Vedamas kūrybinių impulsų. Pokalbis su Linu Rupšlaukiu
Trimitininko, kompozitoriaus, dirigento ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojo Lino Rupšlaukio kūrinys „Lošėjas“ trimitui ir fortepijonui gegužės ir birželio mėnesių sandūroje skambės 47-ojoje kasmetėje Tarptautinės trimitininkų gildijos konferencijoje Mineapolyje (JAV), atliekamas paties autoriaus. Susitikome ne tik aptarti šio įvykio, bet ir pasikalbėti apie asmenybės laisvę, požiūrį į menininkui būtiną kibirkštį bei kitus aspektus.
Ieva Kananavičiūtė
„7 meno dienos“
Nr. 15 (1464), 2023-04-14
Pirmiausia – trumpas pašnekovo pristatymas. Linas Rupšlaukis pirmuosius muzikinius žingsnius žengė sekdamas mamos pianistės pėdomis, bet vėliau buvo paakintas pasirinkti kitą instrumentą – trimitą. Globojamas išskirtinio pedagogo trimitininko Virgilijaus Vidučio Nemaniūno, išugdžiusio daugybę žinomų Lietuvos trimitininkų, ėmė kurti muzikinės ateities pamatus. Jau tada gimė ir pirmosios kompozicijos fortepijonui, kurios yra išlikusios sąsiuviniuose ir kurias Linas parašė prižiūrimas pirmojo kompozicijos pedagogo Antano A. Budriūno.
Nuo mažumės ne tik grojote trimitu – jūsų gyvenime buvo ir kiti instrumentai, ir dailė, ir humanitariniai mokslai. Taigi, jūs buvote laisvas. Kaip tą asmenybės laisvę suvokėte ir kaip ji reiškėsi?
Klausimas ne tik įdomus, bet ir man visada buvo aktualus – nuo vaikystės, paauglystės iki dabar. Tik gal dabar šiek tiek sunkiau, nes yra griežta rutina arba bemiegės naktys prie įvairių darbų, projektų ar tiesioginių atsakomybių. Tas laisvės supratimas išties pakitęs. Man visuomet atrodė nepakankama vien groti trimitu, nes tai tik vienas kalbėjimo būdas, kanalas į pasaulį. O jeigu dar jautiesi, sakykim, apribotas gebėjimo kalbėti per savo instrumentą… Matyt, daugelis tai patiria. Tuomet ieškai ir kitų raiškos būdų, kurie papildo. Pavyzdžiui, humanitarai vienaip aiškina pasaulį, „tiksliukai“ kitaip jį mato, menininkai dar kitaip atsakytų į vieną ar kitą klausimą. Platesnis mąstymo spektras visą laiką mane domino ir netgi jaudino.
Kas sužadina tą muzikantui būtiną kibirkštį? Kas jums sukelia tas emocijas, jaudulį ir žinojimą, kad muzika yra jūsų sritis?
Manau, kad tą kibirkštį turi nemažai žmonių, bet ji nebūtinai išvystyta arba ne visuose „registruose“ plėtojama ir gyvybinga. Galbūt žvelgdamas iš pastarųjų metų perspektyvos galiu sakyti, kad muzikoje mane labiausiai domina tai, kad susipina tiek emocinis pasaulis, tiek logika, visuotiniai dėsningumai. Viena vertus, muzika vis dėlto yra sistema, tai loginiai sprendimai, kurie atitinka tam tikrus dėsningumus, bet kartu tai sukuria kažkokį įtampų lauką per žmogaus jausenas ir emocijas. Mes atpažįstame, kaip mūsų emocijas veikia intervalai arba dermės, skirtingos ritmikos, galiausiai – kaip plėtojosi tos loginės muzikinės schemos, kurios gali virsti emociniu turiniu (arba nebūtinai). Mane žavi, kad visame tame yra ir intuityvumo galimybė.
Kas jus motyvuoja dirbti?
