„Nebijoti rizikuoti“: pokalbis su jaunomis kompozitorėmis
Prieš savaitę Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bakalauro diplomus atsiėmė keturios kompozitorės: Goda Marija Gužauskaitė, Viltė Žakevičiūtė, Jūra Elena Šedytė ir Monika Zenkevičiūtė (elektroninėje scenoje – Monika Ze) bei jų kurso draugas Aleksejus Kalininas. Pagal seną gerą tradiciją jų baigiamuosius darbus gegužę Tarptautiniame šiuolaikinės muzikos festivalyje „Druskomanija“ atliko Donato Katkaus diriguojamas Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Festivalio koncertas paskatino atkreipti dėmesį ne tik į individualų kiekvienos jaunosios kūrėjos braižą, bet ir į tai, jog muziką kuriančių merginų daugėja: kompozitoriaus profesija sparčiai feminizuojasi. Siūlome pokalbį su kūrybinį kelią pradedančiomis menininkėmis apie tai, kodėl rinkosi kompozitorės profesiją, ką davė studijos ir, žinoma, apie pačią kūrybą.
Beata Baublinskienė,
„Lietuvos muzikos antena“
Festivalio „Druskomanija“ scenoje išgirdusi visų jūsų kūrinius atkreipiau dėmesį, kad viename kurse mokėtės keturios merginos ir vienas vaikinas (Aleksejus Kalininas). Taigi akivaizdu, nors ir ne nauja, kad kompozitoriaus profesija jau nebėra tik vyrų teritorija. Kodėl susidomėjote kūryba, nutarėte studijuoti kompoziciją?
Viltė Žakevičiūtė: Mano istorija gana paprasta. Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje Kaune mokiausi smuiko specialybės, bet paskutiniais metais supratau, kad noriu būti arčiau muzikos, ją suprasti ir pažinti giliau, nei suteikia atlikėjo pozicija. Tai buvo postūmis nebijoti rizikuoti, nors stodama į kompoziciją jaučiausi esanti šiek tiek iš kito – atlikėjiško – pasaulio. Mano muzikos supratimas buvo labiau klasikinis ir romantinis, nes tokią muziką grojau. Iki šiuolaikinės kūrybos buvo tikrai didžiulis atotrūkis. Kolegų stojamieji kūriniai atrodė kaip aukštasis pilotažas, o aš pasirodžiau su kukliomis pjesytėmis, kurios, aišku, buvo nuoširdžios, bet naivios. Dabartinis supratimas apie muziką pasikeitęs 100 procentų: akademijoje mokomės ne tik kurti, bet ir vertinti, analizuoti įvairią muziką. Labai džiaugiuosi tais keturiais studijų metais, norėčiau ir toliau tęsti mokslus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Galbūt pasidairyti ir po užsienį, bet pirmiausia įstoti į magistrantūrą ir toliau gilinti kompozicijos žinias.
Goda Marija Gužauskaitė: Visada žinojau, kad mano gyvenimo kelias – muzika. Muzikos kūryba domėjausi nuo mažens. Mokindamasi smuiko specialybės Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje mėgdavau improvizuoti, o aštuntos klasės pabaigoje, kai turėjau pasirinkti kur toliau mokintis – bendrojo lavinimo gimnazijoje, ar menų mokykloje, apsisprendžiau gilintis į kompoziciją. Todėl stojau į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą. Tad, sakyčiau, pasirinkimas tapti kompozitore buvo padarytas dar mokykloje – jau tada žinojau, kad toliau sieksiu studijuoti kompoziciją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Monika Zenkevičiūtė: Kodėl pasirinkau kompoziciją? Turbūt norėjau: taip gavosi natūraliai, nuo mažens nuolat kūriau muziką. Mokiausi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, o paskui įstojau į akademiją.
Jūra Elena Šedytė: Su Goda buvome klasės drauges M. K. Čiurlionio menų mokykloje, link kompozicijos studijų akademijoje ėjau ganėtinai kryptingai. Aišku, būta visokiausių dvejonių, bet ilgainiui supratau, kad kūryba man yra geriausias būdas realizuoti save, perteikti savo mintis ir idėjas. Dėl to dabar ir esu čia.
Ar per tuos metus keitėsi jūsų požiūris į muziką, kūrybą? Kokia muzika patiko, kai stojote, ir kokią kuriate dabar?
