Džiaugiamės kompozitoriaus, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docento dr. Jono Jurkūno pelnytu Premios Quirino prizu už geriausią muziką ir garsą portugalų režisierių Vasco Sá ir Davido Doutelio animaciniam filmui „Garrano“. Sveikiname!

Prizas kompozitoriui buvo įteiktas gegužės 13 d. Tenerifės saloje, La Laguna mieste (Ispanija), vykusiuose apdovanojimuose. Premios Quirino – tai Ibero-Amerikos animacijos industrijos, jungiančios ispaniškai ir portugališkai kalbančias pasaulio šalis, apdovanojimai. Jie pavadinti pirmojo animacinio vaidybinio filmo kūrėjo garbei: 1917 m. Argentinos menininkas Quirino Cristiani sukūrė animacinį filmą „El Apóstol“, kuriame buvo panaudota net 58 000 35 mm brėžinių ir įvairūs modeliai.

Birželio 3 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademija vilniečius, miesto svečius ir savo bendruomenę kvietė į Akademijos 90-mečio šventę „Menų aikštė“. Nuo 16 val. beveik iki vidurnakčio LMTA studentai, dėstytojai ir alumnai Lukiškių aikštėje ir jos prieigose rengė muzikos, teatro, šokio pasirodymus, buvo demonstruojami studentų sukurti trumpametražiai filmai.

Priešais LMTA Centrinius rūmus buvo įrengtos dvi scenos muzikos ir teatro pasirodymams, erdvė šokio spektakliui, o greta LMTA esančioje Aukų gatvėje įrengta kino erdvė. Šventę pradėjo LMTA pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų orkestras ir Varinių pučiamųjų orkestras „Brass LT“ (orkestrų vadovai – prof. Robertas Beinaris, doc. Egidijus Ališauskas, doc. Rimvydas Savickas, Remigijus Vilys, Linas Rupšlaukis); pritariamas pučiamųjų instrumentų orkestro dainavo ir žymusis LMTA alumnas, tenoras Rafailas Karpis.

Su LMTA akordeonų orkestru (vad. prof. Raimondas Sviackevičius, Tadas Motiečius) Ástoro Piazzollos dainas atliko LMTA docentė, žinomas Lietuvos mecosopranas Ieva Prudnikovaitė. Taip pat pasirodė LMTA akordeonų trio „UnSeen“, o orkestro pasirodymą papuošė tango šokėjai doc. Brigita Rodriguez ir Carlosas Rodriguezas.

Žymus sopranas, LMTA profesorė Asta Krikščiūnaitė atliko keletą dainų iš lietuviško repertuaro su LMTA liaudies instrumentų orkestru (vad. doc. Aistė Bružaitė, doc. E. Ališauskas). Ypatingo publikos susidomėjimo sulaukė profesoriaus Rimanto Armono suburtas LMTA Styginių instrumentų katedros Violončelių orkestras, suvienijęs net 44 dėstytojus, studentus ir alumnus!

Tarp pasirodymų didžiojoje scenoje iš mažosios scenos sklido DJ Iggy Shaolin skleidžiami garso miksai. Ant mažosios scenos pasirodė ir talentingasis perkusininkas Lukas Budzinauskas (Sigito Gailiaus kl.), kurio virtuoziškas muzikavimas išsyk patraukė publikos dėmesį.

Netrukus klausytojai ir žiūrovai gavo progą pajudėti kiek giliau į Lukiškių aikštę: jos vejoje LMTA Šokio ir judesio katedros studentai atliko choreografo Pietro Marullo spektaklį „Wreck – list of extinct species“ („Nuolaužos – išnykusių rūšių sąrašas“).  

Po šokio pasirodymo progą pasimėgauti gavo operos gerbėjai. Didžiojoje scenoje LMTA Dainavimo katedros studentai atliko Operos studijoje parengtą Wolfgango Amadeus Mozarto operos „Figaro vedybos“ finalą (dirigentas doc. Martynas Staškus, režisierė doc. Jūratė Sodytė-Bradauskienė, koncertmeisterė Kristina Siomka).

Toliau Vaidybos ir režisūros katedros studentai suvaidino mizansceną, kurioje su jaunaisiais aktoriais pasirodė ir žinomas scenos meistras, LMTA profesorius Darius Meškauskas (vadovaujantis kursui drauge su prof. Viktorija Kuodyte). Įspūdingą muzikinį teatrinį pasirodymą surengė Klaipėdos fakulteto vaidybos studijų diplomantai (vad. prof. Valentinas Masalskis, doc. Nijolė Sinkevičiūtė-Kriūnienė).

Teatro gerbėjų ypač laukiami buvo Akademijos alumnai, „Keistuolių teatro“ aktoriai Ilona Balsytė, Darius Auželis ir LMTA profesorius Aidas Giniotis. Dainuojamosios poezijos gerbėjus pradžiugino dar vieno LMTA alumno, žinomo aktoriaus Sauliaus Bareikio pasirodymas. Didžiojoje scenoje išvydome ir aktorę, Akademijos alumnę Tomą Vaškevičiūtę, kuri vedė renginį ir šiltai kalbino dalyvius.

Vakare „Menų aikštėje“ nuskambėjo džiazas – grupių „Quark Effect“ ir „SynthEtika“ pasirodymai, verti tarptautinių festivalių scenų! Visgi publika ir čia buvo skatinama judėti. Tarp grupių pasirodymų nuo LMTA balkono sklido elektroninė muzika. Pirmieji savo skaitmeninę kūrybą demonstravo Akademijoje studijuojantys Migluma & Vecera. Toliau LMTA balkonas atiteko pripažintam Lietuvos elektroninės muzikos kompozitoriui, LMTA docentui dr. Jonui Jurkūnui, pasirodžiusiam kaip „Robotic Folk“. Susirinkusiųjų simpatijas pelnė trio „El Chico Fuendre“, kurį subūrė LMTA Kompozicijos katedros studentai. Artėjant vidurnakčiui ištvermingiausi šventės dalyviai išgirdo LMTA alumnės Marijos Paskevic elektroninę kūrybą.

Gedimino prospekte – nuo J. Tumo-Vaižganto iki Vasario 16-osios gatvių – ir Lukiškių aikštėje galima buvo apžiūrėti garso ir vaizdo instaliacijas, o greta LMTA Centrinių rūmų įsikūrusioje kino erdvėje po atviru dangumi buvo demonstruojami LMTA Kino ir televizijos katedros studentų įvairiais metais sukurti trumpametražiai filmai. Tądien, birželio 3-ąją, Kino ir televizijos katedra taip pat šventė savo sukaktį – įkūrimo 30-metį. Nuo 12 val. LMTA Sluškų rūmų kieme vyko katedros alumnų susitikimas ir kiti renginiai, o nuo 20 val. Akademijos kino žmonių šventė persikėlė į barą „Peronas“.

Apsilankiusieji „Menų aikštėje“ galėjo pamatyti šiuos trumpametražius filmus: „Te šviečia saulė jums vaikai“ (rež. Laimantas Kairys, 1994), „Didžioji nuodėmė“ (rež. Ramunė Rakauskaitė, 1995), „Meditacija su raudona“ (rež. Giedrė Beinoriūtė, Gediminas Žilinskas, 1996), „No parking“ (rež. Dalia Kilimonytė, 1997), „Grandininė reakcija“ (rež. Mantas Verbiejus, 1998), „Šypsotis, Antanai, nėr ko“ (rež. Antanas Gluskinas, 1999), „Moljeras šykštuolis“ (rež. Donatas Vaišnoras, 2000), „Monotony“ (rež. Ignas Miškinis, 2001), „W“ (rež. Simonas Aškelavičius, 2002), „Išsiskyrimas“ (rež. Ričardas Matačius, 2003), „Once upon a time“ (rež. Jūratė Samulionytė, 2004), „Painiava“ (rež. Vytautas Dambrauskas, 2005), „Muzikinis klipas“ (rež. Jaroslav Gavrin, 2006), „Profesija“ (rež. Rokas Eltermanas, 2007), „Katutis“ (rež. Lina Lužytė, 2008), „Lenino pr. 40“ (rež. Domantė Urmonaitė, 2009), „Aš be rankų kaip be rankų“ (rež. Akvilė Gelažiūtė, 2010), „Kaip atliekamas darbas“ (rež. Donatas Bakonis, 2011), „Istorija prieglaudoje“ (rež. Aistė Žegulytė, 2012), „Bakas ir Sofija“ (rež. Tomas Gvozdas, 2013), „Reklama“ (rež. Marija Stonytė, 2014), „Kaip atliekamas darbas“ (rež. Marius Krivičius, 2015), „Dealeris“ (rež. Domas Gudaitis, 2016), „Haiku“ (rež. Austė Urbanavičiūtė, 2017), „Siena“ (rež. Lukas Kacinauskas, 2018), „Ritualas“ (rež. Matas Galdikas, 2019), „Sapnas“ (rež. Laura Aliukonytė, 2020), „Tegu bėga“ (rež. Agnė Girsaitė, 2021), „O kas desertui?“ (rež. Milda Augustaitytė, 2022), „Slėnis“ (rež. Linas Žiūra, 2023).

