Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje teatro, šokio bei kino studentus pasitinka ne tik naujos, šiuolaikiniams kūrėjams pritaikytos erdvės, bet ir nauji vėjai magistrantūros dėstytojų komandoje. Nuo šių metų rugsėjo Vaidybos ir režisūros studijų programoje magistrantų lauks keturi skirtingi, stiprūs ir pripažinimo sulaukę teatro menininkai – Olga Lapina, Aleksandr Špilevoj, Žilvinas Vingelis ir Monika Klimaitė, kurie sako siekiantys demistifikuoti meniniu tyrimu grįstą studijų formatą ir jį paversti patraukliu bei vertingu jaunųjų menininkų kūrybos įrankiu.
„Meninis tyrimas vis dar apipintas mitais, tačiau esame įsitikinę, kad tai yra visiems prieinamas ir potencialiai revoliucinis profesinio augimo instrumentas“, – teigia atnaujintos magistrantūros programos kuratoriai, kurie jauniesiems kūrėjams ketina suteikti visas reikalingas priemones unikalių kelių paieškai.
Siekia keisti požiūrį į magistrantūros studijas
Pirmoji rinkti magistrantų kursą buvo pakviesta teatro režisierė, ilgametė LMTA dėstytoja Olga Lapina, kuri nusprendė žengti kitokiu, nei įprasta, keliu tam, kad realizuotų visą dar neišnaudotą programos potencialą. Ji pabrėžia, kad magistrantūros studijos nėra inertiškas bakalauro pakopos, kurioje istoriškai susiklosčiusi vieno kurso vadovo praktika, tęsinys – čia svarbiausia ašimi tampa studentų individualūs meniniai tyrimai.
Anot režisierės, magistrantūros pakopoje nėra vieno autoriteto: vieną kurso vadovą keičia studijas fasilituojantis, programos kokybę prižiūrintis kuratorius, o nuo šių metų rugsėjo – visa kuratorių komanda.
Ja tapo jėgas suvieniję įvairialypės dėstymo patirties turintys teatro kūrėjai: režisierius, dramaturgas, aktorius Aleksandr Špilevoj, režisierius, nepriklausomo teatro „Kosmos Theatre“ įkūrėjas Žilvinas Vingelis ir Jungtinėje Karalystėje, Danijoje bei JAV patirtį kaupusi režisierė Monika Klimaitė.
„Džiaugiuosi galimybe dirbti komandoje su menininkais, kurių veikla žaviuosi ir vertinu – mūsų bendras komandinis darbas ne tik padeda geriau suprasti horizontalesnio, atviresnio, demokratiškesnio studijų formato skirtumą nuo grįsto vertikaliu vadovavimu, bet ir yra gana retas režisierių bendradarbiavimo pavyzdys”, – sako O.Lapina.
Meninis tyrimas – unikalaus kelio paieška
Bene svarbiausia motyvacija kursą drauge kuruojantiems režisieriams yra noras pasiūlyti studentams dėmesingesnį požiūrį, platesnes galimybes, o taip pat – visus keturis vienijanti meilė meniniam tyrimui. Tai – metodas, atsiduriantis atsinaujinusios studijų programos centre.
„Meninių tyrimų esmė ir pagrindinis bruožas yra praktikos ir teorijos susijungimas – jų abejų sąveika. Man tai primena laboratorinio darbo principą – atsispyrus nuo teorinių įžvalgų ir klausimų grįžtama į studiją, kur vykdomi praktiniai bandymai ir tyrimai, siekiant patvirtinti, paneigti ar kitaip kvestionuoti teorinę bazę. Taip gimsta autentiškas menininko-tyrėjo kelias ir žvilgsnis, kuriame sudera unikali, ne tik praktinė, bet ir mokslinė perspektyva“, – sako M. Klimaitė.
Ž. Vingelis pastebi, kad teatro lauką stipriai veikia vyraujančios tendencijos ir finansavimo gairės – jos neišvengiamai lemia tai, į ką savo kūryboje koncentruojasi menininkai. Tuo tarpu meninis tyrimas padeda atrasti savo unikalią vietą teatro žemėlapyje.
„Tai – specializavimasis sau aktualioje srityje, būdas susiformuoti menininko vizitinę kortelę. Jo dėka menininkas vysto individualias stiprybes, kurių dėka teatro lauke gali užsirekomenduoti kaip tam tikros temos ekspertas. Pavyzdžiui, jei šiandien man reikėtų daugiau kažką sužinoti apie storytelling‘ą, skambinčiau Aleksandrui, rengiant publikaciją teatro žaidybiškumo tema visi stengiasi pakalbinti Olgą, norėdami pažinti kolektyvinės kūrybos principus dairomės į Monikos kūrybą“, – dalinasi režisierius.
Pasak jo, tai – ypač svarbu šiandien, kuomet daugybė kūrėjų jaučiasi pasimetę ir pasiklydę. Ž. Vingelis įsitikinęs – kūrybinė veikla, nesitaikanti prie vyraujančio standarto, šiuolaikiniam teatralui gyvybiškai būtina.