Viltė Žakevičiūtė: Mano supratimas tikrai pasikeitė vien dėl to, kad, kol dar svajoji kurti, tavo matymas būna gana naivus. Atrodo, kad tam tikros muzikos niekada neklausysi, ką jau kalbėti, kad tokią galėtum pati rašyti. Dabar jau labai atsargiai sakau, ką mėgstu ir ko ne, bet savo požiūrį, prie ko labiau linkstu, turiu. Kūryboje dar ieškau, man įdomūs įvairūs dalykai – nuo paprastų iki sudėtingesnių, bet esu už tai, kad muzika yra klausymui ir kontaktui su klausytoju.
Goda Marija Gužauskaitė: Niekada nesistengiau kam nors įtikti. Muzikos kūryba man kaip kalba: aš kalbu taip, kaip aš kalbu. Jeigu pradėsiu stengti kalbėti kaip Jūra, Viltė ar Monika, stengsiuosi būti jomis, bet man tai niekuomet nepavyks, nes aš esu aš. Kūryba yra unikali tuo, kad negali stengtis būti į ką nors panašus. Gali klausytis įvairios muzikos, ją analizuoti, kažkas gali patikti ar nepatikti, bet tai nereiškia, kad kopijuosi ar bandysi parašyti taip, kaip skamba tavo mėgstama muzika.
Jūra Elena Šedytė: Papildydama Godą galiu pasakyti, kad aš irgi neturėjau išsikėlusi labai didelių uždavinių, kuo aš norėčiau tapti, ką kurti. Bet įsivaizdavau tam tikras garsines idėjas, kurių dar negebėjau išreikšti muzika. O dėl to, ko nesitikėjome: aš prieš kokius ketverius metus nebūčiau pagalvojusi (nors žvelgiant iš dabarties į praeitį, tai atrodo visai natūralu), jog kursiu elektroakustinę muziką ir domėsiuosi elektronine kūryba. Klausydavausi elektronikos, bet būdavo dėl to net šiek tiek nepatogu: atrodydavo, kad akademinė kūryba turėtų būti ta sritis, kurioje tu lavini savo įgūdžius. Vis dėlto slapčia, matyt, pasisėjo elektroninio garso poreikio grūdas ir šiuo metu mane labiausiai domina elektroakustinė kūryba.
Monika Zenkevičiūtė: Nieko nesitikėjau, tiesiog kūriau. Visą laiką natūraliai dariau tai, ką noriu daryti, kas man patiko, nelabai susimąstydama, kodėl. Analizuoti pradėjau vėliau, galbūt tik prieš keletą metų, kai labai susidomėjau elektronine muzika: daug dirbau su programomis, grojau gyvai, šiuo metu nemažai koncertuoju. Labai dėl to džiaugiuosi, nes man smagu, ir jaučiuosi taip, lyg būčiau toje pačioje inercijoje, kokioje pradėjau. Nelabai kas ir pasikeitė: nors muzika dabar visai kitokia, bet viskas taip pat.
Jūra Elena Šedytė: Gal tai ir yra svarbiausia, kad būtų smagu.
Goda Marija Gužauskaitė: O visas tas muzikinis bagažas, kurį gauname besimokydamos, neišvengiamai keičia mūsų asmenybę ir muziką.
Pradedančiam kūrėjui labai svarbus yra specialybės dėstytojas, mokytojas. Stodamos jau žinojote, pas ką norite studijuoti?
Viltė Žakevičiūtė: Aš pabaigiau studijas pas doc. Mārtiņšą Viļumsą, bet kai stojau, žinojau tik Lietuvos kompozitorių pavardes, tokias kaip Mindaugo Urbaičio, Ryčio Mažulio, Ričardo Kabelio, ir truputėlį jų muzikos. Pasirinkti padėjo LMTA organizuojamos atvirų durų dienos: važiavau į jas keletą metų – klausinėjau, šiek tiek bendravau su dėstytojais. Studijas pradėjau pas prof. Ričardą Kabelį. Jis atrodė labai griežtas, bet man trūko kompozicijos pagrindų: žinojau, kad reikės įdėti daug darbo, norint susilyginti su tais, kurie jau turėjo tam tikrą bagažą. Save įmečiau į savotišką verdantį vandenį: pirmieji du metai buvo tikrai labai sunkūs, bet esu labai dėkinga profesoriui, kad buvo ir tam tikro muštro. Reikėjo perprasti įvairių komponavimo stilių pagrindus (dodekafonijos ir pan.), kurie man iš pradžių atrodė tarsi kosmosas. Po dvejų metų mes su dėstytoju pakalbėjome ir jis man pasiūlė: ar aš nenorėčiau praplėsti savo akiratį ir pasilavinti pas kitą dėstytoją. Jo rekomenduota pasiprašiau pas Mārtiņšą Viļumsą, jis geranoriškai mane priėmė ir jo klasėje baigiau bakalauro studijas. Labai džiaugiuosi, kad susidūriau su dviem skirtingais požiūriais: vienas labiau akcentuojantis struktūrą, griežtesnis, kitas – filosofinis, skatinantis traktuoti kūrybą įvairiai.
