Mūsų svetainėje naudojami slapukai, kad užtikrintume jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su mūsų Slapukų politika , Privatumo politika

Prof. Petras Kunca – apie smuiko pedagogus Vladą Varčiką ir Adolfą Metzą

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 90–mečio proga ilgametis Akademijos profesorius, smuikininkas, LMTA alumnų draugijos prezidentas Petras Kunca dalijasi savo smuiko mokytojo Vlado Varčiko prisiminimais apie jo smuiko profesorių Kauno konservatorijoje Adolfą Metzą. Šie prisiminimai pildo ne tik Akademijos, bet ir kultūrinio bendradarbiavimo tarp Lietuvos ir Latvijos istorijos puslapius. 

Prof. Adolfas Metzas. Nuotrauka iš Lietuvos literatūros ir ir meno archyvo

Smuikininkas Vladas Varčikas – apie mokytoją, profesorių Adolfą Metzą

Profesorius Petras Kunca

Susitikę su Latvijos Jazepo Vytuolo muzikos akademijos profesoriumi, smuikininku Juriu Švolkovskiu, visuomet turime ką prisiminti ir aptarti, ypač kai kyla kalba apie mūsų muzikos akademijų bendradarbiavimo istoriją ir dabarties aktualijas.

2022 m. pavasarį J. Švolkovskis susisiekė su manimi telefonu, prakalbo apie mūsų aukštųjų muzikos mokyklų ištakas – Kauno ir Latvijos konservatorijų ryšius. Jis paprašė manęs pateikti daugiau medžiagos apie prieškario metų Latvijos konservatorijos profesoriaus, smuikininko Adolfo Metzo (Adolf Metz) pedagoginę ir koncertinę veiklą Lietuvoje. J. Švolkovskis sakė, šios žinios yra aktualios Latvijos muzikos akademijos studentams, taip pat jo magistrantei Artai Liporai, besiruošiančiai 2023 metais baigti studijas, rašančiai tiriamąjį darbą profesoriaus A. Metzo kūrybinio gyvenimo istorijos tema.

Mano smuiko mokytojas Kauno dešimtmetėje muzikos mokykloje Vladas Varčikas mielai pasakodavo apie savo profesorių Kauno konservatorijoje A. Metzą ir savo kolegų – Metzo klasės studentų bei Konservatorijos alumnų – gyvenimo istorijas. Prisimindamas kai kuriuos ryškesnius pasakojimų epizodus, aš sutikau atsiliepti į profesoriaus J. Švolkovskio prašymą.

Vladas Varčikas pasakojo: Adolfas Metzas (1888–1943) mokėsi profesoriaus Leopoldo Auerio smuiko klasėje Peterburgo konservatorijoje 1895–1900 metais. 1902 m. pradėjo pedagoginę veiklą Rostovo muzikos mokykloje, koncertavo Rusijoje. Dvejus metus tobulinosi pas Eugène’ą Ysaye Belgijoje, koncertavo Europoje. Kilus Pirmajam pasauliniam karui grįžo į Rusiją, dirbo smuiko mokytoju Maskvos filharmonijos draugijos muzikos mokykloje. Nuo 1922 m. dėstė smuiką Latvijos konservatorijoje, tapo jos profesoriumi, koncertavo. 1935–1940-aisiais lygiagrečiai dėstė Kauno konservatorijoje, koncertavo Lietuvoje. Kaip ir Rygoje, jis subūrė Konservatorijos dėstytojų styginių kvartetą, taip pat buvo fortepijoninio trio smuikininkas. Vykstant Antrajam  pasauliniam karui, 1943 metais A. Metzas žuvo nacių įkurtoje Kaiserwaldo koncentracijos stovykloje (Rygos priemiestyje Mežaparks). Tada jam tebuvo 55 metai. 

