2021 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vyko studijų kokybės išorinis tarptautinis vertinimas. Nuotolinių vizitų metu ekspertai vertino kino, muzikos ir teatro krypčių pirmosios (bakalauro) ir antrosios (magistro) pakopų studijas.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos biblioteka kviečia dėstytojus ir studentus dalyvauti mokymuose „Informacijos šaltinių paieška“. Mokymų metu bus pristatytos LMTA prenumeruojamos duomenų bazės, informacijos paieška laisvos prieigos šaltiniuose ir kt.

LMTA Karjeros ir kompetencijų centras kviečia į neformaliojo suaugusiųjų švietimo parengiamuosius kursus „Menas ir sveikata‘2022“.

Kuklus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos II kurso Dainavimo katedros studentas Linas Drąsutis sako, kad šis interviu jam yra iššūkis. Tačiau iš Kretingos rajono Juodupėnų kaimo kilęs jaunasis atlikėjas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo drovus, žemaitiškas charakteris ir aiškūs prioritetai padeda jam siekti užsibrėžtų tikslų. 

Deimantė Kavaliauskaitė

Linas, paprašytas papasakoti apie pačią muzikavimo pradžią, šypteli ir teigia, kad visoje giminėje yra „balta varna“.

Linas Drąsutis: Niekas iš mano šeimos nemuzikuoja, aš toks vienas. Taip gavosi, kad meilę muzikai atradau savo gimtinės Kultūros centre. Mano pirmieji meno pedagogai, pirmoji šviesaus atminimo mokytoja Danutė Pučkorienė kartu su savo vyru Petru Pučkoriumi buvo tikri muzikai, chorvedžiai, pirmieji Salantų meno mokyklos direktoriai ir pedagogai. Kartą jie atvažiavo į mano namus ieškodami žmonių kolektyvams. Aš tuomet buvau tik penkerių metų. Tikau, patikau ir pats labai norėjau tokios veiklos. Taip jie mane ir atrado.

Kai mokiausi pradinėje mokykloje, į klasę atėjo Salantų meno mokyklos mokytoja ir kvietė visus vaikus mokytis muzikos, tačiau tėvai manęs nenorėjo išleisti. Buvau mažas, labai smulkus berniukas, todėl manė, kad tokio krūvio paprasčiausiai neatlaikysiu.

Bet savo svajonės neatsižadėjai?

Tikrai ne. Nuo pirmos klasės tris metus prašiau, kad tėvai mane išleistų mokytis į meno mokyklą. Neatstojau tol, kol pagaliau sutiko.

Tiesa, nuo pat mažumės labai norėjau groti fortepijonu, dainavimas ne taip traukė. Visgi turėjau ir balsą. Mane mokytojai įtikinėjo, kad įstojus į chorinį dainavimą turėsiu ir fortepijono pamokas. Salantuose pradėjau dainuoti pas mokytoją Vitą Baužytę. Kartu su ja daug konkursų apvažiavome. Dainavau iki keturiolikos metų, kol prasidėjo mutacija.

Pamenu savo pirmąjį vokalo konkursą „Giest lakštingalėlis“, kuriame nutiko kurioziška situacija. Gal šeštoje ar septintoje klasėje vykome į Klaipėdą. Kadangi lankiau meno mokyklos chorą, dainavome daug kūrinių iš Dainų šventės repertuaro. Dainavau dainą „Jonvabalis“, kuri turėjo keletą stulpelių, priedainį ir pragrojimą tarp jų. Aš pamenu, dainuoju nuo pradžių iki galo, jau viską sudainavau, o mano koncertmeisterė vis dar groja, nors turėjome baigti kartu. Nieko nesupratau, paskui tik pasakė, kad kai pradėjau, taip be jokių pragrojimų ir sudainavau. Toks buvo pirmas vokalo konkursas.

O koks buvo mutacijos laikotarpis?

Balsas lūžinėdavo, todėl mano mokytoja man neleido dainuoti. Tuomet liko tik fortepijonas, kurio mokiausi pas Jekateriną Samulionienę. Aplankėme daugybę konkursų, sukūrėme nemažai programų. Buvau labai užsiėmęs, daug mokiausi. Kitoms veikloms, išskyrus mokslus ir grojimą, neturėdavau laiko.

Vėliau stojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Prieš stojant į konservatoriją, man nusišypsojo laimė ir turėjau progą sudalyvauti Pirmajame Vakarų Lietuvos regiono vaikų ir jaunimo festivalyje „Muzika kviečia kiekvieną“. Šio festivalio baigiamajame koncerte, kuris vyko Klaipėdos koncertų salėje, kaip likimo ženklas, teko garbė sudainuoti Césaro Francko duetą „Panis angelicus“ kartu su LMTA Dainavimo katedros vedėja Asta Krikščiūnaite. Ši patirtis tik patvirtino siekį mokytis muzikos toliau.

