Atminties institucijos įvairiose pasaulio šalyse inicijuoja daug ir įvairių antrinio kultūros paveldo panaudojimo skatinimo projektų. Vienas iš tokių sėkmingai įgyvendinamų projektų – RE:VIVE, pradėtas prieš beveik 3 metus Nyderlandų garso ir vaizdo instituto iniciatyva.

RE:VIVE projektas sujungia elektroninės muzikos ir archyvų pasaulius bei pristato naujus būdus mūsų praeičiai išgirsti. RE:VIVE bendradarbiauja su menininkais, festivaliais, įrašų kompanijomis, švietimo atstovais, o kultūros paveldas naudojamas kaip kūrybos katalizatorius. Suskaitmenintas paveldas ir jo dėka gimęs naujas kūrinys turi tokią pačią vertę. Be to, norint užtikrinti vadinamąjį gryną pakartotinį paveldo panaudojimą, pristatant auditorijai naują kūrinį šalia pateikiamas ir jo pirminis šaltinis.

RE:VIVE iniciatyva veikia trimis kryptimis. Pirmoji kryptis – naujo elektroninės muzikos albumo leidyba. Šiuo atveju atrenkami archyvinių garso bei vaizdo įrašų pavyzdžiai tam tikra tema ir kviečiamas muzikos kūrėjas, kuris, naudodamas vien tik šiuos pavyzdžius, sukuria naują muzikos kūrinį. Šis naujas kūrinys yra talpinamas internete, taip pat gali būti išleidžiamas fizinėje laikmenoje (dažniausiai vinilo plokštelėse). Vienas iš sėkmingų šios krypties pavyzdžių – 2016 m. išleistas airių techno muzikos dueto Lakker albumas „Struggle&Emerge“. Šiame albume buvo panaudoti garso įrašai, susiję su vandeniu. Antroji kryptis – senųjų archyvinių filmų įgarsinimas. Šiuo atveju RE:VIVE kviečia elektroninės muzikos kūrėjus, kurie nori išbandyti savo įgūdžius, kurdami muziką archyviniams filmams. Vėliau šie filmai rodomi kino teatruose Nyderlanduose, taip prikeliant senuosius filmus antram gyvenimui ir plečiant auditoriją. Trečioji kryptis – praktiniai užsiėmimai studentams ir muzikantams, kurių metu jie turi galimybę sukurti ką nors nauja, panaudojant archyvinius garso ir vaizdo įrašus. Šie užsiėmimai taip pat padeda plėsti auditoriją ir sudominti jaunus kūrėjus archyvine medžiaga, parodant jiems, jog archyvai ir kultūros paveldas taip pat gali įkvėpti. Taigi, RE:VIVE iš tiesų skatina tarptautinį bendradarbiavimą tarp kūrėjų, leidėjų, atminties ir kultūros institucijų bei klausytojų auditorijos. Muzika yra naudojama kaip įrankis skleisti paveldo informaciją, nepaisant valstybių ribų ir geografinių kliūčių.

2018 m. Archyvarų asociacija, gavusi dalinį Lietuvos kultūros tarybos finansavimą, RE:VIVE projektą įgyvendino ir Lietuvoje. Projektas įgyvendintas kartu su partneriais – Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Nyderlandų garso ir vaizdo institutu bei Baltijos audiovizualinių archyvų taryba. Projekto tikslas – skatinti tarpinstitucinį ir tarptautinį bendradarbiavimą pakartotinio kultūros paveldo panaudojimo srityje, sukuriant elektroninės muzikos albumą, kuris garso paveldą auditorijai pristatytų jai suprantamiausiu būdu, naudojant jau pažįstamas priemones bei metodus. Projektas aktualus tuo, kad atskleidžia kitokias suskaitmeninto garso paveldo, saugomo atminties institucijose, pakartotinio panaudojimo galimybes. Toks projektas Lietuvoje įgyvendintas pirmą kartą, tačiau jis gali tapti pavyzdžiu kitiems kūrėjams įvairias Lietuvos atminties institucijas vertinti kaip įkvėpimo ir kūrybinės žaliavos šaltinį.

