save ir pasižiūrėti, ką patys unikalaus turime. Į šią kelionę vykome su kompozitoriais Vytautu Germanavičiumi ir Ryčiu Mažuliu, atlikau jų ir Egidijos Medekšaitės kūrinius. Kavasakyje, šalia Tokijo, pristatėme kankles kitiems kompozitoriams, šie labai jomis susidomėjo. Japonijoje labai vertinama tai, kas unikalu, savita. Jautėmės reikšmingi ir reikalingi, ko kartais pasigendame Lietuvoje. Smagu, kad palikome gerą įspūdį ir mus išlydėjo su viltimi, jog dar pas juos sugrįšime.
Dėkoju už pokalbį.
Milita Lozoraitytė
„7 meno dienos“, Nr. 18 (1467)
2023 05 08