Suburti tautos. Suburti padėkos. Suburti muzikos
Lietinga spalio trečiosios popietė galbūt ne tiek tiko Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vykusiam renginiui, docentės Reginos Tamošaitienės devyniasdešimties metų jubiliejui paminėti, kiek tiktų ryškiai šviečianti saulė, tačiau šiltai ir šeimyniškai atmosferai ji talkino, gal netgi kūrė jaukesnę. Vietos salėje užteko ir docentės kolegoms, ir buvusiems studentams, ir atėjusiems susipažinti su ryškia mūsų muzikinės kultūros puoselėtoja. Devyniasdešimtmetį švenčianti kanklininkė, dirigentė ir pedagogė, garbingai atstovaujanti Panevėžio miestui, tądien turėjo galimybę išgirsti gyvus ir virtualius, ne tik žodinius, bet ir muzikinius sveikinimus, pasidžiaugti prisiminimais ir pasidalinti savo patirtimi su besiklausančiais.
Jekaterina Kostina
Muzikos teorijos ir kritikos programos B3 studentė
Kiekvieno žmogaus nueitas gyvenimo kelias priklauso nuo jo duotų vaisių. Apie vaisingą docentės gyvenimą girdėjome iš įvairių sveikintojų lūpų. Tądien žodis ačiū skambėjo lyg leitmotyvas, jį lydėjo nuoširdžios šypsenos ir žemi nusilenkimai. Ačiū už lygiai pusę savo gyvenimo dalį, skirtą pedagoginiam darbui, ačiū už daugiau nei trisdešimt išugdytų atlikėjų ir tiek pat dirigentų, ačiū už aktyvią koncertinę veiklą kartu su ansambliais „Lietuva“ ir „Sutartinė“, ačiū už daugelio lietuvių kompozitorių koncertų atlikimą, ačiū už profesionalumą, tvirtumą ir pasididžiavimo Tėvyne jausmą…
„Pedagoginis darbas – man prie širdies“, – girdėjome iš pačios jubiliatės lūpų. – „Džiaugiuosi, kad galėjau perduoti savo žinias jaunimui.“ Šį džiugesį išgirdome ir docentės pasakojime apie prašymą Vaclovui Paketūrui parašyti koncertą kanklėms, kadangi: „Tiek nuostabių studenčių turėjau, kurioms nebuvo ką groti“. Šiuos žodžius ir pedagogės meilę paliudijo buvusių docentės studenčių atliekami kūriniai. Šeimyniškos ir tautiškos popietės nuotaiką puikiai atspindėjo skambėjęs Jono Švedo kūrinys „Raliavimas“, kurio birbynės solo, palydimą kanklininkių pritarimo, grojo LMTA Liaudies instrumentų katedros docentas Egidijus Ališauskas. Švelnus raliavimas atliko savo paskirtį – meditatyvus jo pateikimas privertė nusiraminti ir lyg prieš akis matant raliuojantį piemenį gėrėtis turtinga mūsų tautos istorija.
Profesionalumu nenusileido ir Kristinos Kuprytės kanklėmis atliekamas Jono Švedo „Preliudas“ – salė nustėro įsiklausydama į kiekvieną atlikėjos išjaustą, atsargų ir tyrą, retkarčiais vos girdimą kanklių skambesį. Taip pat savotišku atradimu tapo nuskambėjęs dar vienas muzikinis sveikinimas – Olego Bogdanovo pjesė „Po lietaus“, kurioje taip pat jautėme lietuvišką dvasią, buvusių docentės studenčių gilią muzikinę patirtį, už kurios didžiąją dalį taip pat galime dėkoti dėstytojai.
Tarp sveikinimų ir džiugų prisiminimų nuskambėjo ir liūdesio bei susirūpinimo gaida. Lietuvių etnomuzikologas, dirigentas, birbynininkas ir pedagogas, praeitais metais šventęs savąjį devyniasdešimtmetį Algirdas Vyžintas, padėkos kalboje išsakė savo, pasak paties kalbėtojo, subjektyvią nuomonę, kuriai tikriausiai pritarė kiekvienas salėje esantis žmogus. „Kanklių prigimtis turėtų labiau rūpėti mūsų kompozitoriams, atlikėjams ir visai ugdymo sistemai“, – teigė jis.
Aišku, kalbama apie visus mūsų liaudies instrumentus, kuriuos kaip tik tą popietę girdėjome: lumzdelį, birbynę, skudučius ir kitus pučiamuosius bei mušamuosius instrumentus. Džiaugėmės, jog kartu mus subūrė tautinės muzikos branginimas ir rūpestis jos ateitimi, tačiau džiugintų labiau, jei didžioji akademijos salė pasirodytų per ankšta liaudies instrumentų koncertams, o lietuvių kompozitorių repertuaras – per daug platus programai išsirinkti.
Išreikšdamos rūpestį lietuviška kultūra, sveikindamos jubiliatę kalbėjo ne lūpos, o širdys. Todėl šilta ir paprasta, be nereikalingo patoso atmosfera tapo maloniausia įmanoma jausmų išraiškos forma. Renginiui pasibaigus buvo aišku, jog aplankėme turtingos asmenybės vakarą. Regina Tamošaitienė – rūpestinga mama, talentingo ir darbštaus vyro žmona, nuostabi sesuo ir dukra, tikra Lietuvos pilietė, o svarbiausia – veržli, tvirta ir profesionali pedagogė. Šiuo nedideliu tekstu prisidedu prie visų išsakytų sveikinimų ir linkiu dar ne vieno spalvingo jubiliejaus.
2020 10 05