„Avangardo laikais kiekvienam menininkui buvo normalu vystyti tikrą meninį tyrimą. Jaučiu, kad dabar verta iš naujo artikuliuoti šią idėją, akcentuoti, jog vizionieriška kūrybinė veikla atrandant savo asmeninius darbo būdus, metodus, temas ir sudaro ateities menininko portretą. Teatro kareivukų, kuriančių pagal vieną įsakymą, ateinančiais laikais reikės vis mažiau“, – teigia vienas programos kuratorių.
Erdvė, laisva nuo premjerinio spaudimo
Magistrantūros studijų programos centre atsiduria kiekvieną studentą asmeniškai dominančios temos ir galimybė į jas nerti visa galva. Studijomis siekiama suteikti tiek specialybei, tiek konkretiems studentų tyrimams reikalingų žinių, o nemažame programos dėstytojų sąraše yra daug meninį tyrimą iš savo patirties pažįstančių teoretikų bei praktikų. Po du tokius savo meninio tyrimo vadovus turės kiekvienas šios programos studentas.
Pasak kuratorių, magistrantūros studijos leis aktoriams ir režisieriams atsitraukti nuo konvejerį primenančių kasdienių kūrybinių procesų, saugioje akademinėje aplinkoje kelti aktualius su profesija susijusius klausimus. Be jų, pastebi magistrantūros studijų programos kuratoriai, daugelis menininkų neįsivaizduoja savo ateities, tačiau šiems klausimams nebūtinai pakanka laiko ir erdvės teatro kūrybinėje kasdienybėje.
„Kalbant pedagoginės etikos ir estetikos atžvilgiu, dabartinis teatro ir mokyklos santykis neatliepia svarbios šiuolaikinės tendencijos menininkui būti laisvai mąstančiu tyrėju. Režisierių ir aktorių mokykla orientuota į teatro, kaip kūrinių gamyklos, diktuojamo poreikio patenkinimą, o turėtų būti atvirkščiai – svarbiausi teatro kaip kūrybinio mąstymo evoliucijos etapai dažniausiai vyksta erdvėje, laisvoje nuo premjerinio spaudimo, kultūros politikos, repertuaro, meninio vadovavimo. Teatro evoliucija – tai, visų pirma, teatro mokyklos, mąstymo, tyrimo evoliucija“, – teigia O. Lapina.
Pokyčiai – ne per griovimą, o tyrimą
Kas jaunus, už profesionalumą pripažinimo sulaukusius, aktyviai kuriančius menininkus motyvuoja padėti pradedantiesiems kūrėjams? A.Špilevoj atviras – pedagoginė veikla turi didžiulę svarbą paties tobulėjimui.
„Kadangi meninis tyrimas kaip reiškinys akademijoje yra gana naujas, patys studijuodami galėjome vieni pirmųjų jį patirti, pasisemti įžvalgų, ką galima daryti kitaip, geriau. Aiškiai suprasdami, kas veikė mums patiems, norime tuo dalintis ir leisti patirti jaunesniems kūrėjams. Be to, dialogas su kitais menininkais – nesvarbu, kokios kartos – yra labai vertingas, svarbu ne tik perduoti savo žinias, bet pačiam jas gilinti, gauti iš kitų. Darbas su studentais to suteikia labai daug“, – teigia režisierius.
Anot M. Klimaitės, tokioje studijų programoje dėstytojai auga lygiagrečiai su studentais ir plečia savo perspektyvą. Visgi svarbiausia – galimybė palaikyti jaunųjų menininkų smalsumą ir žingeidumą, suteikti erdvę drąsiai eksperimentuoti. Jai pritaria ir O. Lapina – ji pastebi, jog meno laukas nuolat vystosi, kinta ir įvairėja, o eksperimentavimas nebūtinai turi radikaliai paneigti ankstesnes praktikas.
Pasak studijų kuratorių komandos, skirtingai, negu anksčiau, šiandien naujai atsirandančios technologijos, formos ir metodai nepanaikina prieš tai buvusių. Šiuolaikinio teatro grožis bei iššūkis slypi galimybėje skirtingiems kūrybos būdams egzistuoti kartu, tame pačiame kontekste.
„Profesinis judėjimas pirmyn neprivalo būti agresyvus, atmetantis, griaunantis – teatro kūrėjas gali reflektuoti save ir savo kūrybinį lauką kritiškai, bet su smalsumu, siekiant gilinti, o ne supriešinti skirtingus žinojimus. Meninis tyrimas būtent toks ir yra, dėl to juo pagrįstos magistrantūros studijos gali tapti puikia pažintine kelione tiek jaunesniems, tiek labiau patyrusiems teatro profesionalams”, – teigia O. Lapina.
Daugiau informacijos apie studijas: https://lmta.lt/lt/magistranturos-studiju-programos/teatro-krypties-programos/teatro-menas/
2025 05 08