„Kanklių ambasadorė“ doc. dr. Aistė Bružaitė: „Kanklės yra unikalus instrumentas“
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentų katedros vedėja, docentė dr. Aistė Bružaitė neretai vadinama „kanklių ambasadore“. Daugybė surengtų koncertų Lietuvoje ir užsienyje, intensyvi pedagoginė veikla, tamprus bendradarbiavimas su Lietuvos kompozitoriais, kurių ne vienas yra sukūręs atlikėjai kūrinių. Mat Aistė Bružaitė nepaliauja ieškoti „naujo kanklių veido“. Jūsų dėmesiui – pokalbis su Aiste Bružaite.
Deimantė Kavaliauskaitė
Gerbiama Aiste, labai malonu, kad sutikote pabendrauti intensyviu sesijos metu. Esate kanklių muzikos atlikėja ir pedagogė, o kada pirmą kartą susitikote su kanklėmis?
Matyt, tai buvo likimas. Mano tėvai nebuvo muzikai, o ir šeimoje tradicijos nukreipti į muziką nebuvo. Teta ir močiutė turėjo muzikinę klausą – močiutė dainavo chore, o teta muzikos mokykloje grojo akordeonu, tačiau jos nebuvo profesionalios muzikantės. Visai atsitiktinai ketvirtoje klasėje tetos draugė – kanklių mokytoja – parodė šį instrumentą: pabraukė glissando ir viskas! Iškart pasakiau, kad noriu mokytis groti. Mane sužavėjo ne tik kanklės, bet ir tuomet buvusi jauna, labai draugiška mokytoja Seva Kazankovienė. Taip atsitiktinai atsidūriau „kanklėse“.
Per visą mokymosi kelią tik vienintelį kartą buvo kilusi mintis mesti grojimą, kuomet pirmoji mokytoja išėjo į motinystės atostogas. Teko pereiti mokytis pas kitą mokytoją, kuri buvo labai gera, rami ir, matyt, aš kaip vaikas negalėjau susitaikyti su pokyčiais. Iki tol mokiausi pas temperamentingą, betarpiškai bendravusią, bet tuo pačiu ir reiklią pedagogę. Sakiau sau, jog nebeisiu. Visgi grįžus pirmajai kanklių mokytojai vėl viskas gulė į savo vagas.
O tolesni mokslai?
Vėliau šiaip ne taip mama mane išleido mokytis į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Greitai prabėgę trys metai atvedė į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Mokytis man sekėsi, nors, žinoma, buvo visko – ir tinginys, ir nenoras mokytis užklupdavo, kaip ir visiems jaunuoliams.
Ar studijuodama Akademijoje planavote čia pasilikti ilgiau nei truks studijos?
Jei atvirai, neplanavau. Prieš kurį laiką žiūrėjau Andriaus Rožicko interviu ir Asmik Grigorian. Man tikrai patiko ir pasirodė labai artimas Asmik atsakymas, kad ji yra proceso žmogus be jokių tikslų. Aš save taip pat priskirčiau šiai kategorijai žmonių. Per gyvenimą plaukiu ir stengiuosi džiaugtis kiekviena diena, ypač dabar. Analizuodama savo gyvenimą nuo vaikystės iki šiandienos galiu pasakyti, kad tikrai džiaugiuosi galėdama daryti tai, kas man patinka, ir būti ten, kur esu dabar.
Pozityvumas, gebėjimas džiaugtis kiekviena diena neretai būna prigimtinis bruožas.
Tikriausiai. Man atrodo, kad prie to prisideda gyvenime sutinkami žmonės. Jei sugebi rasti kontaktą, bendrystę ir eiti tuo pačiu keliu su jais neišsibalansuojant, tuomet tai gaunasi savaime.
Esate LMTA Liaudies instrumentų katedros vedėja, dėstote studentams, dirbate muzikos mokyklose. Ar pedagogikos kelią pasirinkote sąmoningai?