Projekto RE:VIVE Lietuvoje metu kuriamam elektroninės muzikos albumui pasirinkta panaudoti lietuvių folkloro garso įrašus, saugomus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos skyriuje. Čia sukauptas vienas didžiausių muzikinio folkloro archyvų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Šio archyvo specifika – visapusiškas muzikinio folkloro fiksavimas, jame daugiausiai sukaupta dainų, raudų, giesmių, pasakų su dainuojamaisiais intarpais, instrumentinės muzikos. Archyvo fondus gausiausiai papildo kasmet vykstančios 2-3 folkloro ekspedicijos ir trumpalaikės išvykos į įvairius Lietuvos regionus. Muzikinio folkloro archyvas kaupiamas nuo 1950 m. Šiuo metu jame sukaupta apie 100 000 vnt. garso įrašų (apie 1420 valandų).

2018 m. gegužės 23-27 d. Lietuvoje viešėjo elektroninės muzikos albumo kūrėjas iš Škotijos Joshua Sabin bei projekto partnerio – Nyderlandų garso ir vaizdo instituto – atstovas Gregory Joseph Markus. Svečiai apsilankė LMTA Folkloro archyve, kur susipažino su archyvo veikla ir saugomais muzikinio folkloro įrašais. Susitikimų su archyve dirbančiais etnomuzikologais metu Joshua Sabin ir Gregory Joseph Markus domėjosi lietuviško folkloro ištakomis, sąsajomis su kitų šalių folkloru, Lietuvos etnografinių regionų skirtumais ir kt. Svečiai lankėsi folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ renginiuose, kur galėjo tiesiogiai išgirsti ir pamatyti skirtingų etnografinių Lietuvos regionų folkloro ansamblius ir solistus. Svečiams buvo organizuotos išvykos į Rumšiškių liaudies buities muziejų ir senąją Lietuvos sostinę – Kernavę. Visa tai taip pat prisidėjo prie įkvėpimo muzikos kūrėjui bei sėkmingo tolesnio projekto įgyvendinimo.

Siekiant didinti projekto rezultatų sklaidą tarp jaunimo, naujai sukurta muzika nėra platinama įprastiniu būdu, bet skelbiama internete: http://www.baacouncil.org/revive/. Atminties institucijų specialistai su projektu bei jo rezultatais supažindinti įvairių profesinių renginių metu – 2018 m. spalio mėnesį Vilniuje vykusiame Archyvarų asociacijos visuotiniame narių susirinkime, 2018 m. lapkritį Taline vykusioje tarptautinėje Baltijos audiovizualinių archyvų tarybos konferencijoje ir LMTA Folkloro archyve vykusiame projekto pristatyme. Informacija apie projektą ir jo rezultatus taip pat skelbiama projekto partnerių interneto svetainėse bei socialinių tinklų paskyrose.

RE:VIVE projekto rezultatų sklaida nenutrūksta su projekto pabaiga. Projekto partneriai yra numatę ir toliau savanoriškai viešinti projektą ir jo metu sukurtą elektroninės muzikos albumą tiek tarp įvairių klausytojų auditorijos grupių (pvz., muzikos festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje), tiek muzikos kūrėjų bendruomenėse (pvz., organizuojant susitikimus, pristatymus), tiek tarp atminties institucijų specialistų (pvz., įvairiuose vietiniuose ir tarptautiniuose seminaruose bei konferencijose).

Organizatorių informacija
2018 12 10

Renginį remia Lietuvos kultūros taryba. Renginio partneris – HEC Montrēal (Kanada) kūrybiškumo ir inovacijų tyrimų grupė MOSAIC.   

LMTA Muzikos inovacijų studijų centras 
2018 12 07

Neeilinis koncertas buvo atlikėjų dovana Akademijos bendruomenei LMTA 85-mečio proga. Pasiklausyti koncerto buvo kviečiami ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio mokyklos mokiniai bei pedagogai.

