Studentų tekstai. Klausyti ar įsiklausyti?
Publikuojame kovo 14 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje vykusio prof. Aleksandros Žvirblytės klasės koncerto recenziją. Teksto autorė – 1 kurso Muzikos teorijos ir kritikos studentė Jekaterina Kostina.
Noriu tiesiog klausytis – švysteli mintis galvoje, kovo 14-osios vakarą man sėdint didingoje Lietuvos muzikos ir teatro akademijos salėje. Dar vienas koncertas, kurį turėjau progą aplankyti ir pakeliauti laikmečiais kartu su profesorės Aleksandros Žvirblytės fortepijono klase, nenuvylė. Tas vakaras buvo neįprastas, kadangi koncertavo ne tik LMTA studentai, bet ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleiviai, nors žiūrovui, neturinčiam rankose programėlės, tai būtų neakivaizdu – mane irgi nustebino natūralus studentų ir moksleivių lyginimas, kuris ne visuomet baigdavosi vyresniųjų naudai. Keliskart net plojau ne iš pareigos, o iš gryniausio noro, su plačia šypsena ir padėka nusilenkiančiam atlikėjui. Koncertas nudžiugino ir suteikė puikią galimybę pailsėti tądien mano nuvargusiai galvai, priešingai nei mintys, kurios kilo renginio metu.
Muzika yra tarpininkas tarp dvasinio ir jausminio gyvenimo – prieš du šimtmečius teigė garsusis Ludwigas van Beethovenas. Manau, jog daugelis ir šiandien pritartų tokiai nuomonei. Tad jei muzika mums turi didesnę vertę, kuomet yra patiriama jausmiškai, kodėl mes dažnai norime atimti iš savęs galimybę tuo mėgautis, kai bandome ją suprasti ir įvertinti racionaliai? Ar mūsų išsilavinimas ir žinios, kuomet girdime, kaip atlikėjas užgauna ne tą natą, leidžia patirti didesnį malonumą už tuos, kurie muzikos nesupranta? Ne tą akordą paėmė – burbteli muzikantas, tačiau šalia sėdintis asmuo mėgaujasi, nes jis to negirdėjo, kadangi klausėsi ne tam, kad įvertintų, bet kad pajaustų muziką kaip tarpininką tarp dvasios ir jausmų. Kodėl mes visuomet turime vertinti? – vis sukosi mintys galvoje – aš noriu tiesiog klausytis. Aišku, suprantu, jog panašūs teiginiai skamba kvailai, ypatingai tariami muzikos teorijos ir kritikos studentės, nes tokių malonumų per daug negaliu sau leisti, kadangi tai neprofesionalu. Tačiau ar teisinga visada klausytis tam, kad sukritikuotum? Ar muzika nėra vertingesnė už tai, kad tiesiog ją bandytume kaskart įvertinti? Juk patys sau kartais kasame duobę, ateidami į renginį su tikslu ieškoti spragų muzikanto atlikime ar interpretacijoje, nesiklausydami, išeiname nepatenkintais veidais, nes viskas buvo dar prasčiau nei tikėjomės. Bet kur tuomet lieka muzika?
Šį kartą aš ją girdėjau. Aišku, tai ne tik mano nuopelnas. Sunku buvo neįsiklausyti į Julijos Bagdonavičiutės (IV kurso studentės) atliekamų Béla Bartóko 3 vengrų liaudies dainų, Sz. 35a, ar Sonatos, Sz. 80. Net muzikos nesuprantančiam šie kūriniai ir jų atlikimas, manau, turėtų palikti teigiamą įspūdį. Pati, neslėpsiu, negalėjau atitraukti akių ir savo dėmesio perkelti kitur, nes atlikėja buvo jį pasisavinusi nuo pat pradžių iki pabaigos. Net keistoms mintims, besisukančioms galvoje teko sustoti. Įsiklausyti. Lygiai taip pat šypsojausi ir IV kurso studento Luko Gedvilo atliekamos Ferenco Liszto Sonatos-fantazijos Aprés une lecture du Dante (Perskaičius Dantę) metu. Toks atlikimas tikrai vertas užbaigti koncertą: kilusi mintis nugali visas kitas, kai stebiu scenoje esantį, į skambančią muziką pasinėrusį atlikėją – laisvą, bet tikslų, jaučiantį, bet ne per daug. Išsyk prisimenu XI klasės moksleivę Elzę Fedorcovaitę, skambinusią Frédérico Chopino Scherzo Nr. 2 b-moll, Op. 31, kuri taip pat nustebino savo interpretacija ir laisvu atlikimu, bet priešingai – nepasisavino mano dėmesio ir minčių, o sukėlė jų dar daugiau.
Deja, netrukus kelionė laikmečiais baigiasi, klausytojai ploja dar garsiau kviesdami muzikantus vėl į sceną ir akimis lydėdami pas juos pakylančią profesorę. Visi kartu jie nusilenkia mums, juos klausiusiems, vertinusiems ar kritikavusiems.
Jekaterina Kostina
Muzikos teorija ir kritika studentė / B1
2019 03 25