„Menų aikštė“ buvo vienas iš LMTA 90-mečiui skirtų renginių. Jubiliejinė programa tęsiasi visus metus.

LMTA informacija
2023 06 07 

Atrodo, kad vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo jau niekas nenustebins. Trisdešimties metų darbo patirtį turintis kūrėjas vadovavo teatrui, vedė kūrybines dirbtuves, rašė pjeses, rengė performansus, pelnė laurus tarptautiniuose teatro festivaliuose, statė operos ir cirko pasirodymus, dirbo su profesionalais ir mėgėjais. Galbūt išbandė viską? Vis dėl to ne. Pirmą kartą savo kūrybinėje biografijoje jis renka studentų kursą – ne kur kitur, o pas mus, Lietuvoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Klaipėdos fakultete.

Nuo 2015 m. Á. Schillingo Lietuvoje pastatyti spektakliai sulaukė kritikų ir publikos susidomėjimo („Didis blogis“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, „Įstrigę“ Klaipėdos jaunimo teatre, „Autonomija“ ir „Barbarai“ Valstybiniame jaunimo teatre). Šį rudenį pripažintas menininkas pradės darbą su teatro ir renginių režisūros kurso studentais Klaipėdoje, jam talkins Klaipėdos jaunimo teatro komanda.

Juta Liutkevičiūtė

Renkate teatro ir renginių režisierių kursą. Kokia bus jūsų dėstymo programa?

Ji šiuolaikiška ir studentams suteiks itin platų įgūdžių spektrą. 21 amžiuje jau nebegalime galvoti, kad teatras tėra institucija, pastatas, kuriame dirba režisieriai ir aktoriai. Keičiantis aplinkybėms, žmonės turi būti pasirengę dirbti pačius įvairiausius darbus. Ne tik kurti spektaklius tradicinėje teatro scenoje, bet ir organizuoti renginius, kurti performansus, dalyvauti pedagoginėje veikloje. Teatras – ypač sociali erdvė, žmonės čia privalo nuolatos bendradarbiauti, susikalbėti, o to irgi reikia mokytis, ši specialybė neatsiejama nuo psichologijos, tai puiki vieta pažinti save ir suprasti savo santykį su kitais. Dėl to teatras tampa politišku, čia veikia skirtingi bendravimo ir socialinio jautrumo dėmenys. Svarbu išmokti klasikinių teatro formų, bet labiausiai noriu suteikti erdvę studentams laisvai mąstyti. Nenoriu pasiūlyti konkretaus režisūros stiliaus, jie patys turi atrasti savo balsą šioje disciplinoje.

Įsivaizduokime, kad keturi dėstymo metai jau praėjo – koks darbo rezultatas jus džiugintų?

Tiesą sakant, man ne taip svarbu, ar studentai taps garsiais kurio nors reikšmingo teatro režisieriais, ar jų darbai sulauks pasisekimo tarptautiniuose festivaliuose. Man daug labiau rūpi, kad jie pasitikėtų savimi ir būtų atviri pasauliui. Svarbu nepamiršti lietuvybės ir savo šaknų, bet noriu, kad jauni žmonės jaustųsi didesnės Europos scenos dalimi. Be abejo, būsiu patenkintas, jei kuris nors iš studentų sulauks sėkmės tradicinio teatro scenoje. Bet ši programa labai moderni, ji atveria duris į teatro pasaulį ir neuždaro siauroje aplinkoje, kur teatralai kartu sėdi juodame kambaryje apsupti dirbtinių šviesų ir vizualiųjų instaliacijų. Privalome būti atviri ir kitoms meno formoms.

Suprantu, kad jūsų, kaip debiutuojančio dėstytojo, raktas bus universalumas.

Neabejoju, kad ateityje bus vis sunkiau vystyti profesinę karjerą tradicine prasme, tarkime, būti pagrindiniu režisieriumi klasikiniame teatre. Iš to, ką kultūros lauke matau dabar, galiu prognozuoti, kad valstybinis palaikymas kultūrai mažės. Kaskart, kai nutinka krizė, pirmiausia apribojama kultūra. O juk Europa yra pilna jaunų, kūrybingų žmonių, jiems reikia rasti savo vietą kultūrinėje erdvėje ir kuo toliau, tuo mažiau bus šansų tai daryti iki šiol įprastais metodais.

Jeigu baigsi studijas pasiruošęs būti tik teatro aktoriumi ar režisieriumi, pakliūsi į spąstus. Tam, kad išvengtume depresijos ir nusivylimo, privalome ruoštis dirbti labai skirtingus darbus. Tikras prakeiksmas yra mokytis ir svajoti apie konkrečią darbovietę, konkrečią specialybę, o baigus studijas suprasti, kad diplomas tų svajonių neišpildys. Ar vien dėl to, kad negali dirbti savo svajonių teatre, jau esi niekam tikęs? Juk yra tiek daug vietų, kur galėtum pritaikyti savo įgūdžius! Šiuo atveju amerikietiška svajonė, kad pakanka tiesiog daug dirbti ir pasieksi tai, ko nori, tėra iliuzija. Aplinkybės nuolatos keičiasi ir mes turime tam ruoštis. Labai svarbu, kad jauni žmonės būtų lankstūs, o susidūrę su kliūtimi išsyk sugalvotų, kur dar galėtų būti naudingi.

Jūsų sukaupta patirtis ir daugybė pažinčių visame pasaulyje leidžia toliau sėkmingai dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose, plėtoti asmeninius kūrybinius siekius. Bet štai nusprendėte tapti dėstytoju ir rinkti pirmąjį studentų kursą savo karjeroje. Kodėl?

Nedaug trūko, kad būčiau tapęs dėstytoju Vengrijoje, bet negalėjau priimti to pasiūlymo, nes negavau tiek laisvės, kiek norėjau. Visa laimė, Lietuvoje turiu labai gerų draugų: rinkti teatro ir renginių režisūros studentų kursą Klaipėdoje buvo aktoriaus ir režisieriaus Valentino Masalskio idėja, kuriai negalėjau atsispirti. Galimybė ir toliau dirbti su Valentinu mane žavi, vertinu jį ne tik kaip teatro scenos profesionalą, bet ir kaip pedagogą. Pasitikiu jo talentu ir priimamais sprendimais. Apskritai man patinka dirbti su lietuvių aktoriais, esu užmezgęs gražias draugystes su jūsų teatrais. Jaučiu, kad čia dirbdamas gausiu daug palaikymo, o tai įkvepia.

Pastaraisiais metais tarptautiniuose festivaliuose man tikrai sekėsi, bet festivalinis gyvenimas kuo toliau, tuo mažiau domina. Nemačiau prasmės toliau plėsti kontaktų ratą tarptautinėje arenoje. Man pradėjo kur kas labiau rūpėti socialinis teatro aspektas, gylio paieškos, teatro resursų panaudojimas visuomenės labui. Bandžiau į šias paieškas leistis Vengrijoje, bet dėl politinės atmosferos buvau priverstas pasiduoti. Palikau gimtą šalį ir ten nebekuriu daugiau nei 6 metus.

Tikiu, kad galimybė dėstyti duos man pakankamai laiko panagrinėti socialinius teatro aspektus, tai bus tikra laboratorija. Dėstyti noriu tiek pat, kiek noriu mokytis pats. Tai puikus šansas praturtinti dvasios ir proto resursus, kaip galėjau to atsisakyti? Tiesa, nebus taip paprasta, nes persikraustyti į Lietuvą iš Prancūzijos neplanuoju, reikės keliauti. Prisiimu visišką atsakomybę už šį studentų kursą, o man padės Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai Rugilė Latvėnaitė ir Paulius Pinigis; apskritai visas šio teatro kolektyvas ir Valentinas yra man itin svarbi parama.

