Spalio 5–8 dienomis Ukmergės krašte vyko kasmetinė LMTA etnomuzikologų folkloro ekspedicija. Į muzikinio folkloro paieškas leidosi ne tik Katedros studentai ir dėstytojai, Muzikinio folkloro archyvo darbuotojai, bet ir etnomuzikologijos magistro studijas baigęs, instrumentiniu folkloru besidomintis, Alpas Mulevičius, BI muzikologijos studentė Eglė Malinauskaitė bei lietuviškai kalbantis svečias iš Estijos. Tartu universitete studijuojantis folkloristiką, doktorantas Ilya Maginas domėjosi lietuvių, žydų, gudų prakeiksmais, gyvulių šaukimo garsažodžiais ir kitais etnolingvistikai reikšmingais dalykais.
Ekspedicijos metu aplankytos Lyduokių, Šešuolių, Želvos, Balninkų, Žemaitkiemio ir kt. seniūnijos. Ukmergės r. vietovėms, kaip ir kitiems šiaurės rytų Aukštaitijos rajonams, būdingas daugiabalsis dainavimas – ne tik vėlyvesnis daugiabalsiškumas, bet ir polifonija. Sutartinių, minėtose apylinkėse, jau nebeužrašėme, nors dar prieš septynis metus dėstytoja Lijana Šarkaitė-Viluma kelias jų užfiksavo Želvoje. Dauguma dainininkių dainuoti draugėn nebesueina, tačiau mūsų suvežtos vienon gryčion, dainavo dviem-trim balsais etnomuzikologų vadinamas „klasikines“ (būdingas tam rajonui) dainas: „Užugde mani matute“, „Pūtė vėjelis“, „Ant kalno malūnėlis“, „Nesiženyk, broliukas“ ir kt. Tiriamųjų apylinkių daugiabalsei dainavimo tradicijai anksčiau buvo būdingas ir pritarimas iš viršaus, kurį vadino „cypuku“. Tokio pritarimo būdo nepavyko užrašyti, tačiau pateikėjai mena, jog jų tėvų karta taip dainuodavo, pritarimo iš viršaus balsus vadindavo „spyglėmis“ arba „spygliukėmis“, o žemą pritariantįjį balsą – „burbulėmis“. Dainininkai padainavo daug vestuvinių, vaikų, šeimos (našlaičių), vaišių dainų, taip pat romansų, religinių giesmių.
Ši ekspedicija pasižymėjo ir gausiu instrumentinės muzikos pateikėjų kiekiu. Bene kiekvienai užrašinėtojų grupei teko užrašyti po kelis armonininkus. Dauguma muzikantų polkas, valsus ar kitus kūrinius atsimena iš savo tėvų kartos, iš vyresnių žmonių, su kuriais jaunystėje dar teko muzikuoti, o groti išmoko dar vaikystėje ir nuo mažumės grodavo įvairaus pobūdžio rateliuose mokykloje, vėliau vestuvėse, šokiuose. Vestuvių muzikantas Stanislovas (81 m.) iš Mišniūnų k. pasakojo, kad per savo gyvenimą „atgrojo“ ~1500 vestuvių, o gavėnios, advento laikotarpiu, kai Lietuvoje ir Lenkijoje linksmybės bei vestuvės nevykdavo, tekdavo keliauti net į Baltarusiją, nes ten šiuo laikotarpiu žmonės tuokdavosi.
Ukmergės krašto šnekta priskiriama rytų aukštaičių tarmei, tačiau vos kelis kilometrus besiskiriančiuose Balninkų ir Želvos miesteliuose žmonės kalba skirtingomis patarmėmis ir kartais vieni kitų nesupranta, pvz., vietos gyventojai patys juokiasi, kad nesusikalba su kaimynais:
„– Bolninkų korvi Ž(i)elvos žogar‘s sutuočija! Balninkų karvę Želvos vilkas sudraskė.
– Kaip gal vilk‘s?. Kaip, gal vilkas?
– Ne nevilka, ant vietas sutuočija!“ Ne, nevilko, iš karto sudraskė.