Vladas Varčikas su mokiniais. Nuotrauka iš asmeninio prof. Petro Kuncos archyvo

V. Varčikas visuomet domėjosi ir palankiai vertino Lietuvos ir Latvijos muzikinius ryšius, todėl jam pavykdavo įdomiai ir įtaigiai perteikti savo mintis. Jis pasakojo ne tik apie gyvybingą chorinę Lietuvos ir Latvijos dainų švenčių tradiciją, bet ir apie abiejų šalių operos teatrų bendradarbiavimą bei koncertinio gyvenimo įvykius. Buvo įdomu iš jo sužinoti apie pirmąjį Latvijos konservatorijos alumną, talentingą latvių smuikininką Arvedą Noritą (Arveds Norits). A. Noritui baigimo diplomą Rygoje įteikė rektorius profesorius Jazepas Vytuolas (Jazeps Vitols). 1933 m. balandžio 1 d. jis dalyvavo Kauno konservatorijos inauguracijos iškilmėse Valstybės teatre Kaune. Tikėtina, kad jie vėl susitiko tame iškilmingame vakare, nes A. Noritas kaip tik tuo metu buvo Valstybės teatro orkestro koncertmeisteris. Meninę jo veiklą Kaune 1932–1934 m. lydėjo sėkmė. Kartais A. Noritas diriguodavo orkestrui baleto spektakliuose, surengdavo solinius ir kamerinius koncertus, dėstė smuiką Konservatorijoje. J. Vytuolui tikriausia buvo malonu Kaune susitikti J. Naujalį, J. Gruodį ir kitus iš anksčiau pažįstamus muzikus, taip pat buvusius auklėtinius, tarp kurių buvo ir jo kompozicijos klasės Rygoje absolventas Vladas Jakubėnas, tuo metu jau baigęs ir konservatoriją Berlyne, pradėjęs pedagoginę veiklą Kauno konservatorijoje. A. Noritui išvykus, 1934 m. rudenį, jį pakeitė kitas ryškus Latvijos smuikininkas Ruvinas Robertas Stenderis (Ruvins Roberts Stenders), kuris greta smuiko, Konservatorijoje dėstė ir alto specializacijos kursą, tuo inspiruodamas griežimo altu mokyklos Lietuvoje raidą. 1935–1940 m. šią latviškąją tradiciją Lietuvos kultūroje tęsė, kartu su kitais menininkais, Latvijos konservatorijos profesorius Adolfas Metzas. Jis dėstė smuiko specialybę Kauno konservatorijoje, vadovavo savo suburtam styginių kvartetui, fortepijoniam trio, rengė solinius ir kamerinius koncertus, skatino savo studentų koncertinę veiklą (apie tai randame palankius atsiliepimus to meto Kauno spaudoje).

Prof. Petras Kunca ir Vladas Varčikas. Nuotrauka iš asmeninio P. Kuncos archyvo

Iš mano jaunystės atmintyje išliko daugiau mokytojo V. Varčiko pasakotų istorijų apie profesorių A. Metzą. V. Varčikas studijavo A. Metzo klasėje nuo 1935 iki 1940 metų. Sukrečiantys to periodo ir vėlesni politiniai įvykiai (agresyvūs trijų užsienio valstybių ultimatumai Lietuvai, sovietinė Lietuvos okupacija ir aneksija, prasidėjęs II pasaulinis karas, nacistinė okupacija, sovietinė reokupacija) paveikė jo tolesnių studijų aplinkybes. 1940 m. rudenį studijos nutrūko, profesorius A. Metzas išvyko į Rygą. Vėlesniais pokario metais mano mokytojo prisiminimai apie profesoriaus A. Metzo asmenybę buvo jautrūs ir pagarbūs. Kalbėdamas smuiko pedagogikos temomis V. Varčikas nuolat grįždavo prie minties apie profesoriaus keliamus aukštus garso kokybės reikalavimus ir garso kultūros formavimo būtinybę. Tuo metu tai buvo ypač aktualu lietuviškajai smuiko ugdymo praktikai ir metodologijai, kadangi studentų pasiruošimas studijoms buvo labai įvairus. Prisimenu charakteringą V. Varčiko pasakojimą apie vieną pirmųjų jo susitikimų su naujuoju profesoriumi.