Kiek laiko per mokslo metus planuojate praleisti Klaipėdoje, gyvai dirbdamas su studentais?

Pagal šiandienos planą, kiekvienais mokslo metais Lietuvoje praleisiu maždaug po 12 savaičių, taigi tai bus 3 mėnesiai intensyvaus darbo. Atvyksiu dviem savaitėms ir intensyviai dirbsime su studentais – tuo metu jie neturės jokių kitų paskaitų. Po mėnesio pertraukos vėl seks dvi savaitės darbo kartu ir taip visus 4 mokslo metus. Tuo metu, kai nebūsiu Klaipėdoje, su studentais dirbs Paulius ir Rugilė, planuoju su jais palaikyti nuolatinį kontaktą ir stebėti studentų pažangą.

Mano patirtis rodo, kad tokios įtemptos komandinio darbo savaitės pareikalauja tikrai daug jėgų, tačiau dovanoja ypatingas patirtis. Tai visai kas kita, nei pamatyti dėstytoją pora valandų per dieną. Mūsų darbas kaskart atrodys tarsi kūrybinė 2 savaičių trukmės stovykla.

Anksčiau esate sakęs, kad lietuviai yra labai kantrūs teatro žiūrovai, nes niekas kitas neištveria tokios ilgos trukmės spektaklių. O kokį įspūdį paliko darbas su aktoriais, ką galvojate apie režisierių darbą?

Nesu Lietuvos teatro ekspertas, bet dirbant trijuose teatruose sutikau įvairių kartų aktorių. Patirtys vien teigiamos, aktoriai nepaprastai aktyviai įsitraukia į darbą, yra geranoriški ir kūrybingi. Kai paskutinį kartą dirbau Valstybiniame jaunimo teatre, negalėjau atsistebėti, kad visi 23 aktoriai buvo entuziastingi, išlaikė dėmesį, sekė instrukcijas, bet ir drąsiai pasakydavo, jeigu su kuo nors nesutikdavo, turėjome nemažai progų pasikalbėti. Turiu labai įvairios patirties skirtinguose teatruose ir galiu patikinti, kad tokia darbo filosofija Lietuvoje yra unikali. Čia sutikau ne tik kritiškus, bet ir gerą humoro jausmą turinčius aktorius. Mūsų humoro jausmas ir ironijos suvokimas yra labai panašus, tikriausiai tai lemia bendra Lietuvos ir Vengrijos sovietinė praeitis. Jaučiu, kad suprantu lietuvius.

Galbūt dalis Lietuvos teatro pernelyg laikosi tradicijų. Žmonės ateina į salę, susėda tamsoje ir stebi, ką jiems nori pasakyti žymus ir svarbus menininkas. Kyla nemažai grėsmių, kai tokio režisieriaus-guru klausomasi beatodairiškai. Dėl to man taip patinka Klaipėdos jaunimo teatras – čia jaunoji karta gali ieškoti, kas jiems yra teatras. Tai bendruomenės projektas, o ne vieta su režisieriumi, kurio visi turi klausyti. Šiame laike jau nebegalime pasitikėti didžiojo lyderio idėja. Turime mokytis teatre kurti mažiau hierarchines struktūras, ieškoti pusiausvyros tarp režisieriaus, aktorių, scenografų ir kitų kūrėjų.

Diktatoriško režisieriaus problemą teatre supratau. Bet jaunam žmogui, kol jis suras savo autentiškumą scenoje, reikia pavyzdžio, iš kurio galėtų mokytis, autoriteto, kuriuo galėtų bent trumpą laiką sekti. Ar ruošiatės juo būti?

Blogiausias scenarijus pedagogikoje išsipildo tada, kai tavo žodis tampa įsakymu. Jeigu esi dėstytojas, privalai sugebėti dekonstruoti savo galios poziciją. Privalai būti atviras ir rasti būdą, kaip įkvėpti jaunus žmones būti tokiais pat atvirais. Mano darbas – suteikti rėmą, o jo ribose žmogus pats turi ieškoti savo laisvės.

Be to, sunku būti autoritetu, nes negaliu pasakyti, kas bus po 10-ies metų. Negaliu studentams aiškinti – darykite taip ir ateityje pasieksite karjeros aukštumas. Iš kur man žinoti, koks tada bus pasaulis? Mano užduotis yra sukurti saugią erdvę, kurioje nėra spaudimo, o jaunas žmogus gali ieškoti savo balso. Aš esu lyderis, bet esu čia dėl studentų, o ne jie susirinko į akademiją dėl manęs.

Mano pirmas režisūros studentų kursas bus grupė asmenybių, kiekvienas ateis su savo pasaulio matymu. Neplanuoju formuoti komandos, nebent jie patys to norėtų. Nenoriu nė viename iš jų matyti savo atspindžio, juk daug įdomiau stebėti, kaip skleidžiasi kitos asmenybės.

Žmogaus vaizduotė tokia begalinė, o gyvenimas kartais atrodo toks trumpas ir mažytis. Studentams noriu parodyti, kaip nutiesti tiltą tarp šių skirtingų dalykų, kaip tapti laimingais kūryboje. Tiesa, turiu omeny ne amerikietišką laimę, kai viskas nuostabu, bet kitokią, kai jauti, kad rezultatas yra patenkinamas. Nemanau, kad kūrėjas turi kentėti, jausti spaudimą. Jis turi būti laimingas, atviras, nusiteikęs bendrauti su žmonėmis ir kurti visuomenei reikalingas bendruomenes.

Atrodo, jūsų kursas gaus ir laisvę, ir laimę, ir kūrybinio skrydžio džiaugsmą…

Girdžiu, ką sakai, suprantu abejonę – kokia šiuolaikiška programa, kaip viskas modernu, kaip gražiai skamba, kaip madinga – pamirškime pasenusias tradicijas, įgalinkime jaunąją kartą, jaunimas toks šaunus, jums nereikia nieko mokytis, tiesiog išreikškite savo jausmus! Ne, ne. Yra tam tikri rėmai, kuriuos turi priimti, to išmokau pats būdamas studentu.

Kokie buvo tie metai, praleisti Budapešto teatro ir kino universitete? Studijas baigėte 2000-aisiais, ar susidūrėte bent su dalele tos filosofijos, kuria vadovaujatės pats ruošdamasis dėstyti?

Buvo kiti laikai, studijų suvokimas Vengrijoje tuo metu buvo labai tradicinis. Dėstytojai aklai sekė vieni kitus, citavo senosios kartos kūrėjus. Kaip studentai patyrėme spaudimą, jog turime paklusti kiekvienam dėstytojo žodžiui, viskas buvo paremta hierarchija ir akla pagarba. Problema ta, kad prasidedant naujam, 21-ajam amžiui, tie dėstytojai nematė realybės. Mums dėstė vien vyrai, jie turėjo labai aiškų suvokimą apie tai, kas yra teatras, bet nežinojo nieko, kas vyksta kitur Europoje ar kitose meno sferose. Tokia dėstymo filosofija puikiai tarnavo aštuntuoju dešimtmečiu, kai po studijų pradėjęs dirbti viename teatre galėjai ten likti ir dirbti iki gyvenimo pabaigos. Tačiau artėjant 2000-iesiems laikai buvo visiškai pasikeitę, o mano dėstytojai nebuvo nieko girdėję apie kūrybos mobilumą, minčių lankstumą.

Nors studijų metu neišgirdau daugybės dalykų, nieko nesužinojau apie įvairiausias teatro formas, tačiau išmokau suvokti tekstą, sužinojau, kaip skaityti klasikinę dramaturgiją: kaip analizuoti scenas, dialogus, veikėjų charakterius, kaip perskaityti tai, kas liko tarp eilučių. Ir dar – mano kurso vadovas buvo labai nuoseklus. Nors daugeliu klausimu – gana siauro mąstymo, bet nuoseklumo iš jo buvo galima pasimokyti, to iš šios pasenusios teatro mokyklos studentai galėtų pasiimti ir šiandien.  

