ETNOMUZIKOLOGŲ EKSPEDICIJA UKMERGĖS KRAŠTE

Spalio 3–6 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedros ir Muzikinio folkloro archyvo ekspedicija vyko ne kur kitur, o vėl gi Aukštaitijoje – gražiose Ukmergės rajono apylinkėse. Tiesa, ekspedicija šiame krašte rengiama jau antrus metus iš eilės, nes nespėjama vienu kartu aplankyti visų pateikėjų, užrašyti jų dainų bei kitų tautosakos žanrų kūrinių (galbūt ir pasigerėti spalvingąja rudens gamta).

Šauni etnomuzikologų studentų ir dėstytojų, archyvo darbuotojų kompanija apsistojo Ukmergės pietvakariuose įsikūrusiame nedideliame miestelyje – Vepriuose. Miestelį, besiglaudžiantį prie ežero su paslaptingomis plaukiojančiomis salomis, gaubia mistiška aura (taip galėjo pasirodyti ir dėl to, kad visą pirmą ekspedicijos dieną lijo), kur ne kur važinėjant gatvelėmis galima pamatyti besiilsinčių metalinių skulptūrų, o Šventosios upės slėnis kvieste kvietė pasigrožėti begeltonėjančių medžių pakrante. Gyvenome Veprių mokyklos-daugiafunkciniame centre, duobėje, be mobilaus ryšio ir susisiekimo su išoriniu pasauliu, tarytum priešistoriniame krateryje. Tikrąja ta žodžio prasme!!! Išties, Veprių miestelis stūkso didžiausio Lietuvoje atrasto meteoritinio kraterio teritorijoje. Be mobilaus ryšio atsirado daugiau progų ekspedicijos grupei kurti ryšius tarpusavyje – grįžus iš pateikėjų ir susėdus prie bendro stalo garavo arbata, o vakarais skambėdavo dainos ir instrumentinė muzika.

Kaip ir kitose ekspedicijose, taip ir šį kartą, teko pažinti ir priimti įvairiausių pateikėjų charakterių bei nuotaikų. Kas jau vargiai bepaminė seniai dainuotas melodijas, sunkiai beprikalbinome atsinešti senutėlį sąsiuvinį, pilnutėlį mamos dainų ar romansų išmargintą dailia rašysena, pabandyti prisiminti, o kas kaip neišsemiama upė vis „pylė“ ir „pylė“ įvairias istorijas, atsiminimus, dainas ar muzikinius kūrinius. Močiutėlės, sulaukusios aštuoniasdešimties, devyniasdešimties metų dar ir šokius prisiminė, kaip sukdavosi jaunystėje tarp jaunimėlio, ir tik pašokusios nuo sofos jau ir trypčiojo, rodė mums kaip žingsnius dėlioti, kaip susikibti rankomis. Užrašėme vaikų žaidinimus ir lietuvių, ir lenkų kalbomis prisimintus džiugia gaida. Vyriškiai, pasidėję ant kelių armonikas vis dūsavo, kad rankos jau nebe taip mikliai klavišais bėgioja, ir vis tik sugrojo mums maršus, valsus, fokstrotus, giliai apmąstymuose jaunystę prisiminę. Studentams labiausiai įsiminė šių žmonių pasitikėjimo užsitarnavimas. Iš pradžių rangęsi, įtikinėję, kad tikrai nieko nemoka ir neprisimena, po mūsų didelių įkalbinėjimų ir taktiškai išmąstytų klausimų vis tik pasiduodavo. Vieną po kitos nedrąsiai, bet vis garsiau traukė dainas, giliai stalčiuose ir aukštai lentynose ieškojo dainų sąsiuvinių, plačiai šypsodamiesi šūsnimis nešė „juodai baltas“ nuotraukas. Mums išeinant maloniai palydėdavo, arbata, pyragais pavaišinę, dar lauke mus šnekino, nepasakytas istorijas pasakojo. 

Nors po ekspedicijos praėjo nemažai laiko, o atmintyje vis dar ryškios aplankytų ūkelių ir trobelių, stūgsančių prie ežerų, tarp laukų ir miškų, džiugiai, liūdnai ir su didžia nostalgija senolių lūpose ir prisiminimuose išlaikytos savitos aukštaitiškosios tradicinės vertybės, skambančios dainomis, trinksinčios šokiais, plaukiančios instrumentų stygomis ar klavišais.

Aistė Jurkuvienė (B III)

Žmonės pasakoja
Kaip išmoko groti

Želvoje būdavo, po karo, rodos 1945 m., turgus labai didelis. Ir ten, žinai, viską ant to turgaus pardavinėdavo. Ir arklius, ir taip ten visko trali vali. Mano tėvukas su mano krikšto tėvu nuvažiavo. Motinos brolis buvo mano krikšto tėvas – Meilus Stasys. Nuvažiavom į turgų visi trys su arkliu. Einam per turgų – ant bačkos kažkokios užsistojęs: parduodu armoniką, parduodu armoniką! Pirkit bilietėlius iš kepurės! Turit po vieną červonsą, ar kokie ten pinigai buvo. Po vieną rublį, taip sakant. Pirkit, sako. Suvynioti jie ten į tokius rutuliukus. Kai visus parduosiu tada atvyniosit ir tenai tik vienam iš jų bus parašyta ,,armonika“. Ir tas išlos armoniką. Loterija tokia ant bačkos. Mano krikšto tėvas, Stasys Meilus, sako, reikia pamėgint, gal berniokui išlošiu armoniką. Atsuka – ,,armonika“ parašyta [juokiasi].