Neturėjau tikslo būti mokytoja. Sakiau, kad tik grosiu ir grosiu, nes labai patiko pats muzikavimo procesas. Galvojau, kad būti pedagoge nesugebėčiau, o ir atrodė, jog visai nepatinka. Laikas bėgo, pats žmogus keitiesi, augi ir natūraliai įsitrauki į tuos procesus neplanuodamas ir nieko niekam nesiūlydamas. Taip ir atsitiko.
Visgi esu pastebėjusi, kad mane visada turėdavo ir turi kas nors truputį pastūmėti. Esu labai dėkinga sutiktiems žmonėms. Žinoma, pedagogikoje būna visokių momentų, ypač kai slegia atsakomybė, sulauki kritikos ar pasipriešinimo. Todėl savęs dažnai klausiu – ar man to reikia? Ar aš to norėjau?.. (juokiasi)
Pakalbėkime apie studentavimo laikus. Kokie išlikę ryškiausi prisiminimai?
Tuos metus prisimenu labai nostalgiškai: liaudininkai studentauti tikrai mokėjo, kaip ir pūtikai. Mes visada buvome geriausi draugai, ši bendrystė nuo pat konservatorijos laikų. Jie buvo pašėlę, atsipalaidavę. Tam įtakos turėjo mažesnė profesinė konkurencija, kuomet nėra nuolatinio poreikio stengtis aplenkti, pralenkti. Žinoma, sveika konkurencija yra, kaip ir visur, bet mūsų katedroje nuolatos jautėsi bendrystė. Suspėdavome ir pasimokyti, ir pašvęsti. Smagu iš tų laikų prisiminti ir konkursus, keliones, koncertus, kurie skatino nuolatinį tobulėjimą.
Koncertuojate ir užsienyje, kaip ten žmonės žiūri į kankles?
Tik teigiamai. Net nėra apie ką diskutuoti: ten kanklės yra tai, kas visiems nauja, unikalu, nematyta, profesionaliai skamba, dera, ko įdomu klausytis ir kas gali atlikti įvairų repertuarą. Nėra buvę blogo atsiliepimo. Sulaukiame labai didelio susidomėjimo, todėl daug kanklininkų veržiasi į užsienį.
Kanklėms artima birbynė – abu liaudies instrumentai. Balandžio 9 d. organizavote konferenciją „Birbynės galia“. Kaip gimė ši idėja?
Tiek kanklės, tiek birbynė yra labai unikalūs instrumentai visame pasaulyje. Ištobulinti, profesionalūs ir, kaip viename interviu esu sakiusi, visiškai neišnaudojami. Mes juos išnaudojame gal tik 10 proc. Praktikoje jie gali būti naudojami nuo simfoninio orkestro iki populiariosios muzikos atlikimo. Liūdna, tačiau nei valstybinėse šventėse, nei Lietuvos oficialiuose pristatymuose jie nėra įtraukiami. Šie instrumentai vis dar yra kūdikystės stadijoje.
Birbynė, sakyčiau, yra dar labiau užribyje nei kanklės. Ką jau kalbėti apie baisų birbynės atlikėjų trūkumą! Kai LMTA buvo įsteigta birbynės specialybė, iš birbynininkų juokdavosi, studentai eidami koridoriumi birbynę užsikišdavo už švarko, kad tik niekas nepamatytų!.. Buvo įdėta daug pastangų, kad birbynė tobulėtų ir skambėtų taip, kaip skamba dabar. Žinoma, tai yra skonio reikalas, tačiau birbynės tembras yra nepakartojamas, skaidrus, gražus ir neturintis analogų pasaulyje.
Kokia pagrindinė rengtos konferencijos mintis?