Visa kita pasikeitė kardinaliai. Režisūros studentai šiandien turi išmokti, kaip įtraukti auditoriją, kaip savo kūrybai rasti pinigų, kaip išlikti lankstiems, kaip keliauti ir įgyti naujas patirtis: pasaulis šiandien žymiai platesnis, nei buvo prieš 20 metų. Reikia perprasti naujausias technologijas, net jeigu tau jos nepatinka, net jei nenori su jomis dirbti – suprasti jas reikia. Kitu atveju tiesiog nebegali dalyvauti socialiniame gyvenime, nes lieki žmogumi iš tamsaus teatro kambarėlio.

Šio pokalbio metu labiau sureikšminame dėstytojo vaidmenį, tačiau tai tik viena medalio pusė. Nepamirškime, kad visus ketverius metus studentai bus kartu. Tai ypatinga patirtis: kiek daug atsivers galimybių jiems įkvėpti, mokytis, palaikyti vieniems kitus. Dažniausiai patys svarbiausi dalykai nutinka dėl to, kad sutikai kitą tokį patį kaip tu, studentą, kartu kūrei planus, mąstei apie ateitį ir dirbai išvien.

Kalbino Juta Liutkevičiūtė

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 90-mečiui savaitraštis „7 meno dienos“ publikuoja pokalbių ciklą su ryškiomis Akademijos asmenybėmis. Jūsų dėmesiui – pokalbis su Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėju profesoriumi dr. Robertu Beinariu.

Lukrecija Stonkutė 
„7 meno dienos“  
Nr. 22 (1471), 2023-06-02

Obojus – sudėtingiausias instrumentas, įtrauktas į Guinnesso rekordų knygą, – taip pokalbį pradėjo žinomas obojininkas prof. dr. Robertas Beinaris. Jis – vietoje nenustygstantis atlikėjas, grojęs solo su visais Lietuvos kameriniais ir simfoniniais orkestrais; bene dešimties festivalių, konkursų, čempionatų įkūrėjas, kamerinio ansamblio „Musica humana“ meno vadovas ir dirigentas; pedagogas, skaičiuojantis jau 25-erius kūrybinės veiklos metus, parengęs kelias dešimtis obojininkų. Kaip tiek daug muzikos, veiklumo ir užsispyrimo telpa viename žmoguje, ir mėginsime išsiaiškinti.

Kiek muzika suteikia prasmės jūsų gyvenimui?

Be muzikos nepraeina nė viena mano diena ar akimirka – tai lyg maistas ir vanduo. Kai žmonės paklausia, kada aš nemuzikuoju, atsakau, kad tik tuomet, kai miegu (juokiasi). Labai myliu šį meną ir neskaičiuoju laiko nei pats grodamas, nei dirbdamas su mokiniais, studentais. Svarbu pridurti, kad mano seneliai buvo muzikai, tad galima spėti, jog daug dalykų paveldėjau, ir už tai esu labai dėkingas.

Jūsų senelis Pranciškus Beinaris buvo žymus vargonininkas, chorvedys, kompozitorius, o močiutė Danguolė Bereckaitė-Beinarienė – dainininkė. Kaip nutiko, kad seneliai jums padovanojo būtent obojų?

Apmaudu, kad būdamas vaikas to paklausti nesugalvojau, o dabar galiu tik spėlioti. Aš seneliams buvau pirmas anūkas, tai tikriausiai į mane dėjo viltis pratęsti muzikų giją. Dar bandyčiau spėti, kad senelis, grodamas vargonais, galbūt labiausiai mėgo obojaus registrą.

Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje pirmuoju jūsų mokytoju tapo obojininkas Vytautas Masteika, apie kurį labai gražiai atsiliepiate spaudoje. Minėjote, kad būtent dėl šio mokytojo nebenorėjote keisti specialybės.

Jis ne tik puikus mokytojas, bet ir nuostabus žmogus. Pamenu, pradėjus lankyti pirmą klasę man didžiausią nuostabą kėlė tai, kad keliskart per savaitę likdavau akis į akį su mokytoju, be būrio kitų vaikų. 45 minutes dėmesys skiriamas tik man! Masteika man buvo it antras tėtis. Jaučiau jo gyvenimišką ir profesinį rūpinimąsi, geranoriškumą, globą, o man, vaikui, šie dalykai buvo labai svarbūs.

Tiesa, paauglystėje svarsčiau mesti muziko kelią. Tačiau net ir dėl šios situacijos mokytojas reagavo labai ramiai, pagarbiai ir racionaliai: „Jeigu ir netapsi muzikantu, galbūt būsi geras medikas ar sportininkas.“ Taigi Masteikos dėka supratau, kad kartais reikia pasikliauti jausmais ir leisti vykti natūraliems procesams.

Kokie buvo jūsų santykiai su specialybės profesoriais Romualdu Staškumi ir Algirdu Vizgirda studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?

Kaip ir anuomet, taip ir dabar palaikome šiltus, draugiškus santykius. Tai žmonės, parengę mane didžiajai scenai. Profesorius Staškus buvo obojaus pedagogas bakalauro, magistrantūros ir aspirantūros pakopose. Doktorantūroje mane lydėjo profesorius Vizgirda ir visai nesvarbu, kad jis fleitininkas, o aš obojininkas, – bendravome jau kitomis muzikinėmis dimensijomis.

Ar buvote toks veiklus studijų metais?

Kai iš Kauno atvykau studijuoti į Vilnių, supratau, kad į gyvenimą reikia kibti pačiam, sykiu padėti tėveliams palengvinti finansinę naštą. Pamenu, vyko pirmas susitikimas su tuometiniu Pučiamųjų instrumentų katedros vedėju, klarnetininku profesoriumi Algirdu Budriu. Jis nusprendė, kad į akademiją reikia grąžinti pučiamųjų orkestrą. Ir kai paklausė, kas iš mūsų, studentų, norėtų eiti laboranto pareigas – pats pirmas pakėliau ranką. Tiesą sakant, net nenumaniau, kas tas laborantas. Tačiau buvau laimingas, kai profesorius mane paskyrė į minėtas pareigas. O vėliau sužinojau, kad už darbą dar gausiu daugiau nei 100 litų per mėnesį!

Po kurio laiko įsidarbinau Lietuvos simfoniniame pučiamųjų orkestre (anuomet Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“ – L. S.), vėliau Lietuvos kariuomenės orkestre, esu grojęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, Lietuvos nacionaliniame simfoniniame, Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestruose. Įsisukau į tikrą pasiutpolkę.

Organizuojate Lietuvos obojininkų čempionatą, Tarptautinį Liutauro Vėbros obojininkų konkursą, Tarptautinį kamerinių ansamblių konkursą „Muzikinė akvarelė“, Tarptautinį Juozo Pakalnio atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais muzikos instrumentais konkursą, Tarptautinį obojininkų festivalį ir dar daug kitų. Taip pat esate Lietuvos obojų kvarteto (vėliau kvinteto) įkūrėjas. Iš kur tiek energijos ir noro?

Nesakau, kad nepavargstu. Kartais reikėtų ir šeimai skirti daugiau dėmesio… Bet vadovaujuosi posakiu „Juo daugiau darai – juo daugiau ir padarai“. Sakoma, kai šeimoje yra vienas, du vaikai – sunku, bet kai yra dešimt – lengviau, nes jie vienas kitą augina. Taip pat ir su festivaliais, konkursais bei kitais muzikiniais renginiais – jie vienas kitą papildo.

Esate stažavęs užsienyje. Kaip tai formavo jus kaip muziką?

Pagrindinės kultūros, kurios man turėjo didžiulę įtaką, – prancūzų ir vokiečių. Prancūzija man, kaip obojininkui, yra šalis numeris pirmas. Būdamas studentas pagal „Erasmus“ mainų programą išvykau į Lioną pasitobulinti pas geriausią to meto obojininką – prof. Jeaną-Louisą Capezzali ir jo asistentą Jérome’ą Guichard’ą.

Patekti pas tokio lygio pedagogą padėjo prof. Vizgirda, nes jis buvo pakvietęs Capezzali koncertuoti Lietuvoje. Profesorius man suteikė išskirtinę galimybę pagroti svečiui. Išgirdęs mane Capezzali pakvietė į Lioną sakydamas: „Turite didžiulį talentą, bet numanau, kad dar yra dalykų, kuriuos jums reikėtų sužinoti.“ Prancūzijoje Capezzali mane išmokė groti obojumi taip, kad nenuvarginčiau raumenų, sužinojau tikslių metodikos subtilybių, mokėmės daug prancūziško muzikinio repertuaro. Per šešis mėnesius išmokau, parengiau apie 50 kūrinių!