Programoje skambėjo Ramintos Šerkšnytės ir Mieczysławo Weinbergo kūriniai. Tai kompozitoriai, kurių muzika tiek G. Kremerio ir orkestro „Kremerata Baltica“, tiek M. Gražinytės repertuare užima ypatingą vietą.

Vakarą pradėjo Gidonas Kremeris, atlikęs jo paties smuikui aranžuotus M. Weinbergo 12 preliudų violončelei solo. M. Weinbergas buvo XX a. lenkų kilmės rusų kompozitorius, garsėjęs kaip kino muzikos autorius (jis parašė muziką tokiems tarybiniams filmams, kaip „Skrenda gervės“, animacinis filmukas „Mikė Pūkuotukas“ ir t. t.). Tačiau G. Kremeris prieš keletą metų „atrado“ visą pluoštą vertingos koncertinės M. Weinbergo muzikos, kurią šiuo metu atlieka savo solo bei orkestro „Kremerata Baltica“ programose. Koncerto antroje dalyje diriguojant Mirgai Gražinytei „Kremerata Baltica“ nepaprastai įtaigiai pagriežė M. Weinbergo Simfoniją Nr. 2 (1946).

Diriguojant M. Gražinytei buvo atlikti du orkestrui „Kremerata Baltica“ dedikuoti Ramintos Šerkšnytės opusai – „De profundis“ ir „Vasarvidžio giesmė“.

Nuo kūrinio „De profundis“ (1998) prasidėjo Gidono Kremerio pažintis su Ramintos Šerkšnytės kūryba. 2010 m. „Kremerata Baltica“ su leidybine firma „Nonesuch“ išleido kompaktinę plokštelę „De profundis“, kurioje skamba šis R. Šerkšnytės opusas. Mirga Gražinytė 2016 m. savotiškai perėmė estafetę, diriguodama R. Šerkšnytės „De profundis“ Liucernos vasaros festivalyje su Europos kameriniu orkestru. Vėliau dirigentė atliko šį kūrinį ir su kitais orkestrais.  

Su savo vadovaujamu Birmingamo miesto simfoniniu orkestru ir kitais kolektyvais Mirga Gražinytė atliko dar vieną R. Šerkšnytės orkestrinį opusą „Ugnys“, o gruodžio 6-ąją LMTA Didžiojoje salėje publika išgirdo dirigentės išpuoselėtą  R. Šerkšnytės kūrinio „Vasarvidžio giesmė“ interpretaciją.

Publikos plojimai buvo nuoširdi padėka garsiems atlikėjams už nepaprastą muzikinę dovaną. G. Kremeris nepašykštėjo biso akademinei Lietuvos muzikų bendruomenei.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Mirga Gražinytė-Tyla yra Birmingamo miesto simfoninio orkestro muzikos vadovė, iki tol dirbo su Los Andželo filharmonijos orkestru kaip meno vadovo asistentė, buvo Zalcburgo teatro meno vadovė.

Smuikininkas, dirigentas, orkestro „Kremerata Baltica“ įkūrėjas Gidonas Kremeris yra LMTA garbės daktaras. Šis laipsnis jam buvo suteiktas 2016 m.

LMTA naujienos
2018 12 07

Konkurso TVARKARAŠTIS. 

2018 12 06

2018 12 06

Šioje sakralinėje erdvėje jau daugelį metų rengiami koncertai, kuriuos organizuoja Paryžiuje nuo 1972 m. gyvenantis vargonininkas ir vadybininkas Fredas Gramannas. F. Gramanno kvietimu Birutė Vainiūnaitė štai jau keletą dešimtmečių beveik kasmet atvyksta koncertuoti į „L’église américaine“.

