TARPTAUTINIS SIMPOZIUMAS „POSTHUMANIZMAS IR ŠIUOLAIKINIO MENO PRAKTIKOS“

2026 m. gegužės 7–8 dienomis
LMTA Centriniai rūmai (Gedimino pr. 42, Vilnius)

TARPTAUTINIS SIMPOZIUMAS
„POSTHUMANIZMAS IR ŠIUOLAIKINIO MENO PRAKTIKOS“

Simpoziumas yra skirtas posthumanistinių žinojimo formų ir šiuolaikinio meno praktikų sampynoms (entanglements). Posthumanizmas, kaip jį apibrėžia Rosi Braidotti, yra kritinė metodologija, siekianti kvestionuoti tiek humanizmą, tiek antropocentrizmą (Braidotti 2013, 2018; Braidotti ir Bignall 2019). Pirma, posthumanizmas suprantamas kaip humanistinio „žmogaus“ modelio kritika – modelio, grindžiamo Apšvietos projektu ir suponuojančio „eurocentrišką, maskulinizuotą universalizmą, kuris vis dar veikia daugumoje žinių gamybos mokslinių sistemų“ (Braidotti ir Bignall 2019: 2). Priešingai, posthumanizmas siūlo dalinį ir perspektyvinį „įkūnytą žinojimą“, besiremiantį feminizmu, lyčių studijomis, postkolonijine teorija, dekolonializmu ir naujai atrandama čiabuvių (indigenous) filosofija. Antra, posthumanizmą galima laikyti antropocentrizmo ir žmogaus išskirtinumo kritika, grindžiama rūšių hierarchija bei nežmogiškųjų kitų pajungimu ir atskirtimi. Posthumanizmas kelia „gyvūno klausimą“ klausdamas, kokią vietą gyvūnai užima mūsų pernelyg žmogiškoje ontologijoje (Derrida 2008; Despret 2016). Jis meta iššūkį griežtoms riboms tarp žmonių ir gyvūnų, parodydamas, kad jie dalijasi tokiomis gebomis kaip jautrumas, afektyvumas, išradingumas, atmintis ir kognityvumas. Šiuo požiūriu posthumanizmas gali būti suvokiamas kaip įtraukus mąstymo būdas, siekiantis konceptualizuoti tai, kas yra „daugiau-nei-žmogiška“.

Tokia konceptualizacija nėra lengva užduotis. Anot Cary Wolfe’o, „kai kalbame apie posthumanizmą, kalbame ne tik apie žmogaus decentralizavimo tematiką […]; veikiau […] kalbame apie tai, kaip mąstymas susiduria su šia tematika – kuo mąstymas turi tapti, susidūręs su šiais iššūkiais“ (Wolfe 2010: xvi). Tai reiškia būtinybę permąstyti tyrimų metodologijas ir poreikį iš naujo apibrėžti žmogaus subjektyvumą taip, kad jis apimtų daugialypes egzistencijos formas. Kaip aiškina Wolfe’as, „žmogus“ nebegali būti laikomas nei mąstymo pradžia, nei jo pabaiga – bent jau dviem prasmėmis. Pirma, „žmogus“ nėra explanans, o explanandum; ne paaiškinimas, o tai, kas turi būti paaiškinta. (…) Be to – dar radikaliau – ne tik neįmanoma galutinai nubrėžti ribos tarp žmogaus ir nežmogaus, atsižvelgiant į neurofiziologijos, kognityvinių būsenų ir simbolinių elgsenų sąsajas, bet taip pat neįmanoma galutinai nubrėžti ribos tarp „vidaus“ ir „išorės“, „smegenų“ ir „proto“ (Wolfe 2018: 357–8).

Kitaip tariant, posthumanizmas yra naujas mąstymo būdas, orientuotas į ryšių daugialypumą tarp neorganinių ir organinių, žmogiškų ir nežmogiškų, žmogiškų ir technologinių būtybių. Greta konvencinių žinojimo formų, posthumanistinis žinojimas apima afektą ir afektyvumą (Brian Massumi, Patricia Clough), nesąmoningą kognityvumą (Antonio Damasio, N. Katherine Hayles), reliacines sampynas (Bruno Latour, Karen Barad), materializmą (Jane Bennett), spekuliatyvų pasakojimą (Donna Haraway) ir perspektyvizmą (Déborah Danowski, Eduardo Viveiros de Castro). Šie skirtingi požiūriai kuria savotišką „skiautinį posthumanizmą“, kuris yra heterogeniškas, fragmentuotas ir laikinas. Jis palieka mus nuolatinio nepasitenkinimo būsenoje, nes nesuteikia vieningos pasaulio vizijos ir nėra nei raminantis, nei guodžiantis.