Taip pat užrašėme įdomių vietinės reikšmės pavadinimų, kurie, atrodo, dominavo labai seniai, nes patys gyventojai jau nebeatsimena, kodėl taip vadindavo. Pvz., Liaušių k. tam tikras žemės teritorijas vadindavo „dubelomis“, o kiekvieno kaimyno žemės nuosavybė taip pat turėjo specialius pavadinimus: „kumša“, „purvė“, „lanka“, „pašdegė“ ir t. t. Pagyvenę vietos žmonės savo šnektoje naudoja nemažai įvairių frazeologizmų, posakių, pvz., kai gyvenime patirta daug vargo, netekčių, save įvardija kaip atsparią kartą: „Mes kaip gyvatės geležinės – sukapoja ir vis tiek judam!“ / „Mes kaip šviesos spindulys tamsos karalystėj!“ ir kt.
Ši ekspedicija Ukmergės krašte – nemažas išbandymas jauniesiems etnomuzikologams! Visi dalyviai gyveno Lyduokių sen., Janušiškės k. senoje Smulskių šeimos gryčioje. Šaltas, vėjuotas ir lietingas oras, laikinai gyventi reikėjo neįprastomis sąlygomis: vandenį semti iš šulinio, naudotis lauko tualetu, kūrenti krosnį malkomis. Kaip sakė ekspedicijoje dalyvavusi prof. Daiva Vyčinienė, „Gyvenimas autentiškoje kaimo troboje – dar viena iš įsimintinų, šiandien daugeliui studentų jau labai retų patirčių!“. Tačiau visos šios keturių dienų gyvenimo aplinkybės tik sustiprino ekspedicijos dalyvių įspūdžius, studentams suteikta galimybė iš arčiau pajusti kaimo gyvenimo būdą, ypač suvokti praeities žmogaus patirtis, kurios neretai yra išdainuojamos dainose. Pasak ketvirtakursės Aušrinės Lasytės, „Buvo labai gera kaimo aplinkoje atgaivinti sielą, o vietos žmonės širdį sušildė savo gyvenimais ir kasdienybe!“.
Pabaigai. Kaip įprasta, studentų laukia archyvinės praktikos darbai: sutvarkyti surinktą medžiagą, ją aprašyti ir suarchyvuoti.
Ekspedicijai vadovavo lekt. Lijana Šarkaitė-Viluma
Nuotraukos: Aušrinės Lasytės, Agnietės Baltramonaitytės ir Lijanos Šarkaitės-Vilumos
Trumpas Aušrinės Lasytės video reportažas apie ekspediciją Ukmergės r.: https://www.youtube.com/watch?app=desktop&v=rnEjw8AMe04
Agnietė Baltramonaitytė (Etnomuzikologijos katedros BIV kurso studentė)
2023 10 18
Koncertas vyks Madžonės bažnyčioje (Chiesa della Magione) – ji turi nuostabią akustiką ir puikiai tinka tokiam atlikimo formatui, kai fleitininkas groja solo gyvai, kartu su iš anksto įrašytomis arba kompiuteriu sugeneruotomis partijomis, kurios skamba kaip daugiakanalė fonograma. Šie polifoniniai, erdviniai, monochromatiniai (apsiribojantys viena garso spalva, t. y. fleitos tembru) kūriniai, sukurti 2020–2022 m., yra didelės apimties kompozicijos, kiekviena jų trunka daugiau negu 20 minučių (Janulytės „Unanime“, Aglinsko „Swaying“ ir Mažulio „Svarstyklės – The Scales“). „Su fleitininku Manueliu Zurria bendradarbiaujame jau daug metų, jį laikau nuostabiu šiuolaikinės muzikos atlikėju, kuris ypač specializuojasi repetityvinės, minimalistinės proceso muzikos interpretacijose. Jis atlieka arba jam specialiai parašytus kūrinius, arba paima kitos sudėties kūrinius, sukurdamas jų naują versiją, visą medžiagą įgrodamas ir įrašydamas fleitomis“, – teigia LMTA profesorius, kompozitorius Rytis Mažulis.