Įstabioje Paryžiaus koncertinėje erdvėje B. Vainiūnaitė atliko Edvardo Griego penkioliką „Lyrinių pjesių“ – tai tapo ir pianistės kompaktinės plokštelės „Iš Lyrinių pjesių“ (2017) pristatymu prancūzų publikai. Taip pat B. Vainiūnaitė skambino savo mėgstamiausio autoriaus, Claude’o Debussy devynis „Preliudus“ (beje, 2018-aisiais minime 100 metų po kompozitoriaus mirties) ir pluoštelį lietuviškų kūrinių. Tai – Stasio Vainiūno pjesės „Auštantis rytas“ ir „Liūtis“ iš ciklo „Gimtinės pievos“ bei Anatolijaus Šenderovo „Gintaro rūmai“ iš ciklo „M. K. Čiurlionio eskizai“.

Pasak pianistės, „noblesse oblige“, todėl lietuviškus kūrinius B. Vainiūnaitė nuolat atlieka Paryžiuje, kur jos pirmasis koncertas įvyko dar aštuntojo dešimtmečio viduryje. Prancūzų publika yra girdėjusi ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozo Gruodžio, Vytauto Bacevičiaus, Antano Jasenkos kūrinių. A. Jasenkos „ME.KA“ prieš keletą metų paliko klausytojams ypač gerą įspūdį. 

B. Vainiūnaitės koncertų mielai ateina pasiklausyti ir Paryžiuje gyvenantys lietuviai, o šį kartą iš Londono atvyko buvusi profesorės studentė Viktorija Surdokaitė.

Birutė Vainiūnaitė jau ruošiasi kitų metų koncertui Paryžiuje, kuris „L’église américaine“ planuojamas 2019-ųjų spalio 19 d.

LMTA informacija
2018 12 05

Visų darbų sąrašą galite rasti ČIA.

Geriausiai įvertintiems eskizams Akademijos bus suteikta visokeriopa (finansinė, techninė, vadybinė, moralinė) pagalba pilnai realizuojant sumanymus. Tikimės užbaigtus darbus pristatyti žiūrovams 2019 m. kovo mėn. vyksiančiame tarptautiniame festivalyje „LMTA Teatro dienos“.

LMTA Meno centras
2018 12 03

Trylikai merginų viešnia iš Suomijos atskleidė stiliaus ir technikos paslaptis, kurias sukaupė dainuodama žymiausiuose Europos operos teatruose ir koncertų salėse, diriguojant tokiems meistrams kaip Zubinas Mehta, Riccardo Muti, Esa-Pekka Salonenas, seras Colinas Davisas, Seiji Ozawa, Valerijus Gergijevas, Pierre’as Boulezas, Danielius Barenboimas ir daugelis kitų. Soile Isokoski vaidmenų sąraše – pagrindinės partijos W. A. Mozarto, R. Strausso, G. Puccini, G. Verdi operose Vienos valstybinėje operoje, Londono „Covent Garden“, Niujorko „Metropolitan“ teatruose ir kitur. 2008 m. dainininkei suteiktas vienas garbingiausių klasikos pasaulyje, Austrijos Kammersängerin apdovanojimas.

Prieš 5 metus palikusi operos sceną, Soile Isokoski iki šiol koncertuoja kaip dainų („Lieder“) atlikėja ir ypač daug dėmesio skiria pedagoginei veiklai. Dėsto Oulu taikomųjų menų universitete, yra Helsinkio Sibelijaus akademijos garbės profesorė. Ji dažnai kviečiama būti konkursų žiuri nare (BBC Cardiff Singer of the World, Mirjam Helin tarptautinis dainininkų konkursas) ir vesti meistriškumo kursus visame pasaulyje.

Jūsų dėmesiui – pokalbis su Soile Isokoski. Solistę kalbina Beata Baublinskienė. 

Ar pirmą kartą viešite Vilniuje?

Jau buvau čia atvykusi prieš pusę metų į virtualią perklausą, kurią kaip projekto „Development Virtual Audition“ dalį surengė jūsų akademija, Danijos karališkoji muzikos akademija ir Oulu taikomųjų menų universitetas; pastarajame dėstau. Klausiausi jaunųjų lietuvių dainininkų. Tuomet ir buvau pakviesta atvykti į Vilnių dar kartą vesti meistriškumo kursų.