Goda Marija Gužauskaitė: Aš pradėjau studijuoti pas doc. Ramintą Šerkšnytę, o nuo antro kurso perėjau ir bakalaurą baigiau pas prof. Ričardą Kabelį. Pasirinkti dėstytoją nėra paprasta, nes sunku nuspėti, ar suderės tavo ir dėstytojo matymas, požiūris į kūrybą. Kompozicijos dėstymas apskritai yra sudėtingas dalykas. Man labai patiko Ramintos Šerkšnytės mintis, kurią ji pasakė per pirmąją specialybės paskaitą: „Žinok, aš tavęs kurti muzikos neišmokinsiu.“ Iš tiesų to išmokyti ir neįmanoma: žmogus arba kuria, arba ne, o dėstytojas gali tik supažindinti su papildoma medžiaga, užvesti ant kelio ar kaip tik kitą kartą netrukdyti.
Galbūt dėstytojas išmoko, kaip sako Monika, analizuoti, reflektuoti savo kūrybinį procesą?
Monika Zenkevičiūtė: Net ne tiek dėstytojas. Man atrodo, kai atsiduri akademinėje terpėje, susipažįsti su daugeliu žmonių, kurie jau ilgą laiką tame maudosi. Atsiveria daug dalykų, pamatai, kaip viskas būna, savaime pradedi analizuoti. Tai nebūtinai dėstytojo įtaka, nors mano kompozicijos dėstytojas prof. Mindaugas Urbaitis labai daug įdomių dalykų atskleidė, tikrai nemažai pas jį išmokau.
Jūra Elena Šedytė: Aš pradėjau studijuoti pas Ramintą Šerkšnytę, o vėliau perėjau pas Mārtiņšą Viļumsą. Manau, tai, kad neretas dėstytojas pasiūlo pasikonsultuoti pas kitą kolegą, yra labai sveikintinas mūsų katedros bruožas. Matydamas, kad muzika, kurią mes norime kurti, nėra jo katilas (stilius), dėstytojas studentą nukreipia pas tą žinovą, kuris galėtų daugiau patarti.
Goda Marija Gužauskaitė: Apskritai galima būtų pasakyti, kad mūsų katedra yra viena atviriausių ir moderniausių akademijoje: tiek požiūriu į dėstymą ir studentus, tiek ir techninių galimybių prasme – turime naujai įrengtą erdvinio garso studiją (LMTA Juliaus Juzeliūno garso sfera. – Red.). Dėstytojams rūpi ne tik paskaitos – kaip tu parašysi kūrinį, bet kitą kartą tiesiog pasiteirauja, kaip tu laikaisi, ar tau viskas gerai. Galima tiesiog pasikalbėti.
Jūsų kūriniai, kuriuos išgirdau „Druskomanijos“ festivalyje, nustebino tuo, jog yra visai kitokie, nei jūsų dėstytojų kūryba. Gana romantiški, net jausmingi – ypač Godos „Perseidų lietus“ ir Viltės „Magnolijos žiedo paslaptis“. Anot koncerto klausiusios kompozitorės Onutės Narbutaitės, jūsų muzika artima filmų garso takeliams, tokia a la garsiojo neoromantiko Peterio Vasko. Atrodo, jūsų kartos nežavi avangardas… Kita vertus, bakalauro studijas baigiantis kompozitorius tiesiog privalo kaip baigiamąjį darbą pateikti kūrinį kameriniam orkestrui. Papasakokite apie savo kūrinius, kaip jums sekėsi juos kurti.