Vokietijoje taip pat turėjau labai naudingų stažuočių pas profesorių Georgą Meerweiną. Vokiečių muzikinėje kultūroje labiau vyrauja konservatyvumas, griežtumas, garso konkretumas, o prancūzų – elegantiškos ekspresijos, romantinis polėkis, garso minkštumas, jo elastingumas.

2018 m. Lietuvos nacionalinės filharmonijos kamerinio ansamblio „Musica humana“ vairą jums į rankas perdavė ilgametis meno vadovas Algirdas Vizgirda. Kaip pradėjote groti šiame ansamblyje?

1999 m. Vizgirda mane pakvietė pagroti Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje ansamblio 25 metų veiklos proga. Tada patyriau lengvą šoką, nes anuomet ansamblį sudarė tik keturi instrumentai (fleita, obojus, violončelė ir klavesinas), o atlikėjai buvo aukščiausios klasės muzikai. Pavyko labai gerai pasirodyti, jaučiausi įvertintas. Kitais metais tapau ansamblio nariu, pakeičiau Romualdą Staškų. Vizgirda skatino ir toliau aktyviai muzikuoti drauge, tai mane įkvėpė ir įpareigojo nenustoti tobulėti. Esu labai dėkingas profesoriui ir Nacionalinei filharmonijai už galimybę dabar kaip vadovui tęsti darbus, kurti naujus projektus, programas su nuostabiu ansambliu „Musica humana“, kuris 2024 m. švęs savo 50-metį.

Kokius darbus spėjote nuveikti per penkerius vadovavimo metus? Kokių užmojų turite ateičiai?

Pradėkime nuo to, kad „Musica humana“ yra specifinės sudėties (fleita, obojus, 9 smuikai, altas, violončelė, kontrabosas, klavesinas arba vargonai – L. S.), bet kartais sugalvojame atlikti ir stambius kūrinius. Tad norint įgyvendinti tokius užmojus reikia skirti daug laiko kūrinių aranžavimui – šiuo požiūriu didžiausias darbas tenka mūsų ansamblio klavesinininkui ir vargonininkui Gediminui Kvikliui. 2019 m. su „Musica humana“ pastatėme miuziklą „Sidabrinis Ežerinis“ (kompozitorė Vaida Striaupaitė-Beinarienė). Šiuo metu kuriamas dar vienas miuziklas, nes anas sulaukė didžiulio pasisekimo. Taip pat sukūrėme nemažai programų, kurias vis kartojame: tai „Nuostabusis amžius“ su dainininkais Kristina Zmailaite ir Edmundu Seiliumi, „Didingieji garsai“, „Muzikiniai šachmatai“, „Obojaus ir kontraboso dvikova“, „Antonio Vivaldi muzikos ekspresijos“, „Disnėjaus filmų muzika“ ir kiti. Svarbu paminėti ir 2021 m. mūsų įgyvendintą grandiozinį projektą (dalyvavo apie 100 žmonių) – operą „Neringa“ (režisierius Vytautas Rumšas, kompozitoriai Striaupaitė-Beinarienė, Loreta Narvilaitė, Algirdas Martinaitis). Esame įrašę dvi naujas kompaktines plokšteles. Grojame dar daugiau lietuviškos muzikos, dalyvaujame nacionaliniame moksleivių kūrinių konkurse „Mano nata“, atlikdami jaunųjų kompozitorių kūrinius. Kartu su kunigu Pranciškumi Čiviliu įkūrėme naują sakralinės muzikos festivalį, kurį skyrėme Palaimintajam Teofiliui. Tęsiame tarptautinį kamerinės muzikos festivalį „Kuršių nerija“, kuris šiais metais bus jubiliejinis – 25-asis. Na, o šiuo metu kuriama nauja kamerinė opera „Meilės legenda“, premjera įvyks šių metų birželį. Taigi ansamblyje radosi daug naujų idėjų ir jau spėjome nemažai nuveikti.

Man teko garbė parengti paskutinį interviu su šviesaus atminimo vargonininku Bernardu Vasiliausku. Jis sakė, kad pasaulyje yra dvi svarbiausios profesijos – gydytojo ir pedagogo. Ar sutiktumėte su šia mintimi?

Sutinku. Pedagogą drįsčiau sutapatinti ir su kunigu, nes abiem būtinas pašaukimas. Deja, Lietuvoje pedagogika dar nėra prestižinė profesija. Kad patenkintų savo minimalius poreikius, pedagogas turi dirbti per kelis darbus. Pavyzdžiui, Prancūzijoje ar Vokietijoje pedagogai, dėstydami vienoje įstaigoje, per mėnesį gauna net keturženkles ar penkiaženkles sumas. Tai daug ką pasako apie pamatines vertybes.

Kokią vietą pedagogika užima jūsų daugialypėje muzikinėje veikloje? Galbūt ji svarbiausia? 

Pedagogika man labai patinka, myliu visus savo mokinius ir studentus. Labai noriu išugdyti daug puikių obojininkų, būsimų obojaus mokytojų, nes šiuo metu jaunieji muzikantai šiek tiek prisibijo šios srities. Smagu, kad Muzikos ir teatro akademijoje galiu ugdyti obojininkus ne tik iš visos Lietuvos, bet ir atvykstančius iš užsienio – Latvijos, Lenkijos, Danijos, Graikijos, Japonijos.

Man labai svarbios visos veiklos, kiekvienai jų atiduodu visą save. Džiaugiuosi, kad turiu daug veiklų, tad mano gyvenime nėra rutinos.

Kiek obojininkų jau esate parengęs ir ką jie veikia dabar?

Esu parengęs kelias dešimtis. Vienas pirmųjų mano studentų Ugnius Dičiūnas dabar yra Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro obojų grupės koncertmeisteris, pirmasis solo obojus. Praktiškai visi mano buvę studentai groja įvairiuose Lietuvos orkestruose, muzikiniuose bei operos ir baleto teatruose. O baigę studentai užsieniečiai taip pat tęsia sėkmingą karjerą orkestruose ar pedagogikos srityje.

Kaip vyksta jūsų darbas su mokiniais ir studentais?

Vienodų užsiėmimų nebūna, nes kiekvienas žmogus – išskirtinis. Aišku, dirbdamas su vaikais stengiuosi pamokas sisteminti, nes tokie aspektai kaip mankšta, kvėpavimo pratimai mūsų profesijoje turi tapti įprasta rutina. Su studentais tą darau rečiau, nes prarastume daug laiko. Tačiau pasitaiko išimčių, ypač su pirmakursiais, kai visą paskaitos laiką prašau daryti mankštą arba pūsti ilgus tonus. Kartais jaunieji obojininkai iki galo nesuvokia, kad ta viena nata ar ilgi tonai yra lyg vitaminas C, be kurio jie negalės tobulai groti. Būna, pajuokauju: „Matai prierašą „dr.“ prie mano pavardės? Aš esu daktaras ir matau, kad tau trūksta vitamino A, B ar C (pvz., nešvariai intonuoja, nevaldo garso, netaisyklingai kvėpuoja ir t.t.). Išrašysiu „receptą“, paaiškinsiu, kaip vartoti, bet vitaminus turėsi gerti pats.“ Stengiuosi inspiruoti studentus, mokyti juos savarankiškumo kasdienėje praktikoje. Kartais tenka pabūti ir psichologu, nes studentai susiduria su gyvenimiškomis problemomis. Tad pasitaiko, kad paskaitoje tik kalbamės, ir studentai tą labai vertina.

Noriu pasidžiaugti visais Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros studentais, jų motyvacija, siekiais ir profesionalumu. Natūralu, kad tarp daugybės studentų pasitaiko turinčių kokių nors rūpesčių. Pamenu atvejį, kai studentas tiesiog pradėjo nebeateiti į paskaitas. Nuvažiavau jo aplankyti į bendrabutį, teko kelti jo kritusią motyvaciją. Valandėlę kalbėjomės apie gyvenimą, vertybes. Jis tai įvertino ir su džiaugsmu pasakė savo draugams, kad jei pas jį buvo atėjęs pats katedros vedėjas, matyt, jis tikrai yra kažko vertas ir reikalingas. Labai džiaugiuosi, kad ta viena valanda pakeitė studento mąstymą ir jis sėkmingai baigė studijas. 

Kuo jums svarbus darbas akademijoje? Kas žavi ir ką norėtumėte keisti?