Ką galėtumėte pasakyti apie jaunus Lietuvos dainininkus?

Išgirdau puikius, įvairių tipų balsus. Ką reikėtų lavinti? Pirmiausia, kalbas – tartį, tuomet – įvairios muzikos stiliaus pojūtį. Tačiau, manyčiau, puikiai atliekate savo muziką, taip pat – slaviškos prigimties muziką, kurioje aš nesu labai įgudusi.

Ko mokote meistriškumo kursuose?

Įvairiai. Jei studentas turi vokalinės technikos problemų, žinoma, taisome jas. Bet negalėčiau sakyti, kad mokau tik kalbos, arba tik kvėpavimo, arba tik stiliaus. Viskas kartu. Aš pamenu, kai pati buvau studentė, jei mokytojas man pasakydavo keletą taisytinų dalykų, būdavo sėkmė, jei įsimindavau, įstengdavau pasinaudoti bent vienu iš tų patarimų. Reikia kantrybės ir mokyti, ir mokytis. Būnu laiminga, jei mano kursų dalyviai išsineša bent vieną patarimą kaip idėją. Jei nori žinoti viską, informacijos gali rasti internete, bet visai kas kita yra įgyvendinti žinias savo kūnu. Tai sudėtinga.

Jūsų biografijoje perskaičiau, kad savo muzikinę karjerą pradėjote kaip bažnyčios muzikantė. Ar tai tiesa?

Mano tėvas buvo pastorius liuteronų bažnyčioje. Tad grojau vargonais ir vadovavau chorui – buvau kantorė. Bet Sibelijaus akademijoje Helsinkyje baigiau solinio dainavimo studijas, vėliau dalyvavau Nacionaliniame konkurse Suomijoje. Tuomet man jau buvo 30 metų. Kaip operos dainininkė buvau jauna, bet kaip atlikėja – nebe. Tačiau nuolat mokiausi. Kai dainavau Grafienę W. A. Mozarto „Figaro vedybose“, lygiagrečiai mokiausi Margaritos (G. Gounod „Faustas“) partiją. Buvau išalkusi žinių, jas tiesiog sugerdavau iš aplinkos. Savo pirmus du vaidmenis sukūriau Helsinkyje, o tuomet išvykau į Vokietijoje, Manheimą, toliau – į Berlyną, Vieną, Hamburgą. Į didžiuosius teatrus. Galėjau uosti jų atmosferą ir mokytis kultūros, stiliaus – visko. Klausiausi kitų dainininkų. Per repeticijas visada sėdėdavome ir klausydavomės, ką režisierius jiems sako ir kaip jie dirba. Deja, mūsų dienomis stebintieji repeticiją sėdi įnikę į savo telefonus, ir – nežinau, ką jie ten mato. Gal filmus? Dėl to tikrai liūdna. Jaunimas turėtų mokytis iš vyresniosios kartos.

Man pasisekė, kad dainavau su senosiomis operos divomis, tokiomis kaip Agnes Baltsa, su Ruggero Raimondi, Ferruccio Furlanetto. Kai Olandijoje sukūriau savo pirmąją Mikaelą (G. Bizet „Karmen“), Karmen dainavo puiki bulgarų dainininkė Nelly Bozhkova – ji mane daug ko išmokė. Ji buvo diva scenoje (buvo Vienos valstybinės operos trupės narė), bet ne gyvenime. Paprastai kuo didesnis dainininkas, tuo didesnė ir asmenybė. Žinoma, yra išimčių. Beje, daugiausia girdime kaip tik apie tuos, kurie kelia rūpesčius, veliasi į skandalus, o daugybė puikių žmonių tarsi lieka šešėlyje.

Dainavote žymiausiose pasaulio operos scenose, diriguojant daugeliui garsiųjų dirigentų. Ar galėtumėte išskirti jums ypač svarbią asmenybę?

