Dance and Camera Presentation

 

Šiuolaikinio šokio programos III kurso studentai ir operatorinio meno programos II kurso studentai pristato bendro kūrybinio proceso rezultatus – šokio filmus. Per semestrą šokėjai ir operatoriai drauge tyrinėjo šokio ir kameros sąveiką: nuo pirmųjų praktinių pratimų, kur judesys buvo fiksuojamas kaip stebėjimo objektas, iki choreografinės ir kinematografinės kalbos jungčių, kuriose kamera tampa kūrybos partneriu ir dramaturgijos įrankiu. Studentai susipažino su įvairiomis šokio kino kryptimis – nuo eksperimentinių iki choreografijos logika grįstų darbų – bei plėtojo savo filmų koncepcijas. Viešose peržiūrose žiūrovai išvys 7 grupių sukurtus trumpus šokio filmus. Kiekviename darbe atsiskleidžia ne tik judesio ir kino kalbų dialogas, bet ir tarpdisciplininis bendradarbiavimas, kuriame susitinka skirtingi meniniai matymai ir kūrybinės intencijos. Šis rodymas – tai atvira galimybė pamatyti, kaip šiuolaikinio šokio ir kino studentai kartu ieško naujų raiškos formų, sujungiančių choreografinį mąstymą, erdvės pojūtį ir kameros žvilgsnį.

III kurso Šokio kurso vadovė Greta Grinevičiūtė
II kurso Operatorių kurso vadovas Simonas Glinskis

Šokėjos: Sophia Vlasova (Sofiia), Kate Kaparkalēja, Barbora Groblytė, Armantė Jautakaitė, Eunikė Karosas,

Beatričė Šaltenytė, Rebeka Rugilė Subačiūtė, Urtė Šunauskaitė, Emilija Dėdinaitė, Kamilė Valvonytė.

Operatoriai: Fausta Bagočiūnaitė, Mykolas Biržietis, Oskar Mowdy, Rapolas Grinčelaitis, Augustė Norbutaitė,

Tautvydas Oniūnas, Morta Paunksnytė.

Grupės bei jų darbai:

– Emilija Dėdinaitė ir Tautvydas Oniūnas – BE SAVĘS. SU SAVIMI.

Ji nori užmigti. Nenori būti čia, nes buvimas čia reiškia buvimą su savimi. Ji nori nejausti savęs, pasinerti į sapną, kuriame ji saugi. Ji nori pamiršti, ką reiškia būti su savimi. Vienintelis metas, kada ji jaučiasi gerai, yra tada, kai ji miega. Ji nori užmigti žiemos miegu. Pavasaris neateina pas ją, nebent sapnuose. Filme tyrinėjamos dvi skirtingos žmogiškos būsenos: nepatogus buvimas su savimi, kuris skaudina, kamuoja, spaudžia, bei sapniškas būvis, kurį pasiekiame miego metu. Jame randasi ramybė, palengvėjimas, saugumas.

Akys rujoja. Tykiai nardo išpampus blakstiena. Klampu ir šilta kūno putėsiuose. Nors imk ir sutaršyk ar paminkyk, su sudžiovinta bambagysle. Puolęs pilvas bučiuoja. Plekštėlk liežuviu, įkask, susiginčyk ir iškart apsinuogink. Išnarins, nusmogs, sudroš. Pasprings kvatoklė maniakė. Pašerk ją prakaituotu gomuriu. Pakutenk kirkšnį, atgulk prie pažasties. Visus vėmalus iš širdies. Šliužus iš širdies. Besimyluojant paslėps, tada pašvinks. Dvesia, rujoja, dusliai meilė loja.

Pasiklydimas, nesuvokimas, nežinomybė — tai apie žmogų, kuris nustoja būti savo gyvenimo ašimi. Pradžioje jis klaidžioja bandydamas rasti kryptį, bet kuo labiau stengiasi, tuo labiau tolsta nuo bet kokio aiškumo. Galiausiai jis tampa atviras išorinių jėgų traukai. Tai ne apie atradimą, o apie išnykimą kaip būties formą. Čia judėjimas kyla ne iš valios, o iš pasaulio traukos. Tik pasiduodamas, veikėjas priartėja prie tam tikros tylos ir paradoksalaus pilnatvės pojūčio.

Have you been in this situation when the perfect idea doesn’t work? What did you do? Did you change it or throw it out? Maybe you stuck with it and couldn’t let it go? Did you ask yourself: am I pathetic?

We feel that everyone has this question in life, but especially artists in the process of creation, as well as we do. Our dance film explores what we went through internally – the cycle of trying, failing, holding on, and finally letting go. The camera is not just watching – it feels with us. It stands still, reflects, follows and loses focus, just like we do. The film pulls the a

udience into this fragile space where creation and destruction overlap, where nothing needs to be fixed or made sense of – it simply exists.

Gimimas atviroje erdvėje, neaprėpiame pasaulyje, be gyvybės ženklo. Viskas, kas tave lydi, yra tik smėlio smiltys. Išgyvenimas modernioje “dykumoje” nebereiškia ieškoti tik vandens, bet kažko neapčiuopiamo.

Troškulys ryšiui, alkis pajusti kito žmogaus įspaudą. Jausti šilumą ne nuo saulės, o nuo prisilietimo. Kokia privilegija matyti tavo atspaudą greta manojo, girdėti tavo kojų šlamėjimą.

Jei surizikuosiu ir paliksiu savo pėdsaką čia, ar jis prasmegs ir paklys smėlio laike? Ar išklis tavo minčių miraže? Patrink savas akis ir jis išbirs.

Tarp paviršių ir plotmių, kūno ir gamtos gretumose, šliaužia sraigė, ieško, kur priglausti savo namelį. Filmas vaizduoja vaikiško smalsumo ir žmogaus kūno kaip gyvo, imlaus ir prisitaikančio paviršiaus potencialą priimti ir priglausti kitus. Sraigės kelyje papuola mergina, kuri panori ją prisiglausti ant savo odos, patirti kitokį būvį, suteikti jai dar vieną prieglobstį viršum jos pačios kiauto ir tapti saugia vieta buvimui. Atvira kitai gyvybei, pagauta rūpesčio ir noro kurti pasitikėjimą, ji sulėtina save iki sraigiško tempo, dalinasi savo pažeidžiamumu, jaučia, prisitaiko, imituoja ir atsako. Taip atranda bendrą būvį.

Filme nagrinėjama būsena žmogaus, kuris patiria miego sutrikimų sukeltus padarinius, depersonalizacijos jausmą.

Kai realybė slepiasi tarp užgesintų akių ir televizoriaus šviesų, pasaulis pavirtęs tik kratiniu vaizdų. O Kodėl atsimerkus taip baisu? Panašu, kad šešėlis pasiekė realybę. Tik dabar jis tikras ir garsus, išplitęs po visus namus, vejasi vejasi koridoriaus taku. Ir kas slepiasi po akies voku? Gal ten palindus bus ramu. Netyčiom užsimerkus pakvipo lauku. Televizoriaus šviesa – nuplauta bangų. Visai gera pasislėpti po sapnu. Lašelis vilties daugiau neatidengti akių ir pamiršti pasaulį, kur būtis susitinka su miražu.

 

Renginys nemokamas, vietų skaičius ribotas.