Monika Zenkevičiūtė: Iš tiesų pastaruoju metu labai daug kūriau elektroninės muzikos, todėl savo baigiamajam orkestriniam kūriniui „Pocket“ neskyriau tiek dėmesio, kiek galbūt norėčiau. Buvo kitų darbų, kuriuos norėjosi nuveikti (pasirodymai festivaliuose „Jauna Muzika“, NOA, projekte „Nord+Mix“, muzika Nauberto Jasinsko spektakliui „Sadenas“: https://soundcloud.com/monika-ze. – Red.). Šiuo metu nelabai bekuriu muzikos instrumentams. Vis dėlto buvo visai smagu rašyti kameriniam orkestrui: negalėčiau pasakyti, kad turėjau labai persijungti, kad tai buvo kažkas skirtingo nei kūryba su elektronika. Tai ta pati muzika, tiesiog priemonės yra kitos. „Pocket“ galbūt nėra mano stilių apibendrinantis kūrinys, bet nepasakyčiau, kad ir labai svetimas mano stilistikai.
Goda Marija Gužauskaitė: „Perseidų lietus“ (https://soundcloud.com/goda-marija-gu-auskait) gimė kaip viena iš didesnio ciklo „Metų laikai“ dalių, kuri atspindi vasaros kaitrą, žiogų čirškimą ir rugpjūčio meteoritų lietaus grožį. Galėčiau pasakyti, kad kurti baigiamąjį bakalauro kūrinį nėra lengva, nes iš jo a priori yra tikimasi, kad tai bus studijas apibendrinantis, geriausias tavo parašytas opusas. Tai labai slegia. Visą rugsėjį mąsčiau, koks baigiamasis kūrinys „turėtų“ būti, ko iš manęs yra tikimasi ir kas apskritai yra šiuolaikinė muzika. Galiausiai supratau, kad visi tie barbenimai ir barškenimai į instrumentų dekas, išplėstinės grojimo technikos buvo aktualūs prieš kokį 40 ar net 60 metų. Ar tai vis dar yra šiuolaikinė – dabarties – muzika? Sau atsakiau, kad ne, nebent to yra sąmoningai siekiama dėl numatomo muzikinio rezultato. Supratau, kad pati šiuolaikiškiausia muzika man yra ta, kuri yra sukurta jaučiant šio laikmečio dvasią – nesivaikant madų ar „veikiančių“ klišių, nebijant skambančios populiariosios ar kino muzikos įtakų. Dabartiniame kūrybos etape būtent tokia ir esu – su visomis man padarytomis įtakomis, ką pati grojau, dainavau ar dirigavau, ko klausiausi ir dabar tebesiklausau. Kuriant muziką man yra svarbiausia išlikti ištikimai savo vertybėms: sukurti gerą formos ir struktūros atžvilgiu kūrinį, kuris būtų išbaigtas bei patiktų tiek man, tiek atlikėjams, tiek ir klausytojams.
O jūs, Vilte? Jūsų kūrinys man pasirodė labai jausmingas, o juk jūsų specialybės dėstytojas Mārtiņšas Viļumsas kuria visai kitokią muziką.
Viltė Žakevičiūtė: Mano kūrinys „Magnolijos žiedo paslaptis“ – ilgu, gal per ilgu pavadinimu (https://soundcloud.com/user-398979738). Turėjau labai gražų laiką jį kurdama, bet jis buvo ir sudėtingas, nes kūrinys per metus labai keitėsi. Gal čia būdo savybės sužaidžia, bet pritariu Godai: aš irgi labai norėjau parašyti taip, kaip galiu geriausiai, būti ne tik atvira sau, bet ir pareikalauti iš savęs to, ko iki tol dar nebuvau pareikalavusi. Prieš rašydama kūrinį išsikėliau tam tikras užduotis, į ką turėčiau kreipti dėmesį: norėjau, kad tai būtų ne tik man gražu, bet būtų tai, ko aš dar nebuvau dariusi, apie ką aš net nebuvau pagalvojusi. Kūrinys gimė visiškai iš struktūros, negalvojant apie jokį romantizmą ar melodines linijas. Tai buvo plika struktūra, dėl ko gavau barti nuo savo dėstytojo, bet vis tiek laikiausi savo sumanymo ir siekiau sau įrodyti, kad galima tą struktūrą kiek įmanoma labiau pritraukti prie mano pajautos, kaip aš tą muziką suprantu. Rezultatu esu gana patenkinta, nors negaliu pasakyti, kad 100 procentų pavyko įgyvendinti savo įsivaizdavimą. Įtampos buvo, nes, kaip sakė Goda, norėjosi įprasminti visus tuos keturis metus, ko išmokau ir pan.