Tai – Zubinas Mehta, ne tik puikus dirigentas, bet ir nepaprasta asmenybė. Vieno pastatymo metu paklausiau jo, kaip turėčiau dainuoti, kokia turėčiau būti scenoje. Jis man tepasakė: „Būk savimi!“.

Tačiau režisieriai gali turėti labai konkrečią viziją, kuri nebūtinai sutaps su jūsų „buvimu savimi“?

Paprastai režisieriai, su kuriais dirbau, pateikdavo keletą galimų personažo kūrimo variantų. Visada galėjau rinktis tai, kas man buvo artimiausia. Žinoma, kai kurie režisieriai būna pernelyg išprotėję, radikalūs. Todėl svarbu turėti gera dirigentą, kuriam rūpėtų dainininkai. Tai lyg dainininko ir dirigento suokalbis.

Per visą savo karjerą dainavote ne tik operoje, bet ir iki šiol atliekate dainas – vadinamąjį „Lieder“ repertuarą. Kodėl dainininkui svarbu skirti dėmesio kamerinei muzikai?

Šios abi sritys daug duoda viena kitai. Atlikdamas „Lieder“ dainininkas turi daug lanksčiau naudoti savo balsą, išgauti daugiau spalvų. Jei dainuojate tik operą, kyla pavojus, kad prasirėksite – gebėsite išgauti tik balso masę be jokių spalvų, be pianissimo.

Įdomu, kad kai Paryžiaus Bastilijos operoje dainavau Dezdemoną (G. Verdi „Otele“), dirigentas Valerijus Gergijevas pirmiausia mums pasakė: „Visa ši opera yra tarsi kamerinė muzika, klausykitės vienas kito.“ Galėjau jį išbučiuoti už šiuos žodžius. Mat buvau pasiruošusi pompastiškam atlikimui su daug garso ir pan. Iš pradžių iš jo žvilgsnio nesupratau, ko jis iš manęs tikisi. Bet jis pasakė: „Nesekite manęs, aš jus seksiu.“ Tai labai atpalaidavo. Taigi net ir operoje yra labai daug kamerinio muzikavimo.

Jūsų vaidmenų sąrašas įspūdingas: Grafienė, Fjordilidžė, Pamina, Dona Elvyra (W. A. Mozarto „Figaro vedybos“, „Visos jos tokios“, „Užburtoji fleita“, „Don Žuanas“), Ariadnė, Maršalienė, Grafienė (R. Strausso „Ariadnė iš Naksos“, „Kavalierius su rože“, „Kapričas“), Elza, Eva (R. Wagnerio „Lohengrinas“, „Niurnbergo meisterzingeriai), Amelija (G. Verdi „Simonas Bokanegra“), Mimi, Liu (G. Puccini „Bohema“, „Turandot“), Rachelė (J. F. Halévy „Žydė“) ir t. t. Kurie iš jų mėgstamiausi, jums ypatingi?  

Visada dainavau tuos lyrinio soprano vaidmenis, kuriuos mėgau. Žinoma, daugelio ir nesu sudainavusi. Paskutinis mano išmoktas vaidmuo buvo Madam Baterflai G. Puccini operoje. Tai jau nėra lyrinio soprano vaidmuo, labiau skirtas dramatiniam sopranui. Bet man pasisekė, kad gavau galimybę dainuoti šitą partiją.

Žinote, esu išgijusi po vėžio. Mano sesuo mirė nuo šios ligos, o aš išgyvenau. Liga buvo diagnozuota gana anksti, tad man pavyko išsikapanoti. Baterflai dainavau jau po gydymo: fiziškai jaučiausi gana silpnai. Iš tiesų mano pirmasis vaidmuo po gydymo buvo Alisa Ford G. Verdi „Falstafe“: pasirodžiau tokiu „chi chi – cha cha“ amplua, buvo smagu. Bet fiziškai visa energija buvo išsekusi. Tad sudainavau savo paskutinius spektaklius Miuncheno ir Vienos valstybinėse operose ir pasakiau sau „stop!“ Po 25 metų klajonių nutariau sugrįžti namo, į Suomiją. Turiu rūpintis savo 94 metų mama. Dėstau Oulu taikomųjų menų universitete. Esu daugiau ar mažiau pasišventusi pedagogikai ir kol kas man tai teikia malonumą. Jei jausiu, kad negaliu daugiau nieko duoti studentams, sustosiu.