V. Varčikas: Norėdamas geriau susipažinti su savo studentais, Metzas pakvietė mus visus kartu susitikti klasėje Kauno konservatorijoje. Kai kurie studentai jau buvo studijavę pas kitus Konservatorijos pedagogus, bet pasirinko naująjį dėstytoją. Susitikime Metzas buvo dėmesingas, pagarbus, mielai bendraujantis, paprašė jam pagriežti laisvai pasirinktus ir paruoštus atlikimui kūrinius. Studentai keitė vienas kitą, profesorius klausėsi jų atlikimo įdėmiai ir nieko nekomentuodamas. Suprantama, kad norėdami atskleisti savo talentą ir kūrybines ambicijas, jie pasirinko geriausiai žinomus smuiko kūrinius ir stengėsi pademonstruoti savo muzikinį išprusimą kiek galima geriau. Metzas, išklausęs kiekvieną studentą, atrodė rimtas ir susirūpinęs. Pakilęs nuo kėdės, jis sukvietė studentus aplink save ir, pagarbiai kreipdamasis į kiekvieną žodžiu „Jūs“, pasakė: „ Ar jūs suvokiate, kad šiandien atlikote didžiąsias kompozicijas smuikui, prie kurių norint prisiartinti reikia nueiti ilgą kelią? Pavyzdžiui, Jūs griežėte Brahmsą, Jūs – Beethoveną, Jūs – Čaikovskį, o Jūs – Bruchą, bet ar suprantate, kokį pasiruošimo lygį jūs turite būti pasiekę, kad juos galėtumėte gerai atlikti viešame koncerte? Mes dabar darysime taip: šiuos koncertus smuikui jūs atidėsite į šalį, nes mes privalome grįžti prie Kreutzerio ir Donto Etiudų, Hržimaly „Gamų ir arpedžio mokyklos“ ir Schradiecko pratimų Op. 1, taip pat ir kitų naudingų smuiko pratyboms kūrinių.“ Studentai iš pradžių buvo šokiruoti, tačiau privalėjo per tam tikrą laiką priprasti prie šių nuosekliai profesoriaus taikomų reikalavimų. Dauguma jų suprato profesoriaus Metzo metodinių principų esmę, suvokė jų pažangumą. Kiekvienam studentui buvo paaiškinta jo techninės bazės stiprinimo svarba, kiekvienas studentas turėjo rimtai pasišvęsti smuiko studijoms. Intonacija, kaip pagrindinė grojimo smuiku išraiškos priemonė, atliekamo muzikinio teksto švara, individualus autorinių agogikos ir dinamikos ženklų perskaitymas, gilinimasis į juos, buvo profesoriaus A. Metzo smuiko ugdymo metodikos pagrindas. „Visa tai turi tarnauti studentų atliekamų kūrinių emocinio turinio atskleidimui“, – kartodavo jis. Savo pedagoginių reikalavimų principingumu Metzas teigiamai veikė to meto Kauno konservatorijos stygininkų profesinio parengimo atmosferą. Iš esmės panašių principų laikėsi ir jo kolegos pedagogai Konservatorijoje – žinomi atlikėjai smuikininkai Vladas Motiekaitis, Ruvinas Robertas Stenderis, violončelininkas Povilas Berkavičius (Berkovičius), kontrabosininkas Emerikas Gailevičius ir kiti, tačiau Metzo reikalavimai pasižymėjo ypatingu metodiniu nuoseklumu.

Gyvenimas vėliau parodė, ir man tai teko patirti pačiam, kad V. Varčikas savo ilgametėje pedagoginėje veikloje kūrybiškai taikė metodinius profesoriaus A. Metzo principus, nuolat papildydamas anksčiau įgytas žinias to meto naujų D. Oistracho smuiko griežimo mokyklos tradicijų patirtimi Lietuvoje, lankydamasis įvairių muzikos mokyklų smuiko pedagogų pamokose (profesorių A. Livonto, V. Radovičiaus ir kitų klasėse), studijuodamas naujausius smuiko literatūros leidinius, ruošdamas ir skaitydamas metodinius pranešimus mokytojų konferencijose, dalyvaudamas diskusijose.

Prisimenu dar kelis V. Varčiko pastebėjimus. A. Metzas į paskaitas Kaune iš Rygos kiekvieną savaitę vykdavo traukiniu per Joniškio pasienio stotį, nuo kurios jo kelionės išlaidos buvo padengiamos iš Konservatorijos biudžeto, tačiau kartais, norėdamas sutrumpinti kelionės laiką, skrisdavo lėktuvu. Konservatorijoje A. Metzui buvo leista dėstyti užsienio kalba, bendravimas pamokose vyko dažniausiai rusų kalba.