Kaip įstojai į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją?

Dar konservatorijos laikais turėjome labai daug tobulėjimo galimybių, kurias suteikė specialybės mokytoja Rima Ramonienė bei fortepijono mokytojos Jūratė Liutkienė ir Renata Krikščiūnaitė-Barcevičienė: konkursai, įvairūs tarptautiniai projektai. Keliavome į Vokietiją, Estiją, Rusiją (Sankt Peterburgą) ir kitas šalis. Vienais metais konservatorijoje lankėsi iš Oslo muzikos akademijos atvykusi dėstytoja Barbro Marklund, kuri vedė meistriškumo kursus. 12 klasėje nusprendžiau stoti į Oslo muzikos akademiją pas minėtą dėstytoją. Visus planus pakeitė prasidėjusi pandemija, kuri uždarė sienas ir neišvykau mokytis. Taip atsidūriau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Savo kurse jau daug ką pažinojau, nes mes visi jau virėme toje muzikantų košėje, susitikdavome konkursuose, koncertuose ir kituose renginiuose. Įstojus į Akademiją po mėnesio mane informavo, kad buvau paskirtas mokytis pas dėstytoją Aušrą Liutkutę. Susidraugavome, labai sutapo mūsų charakteriai ir tikslai. Džiaugiuosi, kad likimas atvedė į dėstytojos klasę.

Tavo karjera dar tik prasideda, tačiau talentu ir pastangomis niekas neabejoja. Ar turi kokią nors nusistovėjusią rutiną prieš pasirodymus?

Manau, kad stebuklingo ritualo ar magiškos formulės, kuriuos įvykdęs pasirodysi puikiai, nėra, tačiau geras miegas, kavos puodelis ir psichologinis pasiruošimas man labiausiai padeda koncerto dieną.

Viskas sustyguota, konkretu.

Esu perfekcionistas, labai smulkmeniškas. Kartais save plaku už tai, kas nepavyko. Tai mano charakterio bruožas.

Šiuo metu ir mokaisi, ir dirbi, ir koncertuoji. Pernai dar spėdavai ir šokių užsiėmimus lankyti.

Tikrai taip. Laisvo laiko beveik neturiu, todėl šokių šiemet teko atsisakyti. Reikia skirti laiko mokslams ir užsidirbti pragyvenimui bei, žinoma, pailsėti.

Didžiosios metų šventės muzikantams, atlikėjams – pats darbymetis. Ar tarp visų pasirodymų pavyksta sugrįžti namo, aplankyti tėvus, namus, kur ir prasidėjo Tavo muzikos kelionė?

Šiais metais taip susiklostė, kad visi planuoti koncertai įvyko prieš šventes. Su dėstytoja Aušra Liutkute ir koncertmeistere Tatjana Burlakova turėjome tris koncertus: gruodžio 1 d. Stasio Vainiūno namuose, gruodžio 6 d. Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokykloje ir gruodžio 15 d. Naujosios Vilnios kultūros namuose. Kadangi dirbu, Kalėdų dieną su šeima prie bendro stalo susėsti nepavyksta, tačiau tarp didžiųjų švenčių aplankysiu šeimą, kurios jau pusę metų nemačiau.

Ačiū, Linai, už pokalbį. Kuo didžiausios sėkmės karjeroje ir gyvenime!

Sveikiname Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kino ir televizijos katedros dėstytojus ir alumnus, pelniusius garbingus kino apdovanojimus! Profesorius Algimantas Puipa, docentė Inesa Kurklietytė, lektoriai Linas Bareiša ir Klementina Remeikaitė, meno daktaras Jokūbas Vilius Tūras už savo sukurtus filmus prieš Kalėdas sulaukė Lietuvos ir tarptautinės kino bendruomenės įvertinimų, taip pat buvo išskirti LMTA alumnų Andriaus Blaževičiaus, Marijos Razgutės, Lino Mikutos, Jurgio Matulevičiaus darbai. 

Gruodžio 17 d. Lietuvos kinematografininkų sąjunga teikė kasmetinius apdovanojimus „LuKaS“ už geriausius metų kūrybinius darbus. Kaip rašoma Kinosajunga.lt informacijoje, jau 22 kartą šiuo apdovanojimu kino profesionalai įvertina ir garsina aktualiausią, meniškai reikšmingiausią savo kolegų LKS narių kūrybą. Šįmet pagrindinį apdovanojimą pelnė režisierius, LMTA profesorius Algimantas Puipa, diplomus – režisierės Giedrė Žickytė ir LMTA docentė Inesa Kurklietytė.