Dainuoti operoje lioviausi prieš 5 metus, bet vis dar rengiu koncertus: gruodį vyks „Lieder“ koncertas Londono „Wigmore Hall“ salėje.

Ką parekomenduotumėte jaunam dainininkui, kuris siekia karjeros?

Dirbti! Žinoma, reikia turėti balsą, tačiau reikia nuolat dirbti, mokytis.  

O ar tarptautinei karjerai užtenka tik darbo, ar reikia, pavyzdžiui, ir gero agento?

Gera agentūra yra svarbu. Kalbėjau apie tai su jūsų kolegomis. Deja, Lietuvoje, regis, neturite agentūrų – gerų agentūrų, kurios išmanytų balsus, kokio tipo vaidmenis galima siūlyti operos teatrams. Iš tiesų sudėtinga būti vienam, be to, tai vargina: jei turite derinti repeticijų grafikus, honoraro dydį, jums reikia pagalbininko. Nereikia didelės agentūros, užtenka žmogaus, kuris jumis rūpintųsi. Kai kurie dainininkai turi vyrus arba žmonas, kurie užsiima jų vadyba. Dainininkui reikia žmogaus, kuris rūpintųsi juo, derėtųsi už jį.

O jūs bendradarbiaujate su agentūra?

Dirbu su nedidele suomių agentūra. Jos paslaugų man daugiau, nei pakanka. Aktyvios karjeros metais dainuodavau du-tris pasirodymus – spektaklius ar koncertus – per savaitę! Tai buvo beprotystė, kaip dabar galvoju atsigręždama atgal. Bet su Dievo pagalba kažkaip pavyko! (juokiasi)

Dar vienas svarbus aspektas: nesitikėkite didelių pinigų nuo pat pradžių. Nesilygiuokite į tuos, kurie turi didelį „piarą“. Beje, viešųjų ryšių agentūros yra brangios, tad prieš kreipiantis į jas, reikėtų tiksliai išsiaiškinti, ko tikitės jūs ir ką šios agentūros ketina jums pasiūlyti. Jei tereikia išsiųsti jūsų nuotrauką ar biografiją, tą gali padaryti ir jūsų agentas. O jei savo darbą dirbate gerai, tai jau yra pakankama jūsų viešųjų ryšių kampanija.  

Grįžkime prie Zubino Mehtos: jis dirigavo garsųjį trijų tenorų koncertą. Renginys sulaukė didžiulio pasisekimo, tad buvo numatyti dar du pasirodymai. Bet Zubinas dirigavo tik pirmąjį koncertą. Visi gavo didelius honorarus, bet tuomet tenorai susirūpino, kad reikia sumokėti ir didžiulius mokesčius. Taigi Zubinas pasakė: man užtenka tiek, kiek yra, o toliau – tikrai ne mano reikalas rūpintis jūsų mokesčiais…

Nebūkite per daug godūs.

Ko dar galėtumėte palinkėti jauniems žmonėms, dainininkams?

Pabrėžčiau žodį „disciplina“: pirmiausia – darbas, o tada – bet kas kita. Jei tvarkote namus, gaminate valgį, o tik tada dirbate, būsite pavargusi. Jei esate sąžininga savo darbo atžvilgiu, jei išties norite dainuoti, turite lavintis kiekvieną dieną, tarsi tai būtų jūsų tarnyba. Ir tik po to – visa kita. Bet ir nereikia būti desperatiškiems. Jei susiduriate su kliūtimi, kurios negalite įveikti, nemėginkite pramušti sieną galva. Tiesiog palikite tai kuriam laikui, atsitraukite. Kantrybė yra dorybė.

Beata Baublinskienė
2018 11 27