A. Metzo Kaune suburto ir vadovaujamo styginių kvarteto nariai buvo jo kolegos, Konservatorijos dėstytojai Ruvinas Robertas Stenderis (profesoriaus A. Metzo absolventas Latvijos konservatorijoje, kvartete griežė altu), violončelininkas Povilas Berkavičius ir Valstybės teatro orkestro smuikininkas Adolfas Sadauskas. R. Stenderis ir P. Berkavičius buvo to paties orkestro koncertmeisteriai. A. Metzas kartu su P. Berkavičiumi ir pianistu Baliu Dvarionu subūrė ir fortepijoninį trio, su kuriuo dalyvavo įvairiuose koncertuose. V. Varčikas pasakojo, jog 1940 m. gegužės mėnesį A. Metzas sėkmingai atliko P. Čaikovskio Koncertą smuikui su Vilniaus simfoniniu orkestru, dirigavo B. Dvarionas. Tikėtina, kad tai buvo paskutinis A. Metzo solinis koncertas Lietuvoje: tų metų rudenį jis apsisprendė grįžti į Rygą.

A. Metzo veiklos Kauno konservatorijoje metais įvairiose miesto salėse vyko įžymių smuikininkų koncertai, kurių klausytis profesorius galėjo kartu su savo studentais, o vėliau aptarti juos savo klasėje. Kaune koncertavo:

  • 1935, 1938, 1939 m. Robertas Soetensas (Robert Soetens),
  • 1936 m. Davidas Oistrachas (kartu su pianistu Grigorijum Ginzburgu), Efremas Cimbalistas (Efrem Zimbalist), Žakas Tibò (Jacques Thibaud), Lėja Liubošutz (Lea Luboshutz),
  • 1937 m. Miša Elmanas (Mischa Elman), Džozefas Sigetis (Joseph Szigeti), D. Oistrachas, Sara Rašina – A. Metzo studentė, tais metais baigianti Latvijos konservatoriją, ji koncertavo Kaune, grįždama po dalyvavimo Karalienės Elžbietos konkurse Briuselyje,
  • 1939 m. Rikardas Odnoposoffas (Ricardo Odnoposoff).

V. Varčikas mėgo lankytis koncertuose ir juos prisimindamas kalbėjo, jog šių ir daugelio kitų atlikėjų pasirodymai Kauno salėse ir Radiofone skatindavo Konservatorijos studentų profesinį tobulėjimą, formavo Kauno visuomenės meninį skonį, palaikė bendrą kūrybinę atmosferą.

Minėtini profesoriaus A. Metzo klasės studentai Kauno konservatorijoje:

Vladas Varčikas (1915–2008) studijavo Kauno konservatorijos profesoriaus A. Metzo smuiko klasėje nuo 1935 iki 1940 m. Paraleliai studijavo chemiją Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 1940 m. tapo Vilniaus filharmonijos orkestro smuikininku, karo metais dirbo Kauno Didžiojo teatro (buvusio Valstybės teatro) orkestre. Kauno konservatoriją baigė 1948 m. profesoriaus A. Livonto klasėje. Koncertavo kamerinių ansamblių sudėtyje. Nuo 1946 m. buvo smuiko mokytoju mokykloje, kuri vėliau pavadinta Juozo Naujalio muzikos gimnazija. 1993–2000 m. lygiagrečiai dėstė Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultete. 1959–1971 m. buvo Kauno muzikinio teatro direktorius. 1988 m. jam suteiktas Pasaulio tautų teisuolio garbės vardas už žydų tautybės Lietuvos piliečių gelbėjimą nacių okupacijos metais, 1999 m. įteiktas Lietuvos valstybinis apdovanojimas – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius.

Albinas Ciplijauskas (1910–1983) baigė Kauno konservatorijos profesoriaus A. Metzo klasę 1938 m. Buvo aktyvus styginių kvarteto narys, taip pat Radiofono orkestro smuikininkas. 1944 m. buvo represuotas sovietų valdžios, su artimaisiais ištremtas į Sibiro koncentracijos stovyklas. Jam nebuvo leista sugrįžti į Lietuvą. Jis mirė Rusijoje, palaidotas Velikije Luki kapinėse. Brolis Vytautas Ciplijauskas (1927–2019) grįžo iš tremties, studijavo Lietuvos dailės institute, tapo įžymiu lietuvių dailininku.

Jurgis Fledžinskas (1924–1988) pradėjo studijas profesoriaus A. Metzo klasėje 1940 m. Baigė Vilniaus valstybinę konservatoriją 1949 m. profesoriaus J. Targonskio klasėje. 1946–1981 m. buvo įžymiojo Lietuvos kvarteto altininkas, dėstė LMA, buvo alto klasės profesorius, įkūrė Kamerinio ansamblio katedrą ir jai vadovavo. Savo ranka rašytoje kūrybinėje biografijoje mini studijas profesoriaus A. Metzo klasėje Kauno konservatorijoje.