Vis dėlto šis „skiautinis posthumanizmas“ atveria kelią ne tik naujoms žinojimo formoms, bet ir skatina naujus, nereprezentacinius meninės raiškos būdus. Simpoziumas kviečia nagrinėti meno praktikas, grindžiamas eksperimentavimu, tyrimu ir bendradarbiavimu. Kaip pažymi Justyna Stępień, šiuolaikiniai menininkai „taiko nereprezentacinius metodus, nukreiptus į ryšius, veiksmus ir įvykius (…) siekdami suvokti socio-materialių darinių kaitos ir dinamikos struktūras, perkurti žmogiškąsias rūpesčio ir atsakomybės praktikas. Šios meninės išraiškos yra įkūnytos ir įvietintos, savo prigimtimi eksperimentinės, trikdančios, pertraukiančios, o ne pranešančios ar reprezentuojančios“ (Stępień 2022: 6). Kitaip tariant, norėdami susipinti su posthumanistiniais ar daugiau-nei-žmogiškais subjektais, menininkai ir teoretikai turi išrasti naujus meninių praktikų modelius, kurie destabilizuotų žmogiškąjį subjektyvumą per hibridinius, eksperimentinius, performatyvius ar biomedijuotus susidūrimus.

 

Literatūra:

• Braidotti, Rosi (2013), The Posthuman, Cambridge: Polity Press.
• Braidotti, Rosi (2018) ‘A Theoretical Framework for the Critical Posthumanities’, Theory, Culture & Society, Special Issue: Transversal Posthumanities, pp. 1–31.
• Braidotti, Rosi and Simone Bignall (eds) (2019), Posthuman Ecologies: Complexity and Process After Deleuze, New York, London: Rowman and Littlefield.
• Derrida Jacques (2008), The Animal That Therefore I Am, trans. David Wills, New York: Fordham University Press.
• Despret, Vinciane (2016), What Would Animals Say If We Asked the Right Questions?, trans. Brett Buchanan, Minneapolis: University of Minnesota Press.
• Stępień, Justyna. (2022). Posthuman and Nonhuman Entanglements in Contemporary Art and the Body. New York and London: Routledge.
• Wolfe, Carey (2010), What Is Posthumanism?, Minneapolis: University of Minnesota Press.
• Wolfe, Carey (2018), ‘Posthumanism’, in Rosi Braidotti and Maria Hlavajova (eds), Posthuman Glossary, New York, London: Bloomsbury, pp. 356–9.

 

Kviečiame teikti pranešimų (20 min. pranešimas ir 10 min. diskusija), nagrinėjančių posthumanizmą šiuolaikinių meninių praktikų kontekste, santraukas anglų kalba, įskaitant, bet neapsiribojant šiomis temomis:

• Nežmogiškasis kognityvumas: performatyvumas veikiant su nežmogiškais kitais;
• Afekto teorija tarp žmogiška ir daugiau-nei-žmogiška;
• Agentiškumas naujajame materializme ir agentiniame realizme;
• Posthumanistinė antropologija ir meninės praktikos;
• Feministinės spekuliatyviosios mokslo studijos ir meninės praktikos;
• Čiabuvių (indigenous) kosmologijos ir meninės praktikos;
• Daugiarūšė etnografija ir meninės praktikos.

Pranešimų santraukas (Iki 300 žodžių) prašome siųsti Deniui Petrinai el. paštu denis.petrina@lmta.lt iki 2026 m. kovo 31 d. Prašome nurodyti pranešėjo vardą, pavardę ir instituciją. Apie priimtus pranešimus bus pranešta iki 2026 m. balandžio 10 d.

Dalyvavimas simpoziume nemokamas.

Organizacinis komitetas: Julija Bagdonavičiūtė, Vytis Jankauskas, Denis Petrina, Rūta Stanevičiūtė, Audronė Žukauskaitė.
Kontaktas klausimams: Denis Petrina, denis.petrina@lmta.lt