Žavi jauki atmosfera, nuoširdus dėstytojų darbas su studentais, išskirtinis profesionalumas, atsidavimas ir geranoriškumas. Studentų – motyvacija, siekiai, tikėjimas tuo, ką daro, ir nuoširdumas. Norėčiau dar daugiau mūsų visų bendrystės, aktyvumo, visuomeninio veiklumo, įsitraukimo visos akademijos bendruomenės mastu. Esame gana didelė bendruomenė – muzika, teatras, kinas – bendros mūsų kūrybinės galimybės ir potencialas yra beribiai.

Ko palinkėtumėte studentams LMTA 90-mečio proga?

Linkiu visiems kuo didesnio aktyvumo ir supratimo, kad akademija yra meno laboratorija, iš kurios galima labai daug pasisemti. Taip pat linkiu niekada nenustoti tobulėti. Aš pats ką tik baigiau studijas – simfoninio dirigavimo magistro pakopoje, pas profesorių Dainių Pavilionį. Kaip sakoma, ką žinosi – ant pečių nenešiosi. Taigi linkiu kūrybinių siekių, motyvacijos, sveikatos ir Dievo palaimos mums visiems, Lietuvai.

Dėkoju už pokalbį.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kapelionas kun. Dovydas Grigaliūnas ir Vilniaus akademinės sielovados centras birželio 20–21 d. kviečia į seminarus, skirtus studentiško amžiaus jaunimui, siekiančiam geriau suprasti save, savo veiksmus ir tapatumą. Seminaro vedėjas – tarptautinės bendruomenės „Kelionė“ (Journey Canada) vykdomasis direktorius, įkūrėjas Toni Dolfo-Smith (Kanada).

Birželio 1 d. prasideda studentų priėmimas į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. 

Gegužės 10–14 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete vyko „Nordplus“ aukštojo mokslo programos „North STAR Big Band“ intensyvūs kursai. Džiazo muzikos kursai ir bigbendo praktikumai sukvietė 22 aukštųjų muzikos mokyklų studentus iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Švedijos ir Danijos į Lietuvos uostamiestį. 

Projekto tikslas – suformuoti džiazo orkestrą, parengti koncertinę programą ir ją pristatyti kultūros lauko bendruomenei. Studentai dalyvavo atvirose paskaitose džiazo orkestro tematika, kurias vedė Kathrine Widfeld (Danija), Joakim Milder (Stokholmo karališkasis muzikos koledžas, Švedija) ir Kęstutis Sova (LMTA Klaipėdos fakulteto lektorius). „North STAR“ įgyvendintas itin sėkmingai, projekto meno vadovas ir dirigentas Joakim Milder pateikė įvairialypę meninę programą, kuri suteikė puikias galimybes atsiskleisti visiems projekte dalyvavusiems studentams. Repertuaras buvo išraiškingas, spalvingas ir dinamiškas, kupinas įvairių nuotaikų ir emocijų, nuo ganėtinai laisvos interpretacijos ir konceptualaus atlikimo galimybių iki ritmiškų „funk“ stiliaus kūrinių su labai ryškia Joakimo Milderio filosofija bei savitu braižu.

Projekto dalyviai kursų metų buvo motyvuoti ir puikiai nusiteikę, jaunieji talentai buvo sužavėti Klaipėdos jaukumu, architektūra ir miestelėnais, o ypač – studijų sąlygomis LMTA Klaipėdos fakultete.

Studentai tapo tikrais bičiuliais ir tikėtina, jog jų bendradarbiavimas ateityje tęsis. Tokio tipo intensyvūs kursai atveria plačias perspektyvas stiprinti bendradarbiavimą tarp geriausių Baltijos regiono aukštųjų muzikos mokyklų ir studijuojančio jaunimo bendrystę. 

Kęstutis Sova 
LMTA Klaipėdos fakulteto Muzikos katedros lektorius
2023 06 05 

Projekto akimirkos. Dainiaus Kažukausko nuotraukos:

Birželio 10 d., šeštadienį, 19 val. Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčioje įvyks XVII jaunųjų kompozitorių kūrinių chorui konkurso „Vox juventutis“ baigiamasis koncertas. Konkurso finalininkų kūrinius atliks Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“, meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas. Renginio metu paaiškės šių metų nugalėtojai.

Koncerte skambės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų – Evaldo Aleknos, Domanto Balso, Luko Butkaus, Karolio Dabulskio, Adam Färnlöf, Karolinos Kieraitės, Deivido Kuktos, Miglės Palkevičiūtės ir Matīss Vikmanis – konkursui sukurtų kūrinių premjeros.

Konkurso komisijos nariai – kompozitoriai Beata Juchnevič, Antanas Kučinskas, dirigentai Artūras Dambrauskas, Milda Švelnienė ir muzikologė Laimutė Ligeikaitė – darbą pradėjo dar balandžio pabaigoje, kuomet iš 15 konkursui pateiktų kūrinių į finalą atrinko devynis. Pagrindiniai atrankos kriterijai, kuriais vadovavosi ekspertai, – žmogaus balso ir choro galimybių paisymas, kūrinio komunikacija su atlikėju ir būsimu klausytoju, informatyvi ir taisyklinga notacija bei atitikimas temai. Šių metų konkurso tema – erdviniai sprendimai ir multichorinė faktūra. Dalyviai buvo kviečiami pateikti specialiai Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčios erdvei pritaikytus kūrinius, išdėstant atskiras choro grupes skirtingose bažnyčios vietose (scenoje, balkone, sakykloje ir kt.), surežisuojant atlikėjų judėjimą kūrinio atlikimo metu.

Baigiamojo „Vox juventutis“ koncerto metu komisija išrinks ir paskelbs konkurso I, II ir III premijų laureatus, choro „Jauna muzika“ dainininkai rinks jiems labiausiai patikusį kūrinį, o koncerto klausytojai galės išreikšti savo nuomonę rinkdami publikos simpatijų prizo nugalėtoją. Tiek komisija, tiek žiūrovai kūrinius gyvai išgirs pirmą kartą, o kuris kompozitorius yra kurio kūrinio autorius – paaiškės tik vakaro pabaigoje, skelbiant konkurso rezultatus.

Ieva Prudnikovaitė, Rafailas Karpis, Ilona Balsytė, Aidas Giniotis, Asta Krikščiūnaitė ir kitos žinomos muzikos, teatro, šokio ir kino pasaulio pavardės puošia Lietuvos muzikos ir teatro akademijos gimtadienio šventės „Menų aikštė“ programą. Birželio 3 d. Lukiškių aikštėje savo talentą buvusiai ir esamai alma mater dovanos garsieji LMTA alumnai ir dabartiniai studentai bei dėstytojai. Nuo 16 val. skambės kolektyvų, grupių, solistų pasirodymai, vaidinimai, kino seansai. Renginį ves žymi Lietuvos teatro ir kino aktorė, LMTA alumnė Toma Vaškevičiūtė.

Lukiškių aikštė ir jos prieigos pavirs skambančia, šokančia, vaidinančia „Menų aikšte“. Priešais LMTA Centrinius rūmus bus įrengtos dvi scenos muzikos ir teatro pasirodymams bei erdvė šokio spektakliui. Didžiojoje scenoje šventę užkurs su žymiuoju tenoru Rafailu Karpiu pasirodysiantys LMTA pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų orkestras ir Varinių pučiamųjų orkestras „Brass LT“ (vad. prof. Robertas Beinaris, doc. Egidijus Ališauskas, doc. Rimvydas Savickas, Remigijus Vilys, Linas Rupšlaukis). Publikos abejinga niekuomet nepaliekanti Ieva Prudnikovaitė dainuos su LMTA akordeonų orkestru (vad. prof. Raimondas Sviackevičius, Tadas Motiečius), akordeonų trio „UnSeen“ ir tango šokėjais doc. Brigita Rodriguez ir Carlosu Rodriguezu. Su LMTA liaudies instrumentų orkestru (vad. doc. Aistė Bružaitė, E. Ališauskas) pasirodys Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, profesorė Asta Krikščiūnaitė. Vieno ryškiausių Lietuvos violončelininkų ir violončelės pedagogų prof. Rimanto Armono suburtas Violončelių orkestras suvienys scenoje 42 violončelininkus – dėstytojus, studentus ir net 23 alumnus!