Viačeslavas Možalskis (1906–?) baigė profesoriaus A. Metzo klasę Kauno konservatorijoje 1938 m. Dalyvavo kamerinių ansamblių, taip pat Kauno orkestrų veikloje. Buvo Šiaulių muzikos mokyklos smuiko mokytojas.

Kazys Juodelis (1911– po 1975) baigė profesoriaus A. Metzo klasę Kauno konservatorijoje. Aktyvus styginių kvarteto narys, vėliau – Vilniaus filharmonijos simfoninio orkestro koncertmeisteris. Pokario metais persikėlė gyventi ir dirbti į Lenkiją.

Izidorius Vasiliauskas (Vasyliūnas) (1906–1982), 1935 m. baigęs V. Motiekaičio klasę Kauno konservatorijoje, dvejus metus tobulinosi pas A. Metzą. Buvo Valstybės teatro orkestro smuikininkas, Radiofono orkestro koncertmeisteris, kamerinių ansamblių narys, rengė solinius koncertus. 1940–1944 m. dėstė Vilniaus ir Kauno konservatorijose. 1944 m. pasitraukė į Austriją, griežė Vienos radijo simfoniniame orkestre. Vėliau muzikinę veiklą tęsė Kolumbijoje ir JAV. Mirė Keimbridže (prie Bostono).

Kazys Matiukas (1909–1978) baigė Kauno konservatorijos profesoriaus A. Metzo klasę 1937 m. Buvo Kauno Valstybės teatro orkestro smuikininkas. Dėstė Kauno konservatorijoje, tapo jos docentu, direktoriumi (1944–1948), vėliau dėstė J. Gruodžio muzikos mokykloje. Koncertavo su šios mokyklos pedagogų styginių kvartetu, kameriniu orkestru, duetu su savo žmona pianiste Eugenija Matiukiene.

Pranas Matiukas (1917–1997) – Kazio Matiuko brolis – baigė profesoriaus A. Metzo klasę Kauno konservatorijoje 1938 m. Studijas tęsė Zalcburgo Mozarteume pas G. Steinerį. Iki 1946 m. buvo Zalcburgo simfoninio orkestro smuikininkas. Nuo 1948 m. – Pietų Australijos simfoninio orkestro (Adelaidė) smuikininkas.

Peržvelgę profesoriaus A. Metzo dokumentinę medžiagą Lietuvos literatūros ir meno archyve, jo klasės sąrašuose matome didelį Lietuvos smuikininkų būrį. Asmens byloje yra Konservatorijos direktoriaus profesoriaus J. Gruodžio pasirašytas raštas Švietimo ministerijai, kuriame minima, kad profesorius A. Metzas turi 16 valandų savaitinį krūvį, numatant galimybę apmokėti papildomas darbo valandas. 1936–1937 mokslo metais jis turėjo 17 val., o 1937–1938 mokslo metais – 18 val. pedagoginio darbo krūvį. Greta jau minėtų studentų A. Metzo klasės sąrašuose randame ir daugiau įsiliejusių į Lietuvos kultūrą smuikininkų pavardžių: tai Juozas Jagėla, Adomas Krevnevičius (Kraunevičius), Jankelis Epšteinas, Zenona Rajauskaitė, Mykolas Jagučauskis, Maja Gladšteinaitė, Stasys Gabrijolavičius, Ilija Lopertas, Elzbieta Baltaitė, Josifas Sapinas, Henrikas Bagdzevičius, Berelis Cezarkas, Ona Navickaitė, Elijas Kaganas, Mečys Kriaučiūnas, Mozė Glazas, Leiba Arklis, Stasys Gliaudelis, Izaokas Karlinas, Elena Kuprevičiūtė (1941 m. ji kartu su broliu pianistu Andriumi Kuprevičiumi ir visa šeima išvyko iš Lietuvos, toliau studijavo Prahoje, Miunchene, ten pradėjo koncertuoti, kūrybinę veiklą tęsė Argentinoje, JAV, Europoje).