Matyt, smalsumas ir noras būti muzikoje. Kristupas Sabolius yra parašęs knygą „Įnirtingas miegas. Vaizduotė ir fenomenologija“, kuri pastaruoju metu, kalbant šiuo klausimu, mane nukreipia įdomiais takais. Pastebiu, kad dažnai žmonės įninka į rutiną, o ir šiuolaikinio gyvenimo tempai, reikalavimai, aplinkybės sudaro tam sąlygas. Tuomet tampa sudėtinga mąstyti kitaip, turėti savo autentiškesnį požiūrį. Mane tai dažnai glumina. Mene egzistuoja daug žinojimo formų, „registrų“, nemažai vietos interpretacijai, kai tą patį dalyką gali matyti, girdėti vis kitu kampu, kitoje šviesoje. Tad labiausiai, matyt, motyvuoja neatsakyti (o gal ir neatsakomi) klausimai ir nesusitaikymas su primityvia žmogaus būtimi. Su kiekvienu ryškesniu kūrybiniu impulsu jaučiu prasmę, kuri nusėda giliau. Ir šie gilesni gan abstraktūs dalykai galbūt yra vienas atspirties taškų, skatinančių tęsti kūrybinę veiklą.
Jūsų veikla, ir kaip atlikėjo, ir kaip kompozitoriaus, yra įvertinta apdovanojimais, tad norėčiau paklausti: ką jums reiškia laimėti?
Laimėjimai yra kažkiek svarbūs profesinio tobulėjimo ir pripažinimo prasme. Mes gyvename ir veikiame bendruomenėse, o jose bent kažkokie įvertinimai reikalingi siekiant funkcionuoti tam tikrame kokybiniame lygyje. Mąstant plačiau apie darbus (siekiant ir laimėjimų), kartais gerai turėti konkretų tikslą, nes tai tampa impulsu kurti, daryti tai, ko galbūt kitomis aplinkybėmis nepadarytum. Matant konkurso kvietimą, įsijungia tam tikri kiti varikliai, atsiranda papildomų jėgų kurti. Pavyzdžiui, taip gimė mano pirmasis kūrinys mišriam chorui „Prabudimas vidurnaktį“, patekęs į tarptautinį Eduardo Balsio kompozitorių konkurso finalą, kompozicija styginiams ir fortepijonui „Oumuamua“, laimėjusi tarptautiniame kamerinės muzikos konkurse „Chamber Chance“, kūriniai pučiamųjų orkestrui „The Bridges“ (2020) ir „Acta Curoniae“ (2022), kurie laimėjo kompozitorių konkurse „MCC Palanga“, taip pat ir tarptautinėje konferencijoje Jungtinėse Amerikos Valstijose skambėsiantis „Lošėjas“, kuris buvo parašytas Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamam konkursui.
Kuo jums svarbus kvietimas į Tarptautinės trimitininkų gildijos konferenciją?
Vienas iš aspektų, kodėl man svarbu, – nes esu pastebėtas abiejose savo kūrybos plotmėse: ir kaip atlikėjas, ir kaip kompozitorius. Taip pat kvietimas dalyvauti, groti konferencijoje reikšmingas ir platesne prasme – mano žiniomis, iš mūsų regiono atlikėjai ir kūrėjai į šios, jau 47 metus organizuojamos konferencijos programą, kurioje dalyvauja ryškiausios pasaulio trimitininkų bendruomenės asmenybės, iki šiol nebuvo įtraukti.
Kokios asmenybės dalyvaus šių metų konferencijoje?
Dalyvaus daug ryškiausių trimitininkų, kaip Thomas Hootenas, Clément’as Saunier, Adánas Delgado, Davidas Hitchmanas ir kiti. Beje, konferencijoje ne tik atliksiu savo kompoziciją, bet ir turėčiau groti atidaryme su tarptautiniu jungtiniu trimitininkų ansambliu, kuriam diriguos minėtas trimitininkas, pedagogas, sukūręs grojimo trimitu metodologiją, kuria dažnai remiasi viso pasaulio trimitininkai, profesorius Davidas Hitchmanas.