Jūra Elena Šedytė: Parašyti baigiamąjį kūrinį buvo nelengva visų pirma dėl to, kad tai buvo uždavinys, susikurtas ne mano pačios, bet būtinybė, kurią turėjau atlikti, kad baigčiau akademiją.
Bet galbūt tokia patirtis naudinga, nes, pavyzdžiui, jeigu jūs kaip kompozitorė gausite užsakymą parašyti kūrinį, tai taip pat bus būtinybė, primesta iš šalies. Kaip jums atrodo?
Aišku, tai treniruoja ateičiai. Bet man nebuvo lengva prisitaikyti prie didelės instrumentų sudėties, juolab visų styginių, kai iki tol aš mėgau mišrias nedidelių ansamblių sudėtis (https://soundcloud.com/juragrupe). Slėgė ir mintis, kad tai – baigiamasis darbas, kuris turėtų apibendrinti ne tik studijų metus, bet ir tavo kūrybinį braižą, muzikinį mąstymą. Dar vasarą buvau sugalvojusi elektroakustinę idėją, kurią teko pritaikyti akustiniam atlikimui: „Deeper“ yra kūrinys, kuriame žaidžiu su klausytojo percepcija, dėmesio koncentracija ir manipuliacija ja: sutelktimi, nukreipimu, išblaškymu ir sugrąžinimu.
Jau esate diplomuotos kompozitorės, įgijote LMTA diplomą. O kas toliau? Kaip įsivaizduojate savo ateitį?
Viltė Žakevičiūtė: Labai toli neplanuoju, bet tikrai norėčiau toliau gilintis į muziką, kūrybą, galbūt ne tik kompozicijos, bet ir muzikologijos srityje: patyrinėti muziką iš įvairių pusių. Be to, mane žavi Suzuki metodas: nesu baigusi pedagogikos studijų, bet galbūt po kurio laiko pabandysiu pasigilinti, kaip jis veikia. O šiaip sau linkėčiau nepamesti ryšio su kompozicija ir siekti atsakyti į klausimus, į kuriuos dar neradau atsakymų. Bandysiu stoti į magistro studijas, o vėliau jau – kaip Dievas duos.
Goda Marija Gužauskaitė: Mano artimiausi planai yra važiuoti į Sibelijaus muzikos akademiją Helsinkyje per „Erasmus“ mainų programą. Jei pavyks, vieneriems metams. Gilinsiuosi į elektroninę muziką, kuri šiuo metu mane domina labiausiai. Aštuonerius metus, trečdalį savo gyvenimo, rašiau beveik vien akustinę muziką, nuo kurios kiek ir pavargau. Norisi praplėsti savo kūrybinį profilį ir išbandyti save kitose kūrybinėse plotmėse.
Monika Zenkevičiūtė: Eisiu tuo pačiu keliu, į kurį viskas susivedė: toliau kursiu elektroninę muziką ir gal bus smagu.
Jūra Elena Šedytė: Aš manau, kad mano ateitis bus tampriai susijusi su muzikos kūryba. Tik dabar norėčiau truputėlį keisti savo kūrybinį profilį ir labiau koncentruotis į muzikos atlikimą – savo pačios kūrybos, galbūt ir kitų žmonių. Toliau tęsiu studijas, bet ne Lietuvoje.
Viltė Žakevičiūtė: Iš tikrųjų turbūt svarbiausia, kaip sako Monika, daryti tai, kas tau smagu, kas patinka, nes tada ir pats jausiesi gerai, ir kiti matys tave tokią. Mūsų sritis yra labai įdomi ir plati. Galima net sakyti, kad viskas yra muzika. Sau ir visom mums linkiu, kad mes turėtume artimą ryšį su muzika ir manau, kad taip ir bus, jeigu jau čia esame ir ligi šiol nepabėgome, nepabijojome iššūkių.
Pokalbio su kompozitorėmis Vilte Žakevičiūte, Goda Marija Gužauskaite, Monika Zenkevičiūte ir Jūra Elena Šedyte radijo variantą laidoje „Avanscena“ galite išgirsti ČIA: https://bit.ly/2M2CNJR.
2018 06 27