Apie aukštus A. Metzo profesinius reikalavimus byloja jo klasės studentų 1938 m. gegužės mėn. baigiamųjų egzaminų protokolai: Vytautas Klygis greta kitų kūrinių atliko A. Dvoržako koncerto I d., Asija Karnaitė ir Albinas Ciplijauskas – F. Mendelssohno, Aurelija Kuginienė – E. Lalo Koncrtą F-dur, Zoruchas Levinas – N. Paganini Koncertą, Viačeslavas Možalskis – J. Sibelijaus Koncertą, iš kurių tik dviejų pastarųjų programos atlikimas įvertintas pažymiu „labai gerai“. Galime teigti, kad profesoriaus A. Metzo veikla Lietuvoje sėkmingai tęsė europietiškas smuiko ugdymo tradicijas – J. Joachimo, L. Auerio ir E. Ysaye liniją, kurioje buvo aiškiai išreikšta stygininkų individualaus ir ansamblinio, ypač styginių kvarteto, lygiagretaus ugdymo kryptis. 

Profesoriaus A. Metzo veikla yra ryški Lietuvos styginių meno istorijos panoramoje, verta tolesnių studijų. Archyve galime rasti išties daug aktualios medžiagos Lietuvos ir Latvijos muzikinių ir pedagoginių ryšių istorijos tyrimams, galintiems priminti nenutrūkstamą mūsų tautų bendradarbiavimą. Praeities dokumentai patvirtina, kad Lietuva tomis komplikuotomis politinėmis aplinkybėmis nenutraukė pastangų toliau skatinti šalies meno procesų eigą ir įvairovę, augino naują jaunų talentingų muzikų kartą, tam tikslui pasitelkdama ir tarpvalstybinius ryšius. Paskutiniame A. Metzo asmens bylos dokumente, datuotame 1940 m. spalio 15 d., rašoma, kad „Švietimo Liaudies komisaro įsakymu, Kauno valstybinės konservatorijos mokytojas Mecas Adolfas, jam pačiam prašant, atleistas iš tarnybos nuo 1940 m. rugsėjo 1 d.“. Gaila, kad sugrįžus į Rygą, jo tragišką likimą lėmė besiplečiantis Antrasis pasaulinis karas ir nacių okupacija.

A. Metzo profesinė veikla Lietuvoje paliko gilų pėdsaką, yra vertinama ir nepamiršta. Ji įsirašė į abiejų mūsų šalių aukštųjų muzikos mokyklų bendradarbiavimo istoriją, praturtino Lietuvos ir Latvijos kultūrinius ryšius.

Šiomis 2023 m. dienomis minėdami Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 90-metį, mes prisimename ilgametę ryšių su Latvijos Jazepo Vytuolo muzikos akademija istoriją. Už dėmesį ir draugiškus patarimus ruošiant straipsnį publikacijai dėkoju kolegoms, muzikologams – profesoriui dr. Juozui Antanavičiui, Virginijai Apanavičienei, Aldonai Juodelienei, profesoriui dr. Leonidui Melnikui, Ritai Nomicaitei, profesorei dr. Danutei Petrauskaitei, dr. Aušrai Strazdaitei–Ziberkienei.

Už pateiktą straipsniui medžiagą dėkoju Lietuvos literatūros ir meno archyvo skaityklos vedėjai vyriausiajai archyvarei Rasai Adomavičienei.

Prof. Petras Kunca
Vilnius, 2023 m. balandžio 1 d. 

Šaltiniai: 
– Jakubėnas, Vladas. Straipsniai ir recenzijos. T. 1. Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, 1994, p. 170, 190, 236.
– Jakubėnas, Vladas. Straipsniai ir recenzijos. T. 2. Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, 1994, p. 1186. (Čia taip pat skaitykite apie Prano Matiuko dalyvavimą Konservatorijos studentų koncerte 1938 m.)
– Melnikas, Leonidas. Lietuvos žydų muzikinio paveldo pėdsakais. Vilnius: Charibdė, 2008.
– Metzas, Adolfas. Asmens byla. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, F. 84, ap. 4, b. 39.
– Noritas, Arvedas. Asmens byla. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, F. 84, ap. 4, b. 42.
– Petrauskaitė, Danutė. Muzika Kauno žydų gete. Lietuvos muzikologija, 2006, T. 7, p. 106–117.
– Stenders, Ruvinas Robertas. Asmens byla. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, F. 84, ap. 4, b. 58.
– Varčikas, Vladas. Žmonės prieš vandalus. Ir be ginklo kariai: straipsnių rinkinys. Sudarytoja S. Binkienė. Vilnius, 1967, p. 237.  (Čia taip pat skaitykite apie R. R. Stenderiui priklausiusio italų meistro Amati pagaminto unikalaus smuiko išgelbėjimą nacių okupacijos metais)


Paskelbta 2023 04 11