Tuskulėnų memoriale – garso objektų spektaklis „Vanduo ir vėjas“

Rugsėjo 28 d. minima Tuskulėnų aukų atminimo diena, primenanti mums apie Vilniuje, buvusio Tuskulėnų dvaro teritorijoje amžino poilsio atgulusias sovietų aukas.  Čia masinėse kapavietėse buvo užkasti 1944–1947 metais sovietų saugumo vidaus kalėjime Vilniuje sušaudytų asmenų palaikai – pagal SSSR karo tribunolų nuosprendžius mirties bausmė buvo įvykdyta 767 asmenims. Šioje vietoje Tuskulėnų aukų minėjimo dienos kontekste koplyčioje – kolumbariume 14:40 suskambės unikali premjera kūrinys – „Stalo teatro“ garso objektų spektaklis „Vanduo ir vėjas“. Šio muzikinio veiksmo bendrakūrėjai ir atlikėjai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos muzikos terapijos magistrantai, o sumanytoja – LMTA doktorantė, kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė .

Kūrinio sumanytoja ir kuratorė Snieguolė Dikčiūtė teigia, kad šio ir kitų „Stalo teatro“ projektų misija – kalbėti su jaunu žmogumi: „Atminties įprasminimą labai svarbu perteikti labai modernia, jaunam žmogui suprantama forma. Tai vaikų teatras, kuriame atsisakėme pliušinių meškučių ir norime kalbėti jauniems žmonėms aktualiomis, rimtomis temomis – apie ekologiją, etnokultūrą, istorinį paveldą“.

Pasak jos, „Vanduo ir vėjas“ idėja kilo norint apjungti karo plėšomos Ukrainos ir Lietuvos bendros atminties gijas. Snieguolė šiuo metu meniniu ir atminties atžvilgiu labai intensyviai nagrinėja erdves, todėl, kaip pati teigia, kad ir kokią temą paliestų, erdvė pasirodo esanti nepaprastai svarbi. Pasak jos, egzistuoja skirtingos formos, kuriomis galima patirti erdvę: „ją galima ir perkelti, ir patirti, ir įvietinti“. Šįkart erdvė taip pat neatsitiktinė – Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse esančios koplyčios – kolumbariumo aplinka ne tik reikšminga atminties prasme, bet ir, pasak Snieguolės, „labai nuostabi, įspūdinga savo akustika ir erdve“.

„Vanduo ir vėjas“ komandoje susibūrė plataus spektro menininkai. Vaizdo projekcija – ukrainiečių režisieriaus ir vaizdo menininko Aleksandro Dirdovskio dokumentinio filmo ,,Pusiausvyra ir siaubas“ šiai erdvei perkurti kadrai. Vaizdiniuose dvi tautos susitinka bendrų istorinių išgyvenimo sankirtoje – filme regimi liudijimai apie Kijivo pakraštyje esančio Bykivnios miško masines stalinizmo represijų dalyvių egzekucijas. Abiem tautoms bendri atminimai nusėda kolektyvinėje atmintyje tarsi vandenyje, kuriai įprasminti šiame performanse pasitelkiama Dano ir Vilmos Aleksų suprojektuota žmogaus tūrio vandens talpykla. Čia vyksta muzikinis patyriminis veiksmas: įvairūs garsiniai objektai – batai, sagos, skaitliukai aukoms skaičiuoti – tampa instrumentais juos nardinant į vandenį. Pasak Snieguolės, daiktai universalūs, bendri abiem vietoms, todėl tampa jų simboliais ir atveria vaizduotę. Kartu su objektais groja ir tradiciniai instrumentai, kaip smuikas, altas, fleita ir kiti.  Šio muzikinio veiksmo bendrakūrėjai ir atlikėjai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos muzikos terapijos magistrantai, prie kurių prisijungs ir LMTA alumnas, perkusininkas Dominykas Snarskis, apjungsiantis dalis solisto partijomis.

„Vanduo ir vėjas“ – tai atminties dvelksmas, vėjo iš praeities atnešami atminties intarpai, šešėliai. Viskas, tarsi vandenyje, nusėda visuomeninėje pasąmonėje. Snieguolę šiame kūrinyje domina būtent visuomeninė, kolektyvinė patirtis. Keturių, labai skirtingų dalių simultaniniame pasirodyme kūrybinio proceso metu klausytojas kartu su atlikėjais galės pasinerti į bendrą kolektyvinį ir meninį patyrimą, apjungiantį tarpdisciplinius menus, skirtingus žmones, kartas, laiką ir vietą.

Tomo Tereko nuotraukos

Kotryna Lukšytė
2023 09 26