Didžiojoje scenoje vyks ir teatro pasirodymai. Čia išvysime garsiuosius LMTA alumnus – aktorius Saulių Bareikį ir Kristiną Kazlauskaitę , „Keistuolių teatro“ aktorius Iloną Balsytę, Darių Auželį ir LMTA profesorių Aidą Giniotį. Scenoje pasirodys Vaidybos ir režisūros katedros studentai (vad. prof. Viktorija Kuodytė, prof. Darius Meškauskas) bei Klaipėdos fakulteto vaidybos studijų diplomantai (vad. prof. Valentinas Masalskis, doc. Nijolė Sinkevičiūtė-Kriūnienė). Operos gerbėjai čia išvys LMTA Dainavimo katedros Operos studijos solistus (dirigentas doc. Martynas Staškus, režisierė doc. Jūratė Sodytė-Bradauskienė).

Lukiškių aikštėje įrengtoje šokio erdvėje bus rodomas spektaklis „Wreck – list of extinct species“ („Nuolaužos – išnykusių rūšių sąrašas“, chor. Pietro Marullo), kuris jau spėjo apkeliauti ne vieną Lietuvos sceną. Vakarop didžiojoje scenoje tikrą vakarėlį užkurs džiazo grupės „Quark Effect“ ir „SynthEtika“!

Elektroninės muzikos gerbėjai laukiami prie Centrinių rūmų balkono, iš kurio savo kūrybą skleis „Robotic Folk“ (doc. Jonas Jurkūnas), trio „El Chico Fuendre“, Migluma & Vecera ir Maria Paskevic. Mažojoje scenoje muzikuos DJ Iggy Shaolin, perkusininkas Lukas Budzinauskas, o Kino erdvėje (Aukų g. greta LMTA Centrinių rūmų) bus rodomi LMTA studentų įvairiais metais sukurti trumpametražiai filmai. Gedimino prospekte – nuo J. Tumo-Vaižganto iki Vasario 16-osios gatvių – vyks LMTA alumnų garso ir vaizdo instaliacijos.

Savo 90-ojo gimtadienio proga Lietuvos muzikos ir teatro akademija dovanoja vilniečiams ir sostinės svečiams tikrą šventę po atviru dangumi, kurioje susivienys įvairių kartų Akademijos studentai, dėstytojai ir alumnai – Lietuvos muzikos, teatro, šokio ir kino dabartis ir ateitis.

Domina teatro, kino, muzikos procesai? Norėtum pažvelgti į juos giliau – išmokti tirti, analizuoti? Tuomet Meno teorijos magistrantūra – kaip tik Tau!

Meno teorija – tai vienintelė antrosios pakopos (magistrantūros) studijų programa Lietuvoje, kuri sujungia teatrologijos ir kinotyros, muzikologijos ir etnomuzikologijos studijas. Glaudus ryšys tarp disciplinų bei teorijos ir praktikos atveria studentams platesnes profesinės ir kūrybinės veiklos galimybes, praktinė veikla čia derinama su meno tyrimais. Pabaigus magistrantūrą įgyjamas menotyros magistro laipsnis, kuris leidžia toliau stoti į doktorantūrą ir imtis akademinės veiklos.

Gegužės 23 d. Kompozitorių namuose buvo paskelbti Lietuvos kompozitorių sąjungos organizuojamų Metų kūrinių rinkimų rezultatai. Sveikiname laureatus – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos alumnus bei studentą Jurgį Kubilių, pelniusį Jaunojo kompozitoriaus premiją! 

Laureatamas buvo įteiktos premijos penkiose kategorijose ir papildomi prizai.

Premija Orkestrinių kūrinių kategorijoje atiteko kompozitoriui, atlikėjui, radijo laidų kūrėjui Šarūnui Nakui už seansą dviem orkestrams „Moters žvilgsnis“, kurio premjera įvyko 2022 m. spalio 8 d., Vilniaus Rotušėje, festivalyje „Muzikos ruduo“. Premjerą atliko Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, dirigentai Mantvydas Drūlia ir Karolis Variakojis. Šarūnas Nakas 1986 m. baigė prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 

Sceninių kūrinių kategorijoje premija atiteko dviem kompozitoriams – Albertui Navickui ir Jūrai Elenai Šedytei – už muziką tarpdisciplininiam šiuolaikinio baleto spektakliui „Orfėjas, Euridikė“, kurio premjera įvyko lapkričio pabaigoje, Dūmų fabrike. Kiti kūrybinės grupės nariai: choreografas Martynas Rimeikis, libreto autorius Rimantas Ribačiauskas, scenografas ir šviesų dailininkas Arvydas Buinauskas, duetas „Twenty Fingers Duo“ (smuikininkė Lora Kmieliauskaitė ir violončelininkas Arnas Kmieliauskas), šokėjai Jeronimas Krivickas ir Julija Stankevičiūtė, kostiumų dailininkas Juozas Valenta. Albertas Navickas 2009 m. baigė LMTA prof. Osvaldo Balakausko kompozicijos klasę, Jūra Elena Šedytė – 2018 m. kompozicijos bakalauro studijas pas prof. dr. Mārtiņšą Viļumsą. 

Premija Kamerinių kūrinių kategorijoje atiteko Raimondai Žiūkaitei už kompoziciją „WWW“, kurios premjera įvyko Liucernoje, Šveicarijoje, 2022 m. rugsėjo 3 d. Kūrinį, parašytą Liucernos festivalio akademijos užsakymu, atliko ansamblis IEMA (International Ensemble Modern Academy), dirigentas Hankyeol Yoon. Jaunosios kartos kompozitorė, meno daktarė R. Žiūkaitė šalia solidžios akademinės muzikos rašymo pasirodo ir kaip atlikėja performansuose balsui ir elektronikai, yra grojusi roko grupėse ar pasirodžiusi kaip solo dainų autorė bei atlikėja. Raimonda Žiūkaitė 2020 m. LMTA apgynė meno daktaro darbą, vadovas – prof. dr. Mārtiņš Viļums, 2012 m. baigė LMTA magistrantūros studijas pas prof. Rytį Kabelį. 

Paryžiuje gyvenantis kompozitorius ir biochemikas Albertas Navickas pelnė premiją ir Vokalinių kūrinių kategorijoje už kūrinį „Out of Rolling Ocean the Crowd“. Jo premjera nuskambėjo Nacionalinėje dailės galerijoje, gruodžio 10 d., Naujosios muzikos renginių serijos „Kontaktas“ koncerte. Kūrinio atlikėjai – šiuolaikinės muzikos ansambliai „Melos“ ir „Cello Club“. Šis kūrinys taip pat sulaukė sėkmės ir ką tik įvykusioje 69-ojoje Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje („Rostrum“) Hagoje – pateko tarp 11 rekomenduojamų kūrinių, kurie bus transliuojami mažiausiai 24-iose Europos (ir ne tik) radijo stotyse.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Akordeono katedra dalyvavo 60-ajame tarptautiniame akordeonistų konkurse „Klingenthal“, vykusiame gegužės 7–13 d. Vokietijoje. Tai vienas seniausių pasaulio akordeono konkursų, keliantis iššūkių visų kategorijų akordeonistams!

Prof. Raimondas Sviackevičius jau trečią kartą buvo pakviestas dirbti žiuri komisijoje drauge su prestižinių Europos aukštųjų mokyklos profesoriais: Stefanu Hussongu (Voketija), Mie Miki (Japonija), Veli Kujala (Suomija), Iñaki Alberdi (Ispanija), Claudia Buder (Vokietija), Grzegorzu Stopa (Austrija/Lenkija), Vladimiru Blagojevićiumi (Serbija), Andreasu Nebliu (Vokietija), Djordje Gajiciumi (Škotija), Na Songu (Kinija), Jacques’u Mornet (Prancūzija) ir kitais. 

Lietuvos muzikos ir teatro akademijai atstovavo Akordeono katedros vedėjo prof. R. Sviackevičiaus klasės studentas Edgaras Dičpinigaitis, kuris dalyvavo koncertinių atlikėjų trijų turų kategorijoje. Sėkmingai pasirodęs pirmame ir antrame ture, atlikėjas sulaukė puikių įvertinimų.

Kamerinių ansamblių kategorijoje dalyvavo jau kelis konkursus šį pavasarį laimėjęs LMTA akordeonistų trio „UnSeen“. R. Sviackevičiaus paruoštas „UnSeen“ buvo apdovanotas trečios vietos diplomu, statulėle ir pinigine premija.