Jau keletą metų brandinau mintį, kad reikia vienyti birbynininkus, suteikti jiems progą išsisakyti ir, galbūt, tai suteiktų naujų idėjų ir duotų stimulą judėti pirmyn. Tad suorganizavome konferenciją ir koncertą. Susirinko nemažai dalyvių, kuriuos skatinome „pabusti“ ir veikti. Nors yra sakoma, kad lauke vienas – ne karys, bet nuo vieno žmogaus labai daug priklauso. Mes, muzikai, turime išsijudinti patys: jei patys aktyviai negrojame, turime tai daryti mokyti jaunąją kartą bei stengtis, kad instrumentas būtų kuo plačiau matomas. Taigi ši konferencija ir ją vainikavęs profesionalių birbynininkų koncertas buvo puiki proga išsisakyti, pabendrauti, pasidalinti metodais, pasiūlyti idėjas, kurios lems naujus projektus ir judėjimus.
Birželio 8 d. LMTA vesite kanklininkų kvalifikacijos kėlimo seminarą „Kurkime kanklių „veidą“ kartu“. Ko dalyviai gali tikėtis ir laukti šiuose mokymuose?
Šiame seminare aptarsime kanklių kaip lietuvių nacionalinio instrumento perspektyvą ir aktualijas, turėsime galimybę pasidalinti gerąja muzikine patirtimi, analizuojant profesionalaus kankliavimo ugdymą. Papasakosiu, kokiais principais vadovaujuosi šiame darbe, į ką visuomet atkreipiu dėmesį. Labai noriu, kad ir kiti šio žanro atstovai, mokytojai ateitų ir dalyvautų. Esu pastebėjusi, kad pedagogai neretai nepasitiki savimi, nors yra profesionalūs, kūrybingi ir įdomūs. Tai vis besivelkantis kanklininkų ir birbynininkų nevertinimo šleifas, kuris tam daro įtaką. Todėl kviečiu visus norinčius ateiti ir kartu ieškoti kanklių „veido“.
Kankles sieja ne vienas stereotipas – vienas iš jų, kad groti šiuo instrumentu turi mergaitės. Ar Lietuvoje keičiasi šis požiūris bei randasi šiuo instrumentu grojančių berniukų?
Daugėja! Kiek važiuojame per Lietuvą, po truputėlį tarytum atsisakoma tos baimės netilpti į rėmus. Čia viskas siejasi su tuo, kad jaunimas dabar yra drąsesnis, nelabai kreipia dėmesį į tai, kas ką pasakys, nebijo eksperimentuoti. Ankščiau būdavo: ai, čia berniukas, tai juoksis. Dabar ne, yra labai gerai grojančių kanklininkų.
2021 m. sausio mėnesį išleidote kompaktinę plokštelę „Kanklių įkvėpta“. Karantinas, atšaukti renginiai lėmė, kad iki šiol taip ir neįvyko plokštelės pristatymas.
Planuose jau turiu datą. Plokštelė man labai svarbi, traktuoju ją kaip dokumentą. Ji simbolizuoja padėtą tašką ant kūrinių, kurie gimė bendradarbiaujant su kompozitoriais, buvo sukurti specialiai man ir kurie neša naują žinią kanklių istorijoje. Tai mano pačios pasididžiavimas ir darbo įsivertinimas.
Įprastai kiekvieną pokalbį užbaigiame mintimi arba palinkėjimu. Koks būtų Jūsiškis?
Man gyvenime yra svarbūs du dalykai – džiaugtis kiekviena diena ir nekenkti kitiems. Reikia to kipšiuko turėti, tačiau jokiais būdais „nelipant per kitų galvas“. Būkite savimi, atraskite dalykus, kurie Jums patinka, jei nors truputį sekasi – eikite tuo keliu.
Dėkoju už pokalbį! Linkiu sėkmės, kad jaunųjų muzikų vardai vis garsiau skambėtų mūsų šalies ir pasaulio muzikos salėse.
Deimantė Kavaliauskaitė,
LMTA Karjeros ir kompetencijų centro vyresnioji specialistė
Nuotraukos – iš asmeninio Aistės Bružaitės archyvo
2022 05 26