Papasakokite apie „Lošėjo“ sukūrimo aplinkybes.
2016 m. Lietuvos kompozitorių sąjunga paskelbė kompozicijų konkursą, skirtą II tarptautinio Juozo Pakalnio konkurso privalomajam lietuvių autoriaus kūriniui antrame ture. 2017 m. mano kompozicija „Lošėjas“ šį konkursą laimėjo ir buvo įtraukta į privalomąją programą. Džiugu, kad šis kūrinys dažnai atliekamas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kartais gaunu atlikėjų žinučių ar įrašų su prašymais išsakyti pastabas, patarimus. Kūrinio sklaidos proceso neskatinu, nes veiklų ir taip labai daug, vis įsisuku į naujų kompozicijų kūrimą, tačiau kūrinys, regis, gyvena savo gyvenimą. Štai kad ir kvietimas jį atlikti konferencijoje Jungtinėse Valstijose: iš daugiau nei 150 trimito repertuaro kūrinių vien 2022 m. „Lošėjas“ pateko į atrinktųjų penkioliktuką.
Pats būdamas trimitininkas nepuoselėjate kūrinių trimitui solo nišos. Kodėl?
Esu sukūręs keletą kamerinių kūrinių su trimitu, tačiau trimitui solo, be „Lošėjo“, kol kas daugiau nekomponavau. Visų pirma, žinau didžiąją dalį šio instrumento repertuaro ir naujai solo trimito muzikai esu labai reiklus, pirmiausia sau. Manau, kad tam tikras repertuaro žinojimas mane net apriboja, trukdo pasakyti kažką naujo savo instrumentu, nes kiekviena mano muzikinė mintis man pačiam tampa tarytum aliuzija į kurią nors estetinę kryptį, žinomą šio žanro repertuaro dalį. Suvokiu savo ribotumą, kartais ir neoriginalumą. O antra priežastis konkretesnė – daugiau nedalyvavau konkursuose parašyti solo trimitui ir neturėjau užsakymų.
Natūraliai kyla kitas klausimas: kodėl nesiekiate formalaus kompozitoriaus išsilavinimo?
Galbūt pagrindinė priežastis yra praktinė, nes Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavau trimito atlikimo meną, greta dar dirigavimą, kas yra mano gyvenimo dalis, tik priklausomai nuo aplinkybių skiriasi šių veiklų intensyvumas. Po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, taip pat Italijoje bei Švedijoje, metus dar studijavau filosofiją Vilniaus universitete. Kompozicijos studijoms tiesiog pritrūko laiko, matyt, tuo metu nebuvo tam palankių aplinkybių. Kūryba yra gerokai sėslesnis, nemažai teorinio prado turintis darbas. Būtų nelengva, jei vien komponuočiau, tad norisi veiklos sritis harmoningai sujungti.
Kaip manote, ar šiuolaikinės muzikos terpėje reikia būti universaliu kūrėju, turėti akademinį išsilavinimą, ar galbūt pakanka savarankiškai atrasti savo unikalų skambesį ir jį puoselėti?
Universalumas man siejasi su žiniomis, gebėjimu turėti, pritaikyti, valdyti įrankius, skirtus įvairiai muzikai kurti arba ją atliekant giliai interpretuoti. Unikalumas – tai kažkas autentiška, kai klausydamas suvoki, jog tam tikri kūrinio dėmenys ar net visuma turi išskirtinį koloritą, pasižymi savitu turiniu. Ir viena, ir kita man yra įdomu, tačiau dažniau suklūstu, ilgesniam laikui stabteliu ir susižaviu autentišku balsu. Tai susiję su muzikine intuicija, nežinoma erdve, kuri skatina ją tyrinėti, atrasti tam tikrų muzikinių sprendimų priežastis. Tokia muzika man kelia daug klausimų, kurie neturi vieno baigtinio atsakymo.
Dėkoju už pokalbį.
Ieva Kananavičiūtė
„7 meno dienos“, Nr. 15 (1464)
2023 04 18