Taip pat Lietuvai atstovavo Jonas Vozbutas, kurį galima pasveikinti I prizu trečioje amžiaus kategorijoje iki 18 metų!

Džiaugiamės, kad LMTA akordeonistai garbingai pasirodo Europos renginiuose. Didžiuojamės jų pasiekimais!

Rugsėjo 10–19 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete vyks Audiovizualinių menų industrijos inkubatoriaus (AMII) organizuojamos tęstinės kūrybinės dirbtuvės „NordBaltic Incubator: Dokumentinė Klaipėda“. Save išbandyti kino kūrėjo vaidmenyje kviečiamos entuziastingos ir kūrybiškos asmenybės, o dalyvavimas šeštą kartą Klaipėdoje ir 11 kartą Lietuvoje vykdomame projekte yra nemokamas.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno istorijos ir teorijos katedra kviečia teikti pranešimų santraukas 8-ajai Baltijos regiono kino konferencijai Miestas kine ir audiovizualinėse medijose.

Pranešimų santrumpų pateikimo terminas – birželio 23 d. 
Konferencijos datos: š. m. spalio 20–21 d. 
Vieta – Meno avilio Sinemateka (Goštauto g. 2, Vilnius).
Dalyvavimo būdas – gyvai.
Konferencijos kalba – anglų.
Organizuojančios institucijos: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Medijų edukacijos ir tyrimų centras Meno avilys.
Partneriai: Nacionalinis Estijos kino archyvas, Latvijos kultūros akademija, Vilniaus miesto savivaldybė.

Miestas yra aktyvus globalių procesų, tokių kaip klimato kaita, geopolitiniai veiksmai, militarizavimasis, veikėjas ir fonas jiems reikštis. Tokie filmai kaip Samai (rež. Waad Al-Kateab, 2019) ir Mariupolis 2 (rež. Hanna Bilobrova ir Mantas Kvedaravičius, 2022) fiksuoja miesto patirtis naujais, asmeninės perspektyvos, rakursais. Įvairėjant miesto medijavimo būdams, kviečiame tyrėjus apmąstyti šią kaitą VIII Baltijos regiono kino konferencijoje, kurios tema – Miestas kine ir audiovizualinėse medijose. Konferencijoje gilinsimės į miesto, urbanistinės erdvės vaizdavimo, filmų, audiovizualinių medijų sklaidos, rodymo ir auditorijų sąryšius su miestų kultūra ir erdve. 

Kino ir miesto sąryšiai, vadinti „celiulioidinės kino juostos ir asfalto chemija“, ryškūs nuo pat kino ištakų: klasikinėje kinotyroje įprastai jie buvo tiriami pasitelkiant modernybės prieigas. Pastarąsias palaipsniui keičia skaitmeninių medijų  ir globalizacijos ryšiai, kurie tiriami kinotyrą derinant su šiuolaikine miestotyra, medijų ir  industrijų studijomis.

Atliepdami/os tarptautines tendecijas, šia konferencija siekiame suburti kino, medijų ir transdisciplininių sričių tyrėjus/jas, analizuojančius/ias filmus (judančio vaizdo kūrinius, mėgėjiškus filmus, performatyvius, scenos menų įrašus ir kt.), audiovizualines medijas (televiziją, video žaidimus, virtualę realybę ir kt.) bei miestą (pasitelkiant miestotyrą, architektūrą, geografiją, vizualųjį meną, literatūrą ir kt.). Kviečiame teikti paraiškas iš įvairių akademinių disciplinų perspektyvos: tiek kino, kultūros istorijos, tiek šiuolaikinio meno ar medijų tyrimų.

Konferencijos pranešimų paraiškų laukiame šiomis ir panašiomis kryptimis:  

• Kinas ir miesto kultūra;
• Kinematografiniai miesto žanrai; 
• Miestas audiovizualinėje vaizduotėje;
• Miestovaizdžiai ir vizualizacijos, miesto architektūra kine;
• Miesto garsovaizdžiai kine;
• Miestas kaip vieta ir erdvė kine;
• Namai mieste – viešų ir neviešų erdvių vaizdavimas kine;
• Kino rodymo infrastruktūros mieste: viešos ir asmeninės kino auditorijų (rodymo bei žiūrėjimo) praktikos;
• Miesto kino teatrų architektūra;
• Kino festivaliai kino ir miestų kultūroje;
• Skaitmeninis miestas;
• Miestas kaip globali kinematografinė aikštelė;
• Urbanistinis kraštovaizdis ir karai bei katastrofos kine;
• Urbanistinė erdvė ir feminizmo, rasės bei queer klausimai kine;
• Kūnas ir miesto erdvė kine;
• Audiovizualiniai archyvai kaip miesto infrastruktūros dalis;
• Apsaugos kameros viešose ir privačiose erdvėse;
• Miestas ir ekosistema kine;
• Miestas ir aplinkos medijavimas;
• Miestas ir saugumo diskursas kine;
• Miestas, dizainas ir mada kine;
• Urbanistinės erdvės dekolonizavimas ir kinas;
• Dekolonijinės metodologijos kinotyroje.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Varinių pučiamųjų instrumentų orkestras „Brass LT“ gegužės 5–7 d. dalyvavo 44-jame Europos varinių pučiamųjų orkestrų čempionate Malmėje (Švedija), kur pasirodė drauge su orkestru „Aukštyn“.

Lietuvių atlikėjų dalyvavimą organizavo Lietuvos varinių pučiamųjų orkestrų asociacija drauge su LMTA. 

Bendram „Aukštyn“ ir LMTA varinių pučiamųjų instrumentų orkestro „Brass LT“ (vadovai prof. Robertas Beinaris, Remigijus Vilys, Linas Rupšlaukis) pasirodymui dirigavo Piet Visser (Nyderlandai), projekto meno vadovas – LMTA lektorius Remigijus Vilys. 

Atlikėjai parsivežė daug puikių įspūdžių ir aukštą komisijos įvertinimą. Apie Lietuvos, kaip pučiamųjų orkestrų kultūrą puoselėjančios šalies įvaizdį, liudija ir tas faktas, kad kitais metais Europos varinių pučiamųjų orkestrų čempionate vyks Palangoje. 

Lietuvos muzikos ir teatro akademija gegužės 3 d. pasirašė dvišalę sutartį su Taivano nacionaliniu menų universitetu (National Taiwan University of Arts, NTUA). 

Susitarta keistis dėstytojais ir studentais, plėtoti bendradarbiavimo projektus ambisoninės muzikos ir kitose srityse.

Prieš metus buvo pasirašyta sutartis su Tainano nacionaliniu universitetu (National University of Tainan, NUTN). 2022–2023 studijų metais šiame universitete kaip Erasmus+ dėstytojai viešėjo LMTA Styginių instrumentų katedros vedėja profesorė dr. Rūta Lipinaitytė, Fortepijono ir vargonų katedros vedėjas docentas Aidas Puodžiukas ir Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros lektorius dr. Vytenis Gurstis. Dėstytojai Tainane vedė meistriškumo kursus, buvo surengti jų koncertai.

Balandžio 24–29 d. NUTN kaip Erasmus+ dėstytojas viešėjo Dirigavimo katedros lektorius Modestas Barkauskas, kuris repetavo su NUTN studentų simfoniniu orkestru ir dirigavo orkestro koncertui.  

Neseniai išplatintame naujienlaiškyje Taivano nacionalinis menų universitetas džiaugiasi nauju bendradarbiavimu ir mini, kad greta LMTA tapo partneriais ir su Prancūzijos ICART aukštąja kultūros ir meno vadybos mokykla.

2023-ieji Lietuvos muzikos ir teatro akademijai ypatingi – pagrindinei Lietuvos ir didžiausiai Baltijos kraštuose muzikos, teatro, šokio ir kino mokyklai sukanka 90 metų! Ta proga Akademija birželio 3 d. rengia atvirą visuomenei gimtadienio šventę Lukiškių aikštėje. Priešais LMTA Centrinius rūmus atsiverianti viena pagrindinių Vilniaus viešųjų erdvių pavirs „Menų aikšte“, kurioje nuo 16 val. vyks talentingųjų Akademijos studentų, charizmatiškųjų dėstytojų ir žymių alumnų muzikos, teatro ir šokio pasirodymai bei kino seansai. LMTA kviečia nepraeiti pro šalį: šventės šūkis – ateik, išgirsk, pamatyk!