Pagrindinis Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimas „LuKaS“ – basas angelas su kino kamera – skirtas režisieriui Algimantui Puipai „už kūrybinę kino drasą ir saviironiją filme „Sinefilija“. Juodoji absurdo komedija „Sinefilija“, supynusi tikrovę, sapnus, filmavimo aikštelėje gimstančias vizijas, sulaukė ir režisieriaus gerbėjų, ir profesionalų, kritikų dėmesio Lietuvoje, bei tarptautiniuose Varšuvos, Talino festivaliuose.

LKS diplomu „už kūrybinį darbą vystant kiną vaikams filme „Drugelio širdis“ apdovanota režisierė Inesa Kurklietytė. Žiuri narys, kino operatorius Algimantas Mikutėnas pabrėžė: „Visi žinome, kad daryti kiną vaikams yra sunku. Atidžiai žiūrėjau „Drugelio širdį“, visų darbas – režisierės, operatoriaus Viktoro Radzevičiaus ir kitų kūrėjų – puikus“. 

I. Kurklietytės filmas, pasakojantis apie drasą būti kitokiu nei aplinkiniai, nuo rugsėjo mėnesio nuolat rodomas tarptautiniuose vaikams skirto kino festivaliuose, Europos vaikų filmų asociacija (ECFA) įtraukė „Drugelio širdį“ į dešimtuką geriausių praėjusiais metais sukurtų vaikiškų filmų sąrašą, tad filmas tapo pretendentu į pagrindinį šios asociacijos apdovanojimą.

Režisierius, Lietuvos kinematografininkų pirmininkas Arūnas Matelis, sveikinęs kolegas, sakė, kad kinui metai buvo ypatingai geri, lietuviškas kinas nuolat kviečiamas dalyvauti garbingausiuose pasaulio festivaliuose, kino žmonės sugebėjo prisitaikyti prie pandemijos iššūkių ir kūryba nesustojo.

Prieš Kalėdas Vilniuje septintą kartą buvo įteikti ir Autorinio kino aljanso (AKA) apdovanojimai „Kino ruporas“ režisieriams ir prodiuseriams, garsinantiems šalies vardą užsienyje. Kaip skelbiama Lfc.lt informacijoje, asociacijos „Autorinio kino aljansas“ apdovanojimas pirmą kartą įteiktas 2012 metais, kai buvo įkurta AKA asociacija. Svarbiausias šios jos veiklos prioritetas – didinti aukštos meninės kokybės lietuviško kino žinomumą ir matomumą užsienyje.

Greta pagrindinio „Kino ruporo“ apdovanojimo, kuris atiteko režisierei ir prodiuserei Giedrei Žickytei už dokumentinį filmą „Šuolis“, už filmo „Piligrimai“ sklaidą AKA diplomu apdovanoti LMTA lektoriai – režisierius Laurynas Bareiša ir prodiuserė Klementina Remeikaitė. Vaidybinis ilgametražis L. Bareišos filmas „Piligrimai“ premjerą šventė tarptautiniame Venecijos festivalyje, čia pelnė pagrindinį „Juodojo liūto“ apdovanojimą konkursinėje „Horizontų“ programoje.

Šiųmečio AKA diplomo laureato, režisieriaus L. Bareišos filmo „Piligrimai“ apdovanojimą „Juodasis liūtas“ Venecijos kino festivalyje „Kino ruporo“ komisijos narė, kino kritikė Izolda Keidošiūtė apibūdina kaip vieną įspūdingiausių šiuolaikinėje Lietuvos kino istorijoje: „Apdovanojimas tikrai aukštas ir pelnytas. „Piligrimai“ – vienas geriausių pastarųjų metų debiutų mūsų kine, tuo greit turės progą įsitikinti Lietuvos kino žiūrovai.“

„Kino ruporo“ apdovanojimų laureatai renkami iš visų, dalyvaujančių Lietuvos kino industrijoje. Vertinimo komisija filmų sklaidą vertino nuo 2020 metų rugsėjo iki 2021 metų rugsėjo. I. Keidošiūtė atskleidė, kad komisijos diskusijose „Šuolis“ ir „Piligrimai“ turėjo nemažai konkurentų. Tarp jų – net trys LMTA alumnų filmai: Rygoje ir Taline apdovanojimus pelnęs režisieriaus Andriaus Blaževičiaus filmas „Bėgikė“ (prodiuserė Marija Razgutė), režisieriaus ir prodiuserio Lino Mikutos filmas „Romano vaikystė“, dalyvavęs pagrindiniame konkurse Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje, ir režisieriaus Jurgio Matulevičiaus filmas „Izaokas“ (prodiuseris Stasys Baltakis), pelnęs geriausio debiutinio filmo nominaciją Europos kino apdovanojimuose.