– O tai kiek kainavo tas bilietas?

– Vienas rublis ar vienas červonsas. Aš nežinau, kokie pinigai tada. Neatsimenu. Nu, ir išlošė tą armoniką. Ir važiuojam namo su armonika. Jie prieky ant tokios lentos sėdi abudu, aš užpakaly ant šieno maišo ir armonika šita. A žinot su ratais darda keliai kaip, žvyrkeliai. Aš važiuoju ir groju kažką. Parvažiuojam namo. Tėvukas dar pastatė šimtą gramų tam Meilui. Aš ten biški grajinu, šis tas gaunas. Ką, jau jis beveik išmoko grot, sako. Bus muzikantas. Nu va taip ir pradėjau nuo tų penkių metų.

– O pas kažką ėjote pasimokyti?

– Ne, visai ne. Viską pats išmokau. Natų nepažįstu.

– O gal kiti muzikantai parodė kaip reikia groti?

– Ne. Neprašydavau nieko. Aš pats ką nugirdau…

Pasakojo Stanislovas Šikšnys, g. 1939 m., gyv. Vepriuose, Ukmergės r. Užr. Aistė Jurkuvienė, Žaneta Svobonaitė, Lijana Šarkaitė-Viluma 2024 10 03. Transkribavo Giedrė Tutkutė.

***    

Pradėjau nuo penktos klasės groti skudučiais. Paskui – mandolina.

– O kas jus mokė skudučiais?

– Nuo penktos klasės gyvenau Jonavoje. Iš Kėdainių traukiniu atvažiuodavo mokytojas Rinkevičius. Jisai buvo orkestrėlį mūsų subūręs. Mes ir koncertuot važiuodavom. O paskui, šeštoj klasėj, man nupirko keturiasdešimties bosų akordeonėlį. O kol neturėjau akordeono, aš pas kaimynų bernioką eidavau. Jis turėjo nedidelį akordeoną ir aš mokėdavau po dešimt kapeikų už valandą. Tai duodavo pagrot. Paskui labai norėjau mokytis muzikos, bandžiau į muzikos mokyklą stot – Kaune į muziktechnikumą. Bet kadangi man klausa, būgnelis buvo trūkęs, nepriėmė. Tai tada, taip norėjau išmokt grot iš natų, tai pasidėdavau popierinę pianino klaviatūrą, ir iš natų grodavau ant tos klaviatūros. Nu, o paskui prasidėjo. Vidurinę baigiau. Miščiukas vadovavo Jonavoje baldų kombinate. Ir kapelai vadovavo, ir estradiniam, tai teko du metus groti su Janina Miščiukaite.

– Tai jūs akordeonu ten grojot?

– Taip, akordeonu. 1965 metais dalyvavom respublikinėje dainų šventėje. Ir va taip vat.

Pasakojo Antanas Šimatonis, g. 1946 m., gyv. Vepriuose, Ukmergės r. Užrašė Lijana Šarkaitė-Viluma 2024 10 04. Transkribavo Giedrė Tutkutė ir Kristina Kuklieriūtė.

***

Groju nuo šešių metų. Kelmės r. Pašilės mokykloje davė armonikėlę. Ėjo direktorius, amžinatilsį Vaigauskas, pamatė, ka aš groju „Žilvytis žaliuoja“. Tai mane parsivedė į Kultūros namus, sako, orkestrėly gali su gitara groti. Aš nemėgstu tų styginių, patraukiau stygą ir nutrūko. Saka, tau netinka. Buva ten penkiolika armonikėlių, tai sako, gali su visais pagroti. Sakau, galiu. Pagrojau, taip mane ir priėmė. Pradiejau važinieti visur su orkestrieliu, koncertavom, daug išmokau. Pradėjau akordeonu groti. Savamokslis esu. Kariuomenės orkestre grojau, reikėjo natas išmokti. Viską ką nori, tą išmoksti. Mano tėvai ne muzikantai, tik mama dainuodavo. Mes esam penki broliai ir dvi seserys. Visi grojam, tik viena sesuo ne. Armonikom, akordeonais visi.

Pasakojo Danielius Jakubauskas, g. 1945 m. Kelmės r., gyv. Jonavoje. Užrašė Alpas Mulevičius, Giedrė Tutkutė, Lukas Simsonas. Transkribavo Giedrė Tutkutė.

 

 

Ekspedicijai vadovavo lekt. Lijana Šarkaitė-Viluma
Nuotraukos Kristinos Kuklieriūtės, Daivos Vyčinienės ir Lijanos Šarkaitės-Vilumos
Trumpas video reportažas iš ekspedicijos Ukmergės r.:

 

2024 10 18