Gruodžio 8 dieną vyko tradicinė Jaunųjų muzikos tyrėjų konferencija, kuri po metų pertraukos subūrė jaunuosius tyrinėtojus pasidalinti savo mokslinėmis įžvalgomis. Svarbu paminėti, jog šių metų konferencija buvo dedikuota etnomuzikologės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentės Zitos Kelmickaitės 70 metų sukakčiai. Tiek konferencijos „apvalusis stalas“, tiek dalyvių pristatymai dar kartą leido įsitikinti akademinės bendruomenės vieningumu bei šiuolaikinių tyrinėjimų temų įvairumu.

Veikiausiai konferencijos startas buvo tas didelis tvirtas taškas, nuo kurio galima brėžti tolimesnę liniją. Sveikinimų banga palydėta pradžia atvedė iki energija pulsuojančio pokalbio su konferencijos ašimi – doc. Z. Kelmickaite. Už „apvaliojo stalo“ viešnią kalbinusios prof. dr. Daiva Vyčinienė ir Skirmantė Valiulytė diskutavo apie doc. Z. Kelmickaitės gyvenimo istorijos ir dabarties sąsają, kurią viešnia kartais buvo linkusi atskleisti nuo A iki Z. Tad čia, praleidžiant šmaikštumu pasižymėjusius pagrindinio svečio pasakojimus apie posūkį iš muzikologijos į etnomuzikologiją, galiu išskirti vieną itin atminty įsirėžusią idėją: nebijoti ieškoti ir atrasti savo tikrąjį gyvenimo kelią, kuris galbūt yra ne toks, kokį nenuginčijamai įsivaizdavai iki tol. Taigi, manau, jog Z. Kelmickaitė ne tik pritraukė publiką savąja iškalba ir prisiminimais, bet ir leido šiek tiek plačiau pažvelgti į tam tikrus gyvenimo pasirinkimus (kas išties aktualu jaunajai bendruomenės daliai).

Po kavos pertraukėlės prasidėjo antroji konferencijos dalis, kurioje klausytojai galėjo klausytis pranešimus ir įsitraukti į diskusijas po jų. Pirmoji pranešėja Aistė Pranciulytė pristatė muzikos įrašų leidyklos „Semplice“ veiklą. Nors pranešėjos kalbėjimo stilius šiek tiek privertė sėdėti įsitempus, tačiau buvo išties įdomu susipažinti su „Semplice“ veikla, o ir diskusijos metu užduotas klausimas „kiek leidykloje yra akademinės ir kiek – šiuolaikinės muzikos leidinių?“ atsakė ir į mano galvoje kirbėjusią mintį: į ką visgi koncentruojasi „Semplice“?

Po A. Pranciulytės pranešimą „Kodėl šiandienos kultūroje turėtų išlikti Peterburgo armonika?“ skaitė Dainius Maslauskas. Čia galėčiau pabrėžti pranešėjo man patikusią savybę: jis išties iškalbingai pristatė savąją temą, kas net ir dvigubai užtęstą pranešimo laiką padarė ne tokiu svarbiu. Tiesa, kodėl Peterburgo armonika turėtų išlikti šiandienos kultūroje, po pranešimo atsakyti negalėčiau, bet, mano manymu, šio instrumento išlikimo svarbą reikėtų sieti daugiau su kultūriniu liaudies palikimu, o ne su armonikos technine puse.

Galiausiai konferenciją baigė trys pristatymai: Neringos Kaminskaitės „Šiuolaikinis vokalistas/ė – tarp džiazo, akademinės muzikos ir performanso“, Jekaterinos Kostinos „Sakralinis minimalizmas: kur baigiasi sakralumo ribos?“ bei Lukrecijos Stonkutės „Vargonininko socialinė erdvė Lietuvoje: du publikacijų ciklo Vargonininko ananta atvejai“. Iš šių trijų ir net, sakyčiau, visų pristatymų aukščiausią poziciją mano nuomone užima L. Stonkutės pranešimas, leidęs vargoninko specialybę pažinti kaip vietos beieškantį objektą nūdienos socialiniame gyvenime. Mintyse galėjau tik pritarti pranešėjos mintims, kurias ji suprantamai formulavo net ir tiems, kuriems vargoninko specialybė yra tolima.

Manau, jog ši konferencija patirties atžvilgiu buvo svarbi ne tik dalyviams, bet ir klausytojams. Pagrindiniu renginio „varikliu“ tapusi doc. Zita Kelmickaitė davė startą jauniesiems tyrėjams, kurių įvairumu pasižymėję pranešimai paliko neišdildomą įspūdį apie šią šaunią konferencijos organizavimo tradiciją.

Kotryna Račiūnaitė
Muzikologijos katedros studentė
2021 12 21 

Nuotraukos iš Muzikologijos katedros archyvo: