Birželio 1 d. prasideda studentų priėmimas į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.

Ieva Prudnikovaitė, Rafailas Karpis, Ilona Balsytė, Aidas Giniotis, Asta Krikščiūnaitė ir kitos žinomos muzikos, teatro, šokio ir kino pasaulio pavardės puošia Lietuvos muzikos ir teatro akademijos gimtadienio šventės „Menų aikštė“ programą. Birželio 3 d. Lukiškių aikštėje savo talentą buvusiai ir esamai alma mater dovanos garsieji LMTA alumnai ir dabartiniai studentai bei dėstytojai. Nuo 16 val. skambės kolektyvų, grupių, solistų pasirodymai, vaidinimai, kino seansai. Renginį ves žymi Lietuvos teatro ir kino aktorė, LMTA alumnė Toma Vaškevičiūtė.

Lukiškių aikštė ir jos prieigos pavirs skambančia, šokančia, vaidinančia „Menų aikšte“. Priešais LMTA Centrinius rūmus bus įrengtos dvi scenos muzikos ir teatro pasirodymams bei erdvė šokio spektakliui. Didžiojoje scenoje šventę užkurs su žymiuoju tenoru Rafailu Karpiu pasirodysiantys LMTA pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų orkestras ir Varinių pučiamųjų orkestras „Brass LT“ (vad. prof. Robertas Beinaris, doc. Egidijus Ališauskas, doc. Rimvydas Savickas, Remigijus Vilys, Linas Rupšlaukis). Publikos abejinga niekuomet nepaliekanti Ieva Prudnikovaitė dainuos su LMTA akordeonų orkestru (vad. prof. Raimondas Sviackevičius, Tadas Motiečius), akordeonų trio „UnSeen“ ir tango šokėjais doc. Brigita Rodriguez ir Carlosu Rodriguezu. Su LMTA liaudies instrumentų orkestru (vad. doc. Aistė Bružaitė, E. Ališauskas) pasirodys Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, profesorė Asta Krikščiūnaitė. Vieno ryškiausių Lietuvos violončelininkų ir violončelės pedagogų prof. Rimanto Armono suburtas Violončelių orkestras suvienys scenoje 42 violončelininkus – dėstytojus, studentus ir net 23 alumnus!

Didžiojoje scenoje vyks ir teatro pasirodymai. Čia išvysime garsiuosius LMTA alumnus – aktorius Saulių Bareikį ir Kristiną Kazlauskaitę , „Keistuolių teatro“ aktorius Iloną Balsytę, Darių Auželį ir LMTA profesorių Aidą Giniotį. Scenoje pasirodys Vaidybos ir režisūros katedros studentai (vad. prof. Viktorija Kuodytė, prof. Darius Meškauskas) bei Klaipėdos fakulteto vaidybos studijų diplomantai (vad. prof. Valentinas Masalskis, doc. Nijolė Sinkevičiūtė-Kriūnienė). Operos gerbėjai čia išvys LMTA Dainavimo katedros Operos studijos solistus (dirigentas doc. Martynas Staškus, režisierė doc. Jūratė Sodytė-Bradauskienė).

Lukiškių aikštėje įrengtoje šokio erdvėje bus rodomas spektaklis „Wreck – list of extinct species“ („Nuolaužos – išnykusių rūšių sąrašas“, chor. Pietro Marullo), kuris jau spėjo apkeliauti ne vieną Lietuvos sceną. Vakarop didžiojoje scenoje tikrą vakarėlį užkurs džiazo grupės „Quark Effect“ ir „SynthEtika“!

Elektroninės muzikos gerbėjai laukiami prie Centrinių rūmų balkono, iš kurio savo kūrybą skleis „Robotic Folk“ (doc. Jonas Jurkūnas), trio „El Chico Fuendre“, Migluma & Vecera ir Maria Paskevic. Mažojoje scenoje muzikuos DJ Iggy Shaolin, perkusininkas Lukas Budzinauskas, o Kino erdvėje (Aukų g. greta LMTA Centrinių rūmų) bus rodomi LMTA studentų įvairiais metais sukurti trumpametražiai filmai. Gedimino prospekte – nuo J. Tumo-Vaižganto iki Vasario 16-osios gatvių – vyks LMTA alumnų garso ir vaizdo instaliacijos.

Savo 90-ojo gimtadienio proga Lietuvos muzikos ir teatro akademija dovanoja vilniečiams ir sostinės svečiams tikrą šventę po atviru dangumi, kurioje susivienys įvairių kartų Akademijos studentai, dėstytojai ir alumnai – Lietuvos muzikos, teatro, šokio ir kino dabartis ir ateitis.

Domina teatro, kino, muzikos procesai? Norėtum pažvelgti į juos giliau – išmokti tirti, analizuoti? Tuomet Meno teorijos magistrantūra – kaip tik Tau!

Meno teorija – tai vienintelė antrosios pakopos (magistrantūros) studijų programa Lietuvoje, kuri sujungia teatrologijos ir kinotyros, muzikologijos ir etnomuzikologijos studijas. Glaudus ryšys tarp disciplinų bei teorijos ir praktikos atveria studentams platesnes profesinės ir kūrybinės veiklos galimybes, praktinė veikla čia derinama su meno tyrimais. Pabaigus magistrantūrą įgyjamas menotyros magistro laipsnis, kuris leidžia toliau stoti į doktorantūrą ir imtis akademinės veiklos.

Gegužės 23 d. Kompozitorių namuose buvo paskelbti Lietuvos kompozitorių sąjungos organizuojamų Metų kūrinių rinkimų rezultatai. Sveikiname laureatus – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos alumnus bei studentą Jurgį Kubilių, pelniusį Jaunojo kompozitoriaus premiją! 

Laureatamas buvo įteiktos premijos penkiose kategorijose ir papildomi prizai.

Premija Orkestrinių kūrinių kategorijoje atiteko kompozitoriui, atlikėjui, radijo laidų kūrėjui Šarūnui Nakui už seansą dviem orkestrams „Moters žvilgsnis“, kurio premjera įvyko 2022 m. spalio 8 d., Vilniaus Rotušėje, festivalyje „Muzikos ruduo“. Premjerą atliko Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, dirigentai Mantvydas Drūlia ir Karolis Variakojis. Šarūnas Nakas 1986 m. baigė prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 

Sceninių kūrinių kategorijoje premija atiteko dviem kompozitoriams – Albertui Navickui ir Jūrai Elenai Šedytei – už muziką tarpdisciplininiam šiuolaikinio baleto spektakliui „Orfėjas, Euridikė“, kurio premjera įvyko lapkričio pabaigoje, Dūmų fabrike. Kiti kūrybinės grupės nariai: choreografas Martynas Rimeikis, libreto autorius Rimantas Ribačiauskas, scenografas ir šviesų dailininkas Arvydas Buinauskas, duetas „Twenty Fingers Duo“ (smuikininkė Lora Kmieliauskaitė ir violončelininkas Arnas Kmieliauskas), šokėjai Jeronimas Krivickas ir Julija Stankevičiūtė, kostiumų dailininkas Juozas Valenta. Albertas Navickas 2009 m. baigė LMTA prof. Osvaldo Balakausko kompozicijos klasę, Jūra Elena Šedytė – 2018 m. kompozicijos bakalauro studijas pas prof. dr. Mārtiņšą Viļumsą. 

Premija Kamerinių kūrinių kategorijoje atiteko Raimondai Žiūkaitei už kompoziciją „WWW“, kurios premjera įvyko Liucernoje, Šveicarijoje, 2022 m. rugsėjo 3 d. Kūrinį, parašytą Liucernos festivalio akademijos užsakymu, atliko ansamblis IEMA (International Ensemble Modern Academy), dirigentas Hankyeol Yoon. Jaunosios kartos kompozitorė, meno daktarė R. Žiūkaitė šalia solidžios akademinės muzikos rašymo pasirodo ir kaip atlikėja performansuose balsui ir elektronikai, yra grojusi roko grupėse ar pasirodžiusi kaip solo dainų autorė bei atlikėja. Raimonda Žiūkaitė 2020 m. LMTA apgynė meno daktaro darbą, vadovas – prof. dr. Mārtiņš Viļums, 2012 m. baigė LMTA magistrantūros studijas pas prof. Rytį Kabelį. 

Paryžiuje gyvenantis kompozitorius ir biochemikas Albertas Navickas pelnė premiją ir Vokalinių kūrinių kategorijoje už kūrinį „Out of Rolling Ocean the Crowd“. Jo premjera nuskambėjo Nacionalinėje dailės galerijoje, gruodžio 10 d., Naujosios muzikos renginių serijos „Kontaktas“ koncerte. Kūrinio atlikėjai – šiuolaikinės muzikos ansambliai „Melos“ ir „Cello Club“. Šis kūrinys taip pat sulaukė sėkmės ir ką tik įvykusioje 69-ojoje Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje („Rostrum“) Hagoje – pateko tarp 11 rekomenduojamų kūrinių, kurie bus transliuojami mažiausiai 24-iose Europos (ir ne tik) radijo stotyse.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Akordeono katedra dalyvavo 60-ajame tarptautiniame akordeonistų konkurse „Klingenthal“, vykusiame gegužės 7–13 d. Vokietijoje. Tai vienas seniausių pasaulio akordeono konkursų, keliantis iššūkių visų kategorijų akordeonistams!

Prof. Raimondas Sviackevičius jau trečią kartą buvo pakviestas dirbti žiuri komisijoje drauge su prestižinių Europos aukštųjų mokyklos profesoriais: Stefanu Hussongu (Voketija), Mie Miki (Japonija), Veli Kujala (Suomija), Iñaki Alberdi (Ispanija), Claudia Buder (Vokietija), Grzegorzu Stopa (Austrija/Lenkija), Vladimiru Blagojevićiumi (Serbija), Andreasu Nebliu (Vokietija), Djordje Gajiciumi (Škotija), Na Songu (Kinija), Jacques’u Mornet (Prancūzija) ir kitais. 

Lietuvos muzikos ir teatro akademijai atstovavo Akordeono katedros vedėjo prof. R. Sviackevičiaus klasės studentas Edgaras Dičpinigaitis, kuris dalyvavo koncertinių atlikėjų trijų turų kategorijoje. Sėkmingai pasirodęs pirmame ir antrame ture, atlikėjas sulaukė puikių įvertinimų.

Kamerinių ansamblių kategorijoje dalyvavo jau kelis konkursus šį pavasarį laimėjęs LMTA akordeonistų trio „UnSeen“. R. Sviackevičiaus paruoštas „UnSeen“ buvo apdovanotas trečios vietos diplomu, statulėle ir pinigine premija.

Taip pat Lietuvai atstovavo Jonas Vozbutas, kurį galima pasveikinti I prizu trečioje amžiaus kategorijoje iki 18 metų!

Džiaugiamės, kad LMTA akordeonistai garbingai pasirodo Europos renginiuose. Didžiuojamės jų pasiekimais!

Rugsėjo 10–19 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete vyks Audiovizualinių menų industrijos inkubatoriaus (AMII) organizuojamos tęstinės kūrybinės dirbtuvės „NordBaltic Incubator: Dokumentinė Klaipėda“. Save išbandyti kino kūrėjo vaidmenyje kviečiamos entuziastingos ir kūrybiškos asmenybės, o dalyvavimas šeštą kartą Klaipėdoje ir 11 kartą Lietuvoje vykdomame projekte yra nemokamas.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Varinių pučiamųjų instrumentų orkestras „Brass LT“ gegužės 5–7 d. dalyvavo 44-jame Europos varinių pučiamųjų orkestrų čempionate Malmėje (Švedija), kur pasirodė drauge su orkestru „Aukštyn“.

Lietuvių atlikėjų dalyvavimą organizavo Lietuvos varinių pučiamųjų orkestrų asociacija drauge su LMTA. 

Bendram „Aukštyn“ ir LMTA varinių pučiamųjų instrumentų orkestro „Brass LT“ (vadovai prof. Robertas Beinaris, Remigijus Vilys, Linas Rupšlaukis) pasirodymui dirigavo Piet Visser (Nyderlandai), projekto meno vadovas – LMTA lektorius Remigijus Vilys. 

Atlikėjai parsivežė daug puikių įspūdžių ir aukštą komisijos įvertinimą. Apie Lietuvos, kaip pučiamųjų orkestrų kultūrą puoselėjančios šalies įvaizdį, liudija ir tas faktas, kad kitais metais Europos varinių pučiamųjų orkestrų čempionate vyks Palangoje. 

Lietuvos muzikos ir teatro akademija gegužės 3 d. pasirašė dvišalę sutartį su Taivano nacionaliniu menų universitetu (National Taiwan University of Arts, NTUA). 

Susitarta keistis dėstytojais ir studentais, plėtoti bendradarbiavimo projektus ambisoninės muzikos ir kitose srityse.

Prieš metus buvo pasirašyta sutartis su Tainano nacionaliniu universitetu (National University of Tainan, NUTN). 2022–2023 studijų metais šiame universitete kaip Erasmus+ dėstytojai viešėjo LMTA Styginių instrumentų katedros vedėja profesorė dr. Rūta Lipinaitytė, Fortepijono ir vargonų katedros vedėjas docentas Aidas Puodžiukas ir Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros lektorius dr. Vytenis Gurstis. Dėstytojai Tainane vedė meistriškumo kursus, buvo surengti jų koncertai.

Balandžio 24–29 d. NUTN kaip Erasmus+ dėstytojas viešėjo Dirigavimo katedros lektorius Modestas Barkauskas, kuris repetavo su NUTN studentų simfoniniu orkestru ir dirigavo orkestro koncertui.  

Neseniai išplatintame naujienlaiškyje Taivano nacionalinis menų universitetas džiaugiasi nauju bendradarbiavimu ir mini, kad greta LMTA tapo partneriais ir su Prancūzijos ICART aukštąja kultūros ir meno vadybos mokykla.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno istorijos ir teorijos katedra kviečia teikti pranešimų santraukas 8-ajai Baltijos regiono kino konferencijai Miestas kine ir audiovizualinėse medijose.

Pranešimų santrumpų pateikimo terminas – birželio 23 d. 
Konferencijos datos: š. m. spalio 20–21 d. 
Vieta – Meno avilio Sinemateka (Goštauto g. 2, Vilnius).
Dalyvavimo būdas – gyvai.
Konferencijos kalba – anglų.
Organizuojančios institucijos: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Medijų edukacijos ir tyrimų centras Meno avilys.
Partneriai: Nacionalinis Estijos kino archyvas, Latvijos kultūros akademija, Vilniaus miesto savivaldybė.

Miestas yra aktyvus globalių procesų, tokių kaip klimato kaita, geopolitiniai veiksmai, militarizavimasis, veikėjas ir fonas jiems reikštis. Tokie filmai kaip Samai (rež. Waad Al-Kateab, 2019) ir Mariupolis 2 (rež. Hanna Bilobrova ir Mantas Kvedaravičius, 2022) fiksuoja miesto patirtis naujais, asmeninės perspektyvos, rakursais. Įvairėjant miesto medijavimo būdams, kviečiame tyrėjus apmąstyti šią kaitą VIII Baltijos regiono kino konferencijoje, kurios tema – Miestas kine ir audiovizualinėse medijose. Konferencijoje gilinsimės į miesto, urbanistinės erdvės vaizdavimo, filmų, audiovizualinių medijų sklaidos, rodymo ir auditorijų sąryšius su miestų kultūra ir erdve. 

Kino ir miesto sąryšiai, vadinti „celiulioidinės kino juostos ir asfalto chemija“, ryškūs nuo pat kino ištakų: klasikinėje kinotyroje įprastai jie buvo tiriami pasitelkiant modernybės prieigas. Pastarąsias palaipsniui keičia skaitmeninių medijų  ir globalizacijos ryšiai, kurie tiriami kinotyrą derinant su šiuolaikine miestotyra, medijų ir  industrijų studijomis.

Atliepdami/os tarptautines tendecijas, šia konferencija siekiame suburti kino, medijų ir transdisciplininių sričių tyrėjus/jas, analizuojančius/ias filmus (judančio vaizdo kūrinius, mėgėjiškus filmus, performatyvius, scenos menų įrašus ir kt.), audiovizualines medijas (televiziją, video žaidimus, virtualę realybę ir kt.) bei miestą (pasitelkiant miestotyrą, architektūrą, geografiją, vizualųjį meną, literatūrą ir kt.). Kviečiame teikti paraiškas iš įvairių akademinių disciplinų perspektyvos: tiek kino, kultūros istorijos, tiek šiuolaikinio meno ar medijų tyrimų.

Konferencijos pranešimų paraiškų laukiame šiomis ir panašiomis kryptimis:  

• Kinas ir miesto kultūra;
• Kinematografiniai miesto žanrai; 
• Miestas audiovizualinėje vaizduotėje;
• Miestovaizdžiai ir vizualizacijos, miesto architektūra kine;
• Miesto garsovaizdžiai kine;
• Miestas kaip vieta ir erdvė kine;
• Namai mieste – viešų ir neviešų erdvių vaizdavimas kine;
• Kino rodymo infrastruktūros mieste: viešos ir asmeninės kino auditorijų (rodymo bei žiūrėjimo) praktikos;
• Miesto kino teatrų architektūra;
• Kino festivaliai kino ir miestų kultūroje;
• Skaitmeninis miestas;
• Miestas kaip globali kinematografinė aikštelė;
• Urbanistinis kraštovaizdis ir karai bei katastrofos kine;
• Urbanistinė erdvė ir feminizmo, rasės bei queer klausimai kine;
• Kūnas ir miesto erdvė kine;
• Audiovizualiniai archyvai kaip miesto infrastruktūros dalis;
• Apsaugos kameros viešose ir privačiose erdvėse;
• Miestas ir ekosistema kine;
• Miestas ir aplinkos medijavimas;
• Miestas ir saugumo diskursas kine;
• Miestas, dizainas ir mada kine;
• Urbanistinės erdvės dekolonizavimas ir kinas;
• Dekolonijinės metodologijos kinotyroje.

2023-ieji Lietuvos muzikos ir teatro akademijai ypatingi – pagrindinei Lietuvos ir didžiausiai Baltijos kraštuose muzikos, teatro, šokio ir kino mokyklai sukanka 90 metų! Ta proga Akademija birželio 3 d. rengia atvirą visuomenei gimtadienio šventę Lukiškių aikštėje. Priešais LMTA Centrinius rūmus atsiverianti viena pagrindinių Vilniaus viešųjų erdvių pavirs „Menų aikšte“, kurioje nuo 16 val. vyks talentingųjų Akademijos studentų, charizmatiškųjų dėstytojų ir žymių alumnų muzikos, teatro ir šokio pasirodymai bei kino seansai. LMTA kviečia nepraeiti pro šalį: šventės šūkis – ateik, išgirsk, pamatyk!

Šiais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bus renkamas Teatro prodiusavimo bakalauro kursas. Jūsų dėmesiui – pokalbis su LMTA Meno vadybos skyriaus vedėja Nomeda Sindaravičienė apie teatro prodiusavimo studijų ypatumus.

Kviečiame studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje! LMTA skelbia priėmimą į 5 bakalauro ir 4 magistro studijų programas!

Ką jos siūlo? 

Balandžio 28 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vyko pirmasis Respublikinis jaunųjų dainininkų konkursas, skirtas Kiprui Petrauskui (1885–1968) atminti. Jame dalyvavo vyresnių klasių atlikėjai iš gimnazijų, meno mokyklų ir konservatorijų.

Jaunuosius solistus vertino kompetentinga komisija: pirmininkė LMTA profesorė Asta Krikščiūnaitė, nariai – LMTA profesorius Dainius Puišys, mokytoja ekspertė, Kauno J. Gruodžio konservatorijos metodinės grupės pirmininkė, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Gitana Pečkytė-Vilkelienė, Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ mokytoja ekspertė Gintarė Skėrytė, LMTA lektoriai Giedrius Žalys ir Aušra Liutkutė.

Konkursinę jaunesniųjų dainininkų programą sudarė senovinės arijos, harmonizuotos ir a cappella atliekamos liaudies dainos, lietuvių kompozitorių kūriniai. Vyresnieji galėjo atlikti baroko, klasicizmo, romantizmo epochų arijas, originalią lietuvių kompozitoriaus dainą (romansą), harmonizuotą lietuvių liaudies dainą ir užsienio kompozitorių dainą, Lied ar Mélodie.

Konkurse dalyvavo atlikėjai iš Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykos, Vilnaus Broniaus Jonušo muzikos mokyklos, Kauno Juozo Gruodžio  konservatorijos, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos, Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos, Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos, Vilniaus Algirdo muzikos mokyklos, Kauno sakralinės muzikos mokyklos, Vilniaus Juozo Tallat–Kelpšos konservatorijos, Kauno Miko Petrausko scenos menų muzikos mokyklos, Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“, Vilniaus Tuskulėnų gimnazijos ir Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos.

Džiugu, jog jaunųjų solistų įtaigus ir profesionalus dainavimas leidžia tikėtis, kad kitais metais vyksiantis jaunųjų dainininkų konkursas, kuris bus skirtas profesorės Vlados Mikštaitės šimtosioms gimimo metinėms paminėti, pritrauks didelį būrį talentingo jaunimo iš visos Lietuvos.

Konkurso organizatoriai dėkoja konkurso solistams, pedagogams ir partneriams, padėjusiems organizuoti šį neabejotinai reikšmingą renginį.

LMTA Dainavimo katedros informacija 
2023 05 15

Deimantės Kavaliauskaitės nuotraukos:

Siekiant sustiprinti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojų tyrėjų kompetenciją ir tarptautinės veiklos patirtį, paskatinti ir padėti vykdyti fundamentinius ir taikomuosius tyrimus ir skelbti jų rezultatus, skelbiamas LMTA mokslinės veiklos plėtros konkursas.

Laukiami rezultatai:

• mokslo darbų parengimas leidybai;
• mokslo darbų vertimas į užsienio kalbą tarptautinėms publikacijoms;
• stažuotės ir moksliniai tyrimai užsienio mokslo ir/ar studijų įstaigose;
• kitos baigtinės su mokslo tyrimais susijusios veiklos.

Festivalis „Druskomanija 2023“ ir vėl dalinsis šiuolaikine jaunųjų kūrėjų muzika. Vilniuje, Druskininkuose ir Liškiavoje gegužės 18–28 d. vyks XXXIX šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija“.

Atrodo, kad vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo jau niekas nenustebins. Trisdešimties metų darbo patirtį turintis kūrėjas vadovavo teatrui, vedė kūrybines dirbtuves, rašė pjeses, rengė performansus, pelnė laurus tarptautiniuose teatro festivaliuose, statė operos ir cirko pasirodymus, dirbo su profesionalais ir mėgėjais. Galbūt išbandė viską? Vis dėl to ne. Pirmą kartą savo kūrybinėje biografijoje jis renka studentų kursą – ne kur kitur, o pas mus, Lietuvoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Klaipėdos fakultete.

Nuo 2015 m. Á. Schillingo Lietuvoje pastatyti spektakliai sulaukė kritikų ir publikos susidomėjimo („Didis blogis“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, „Įstrigę“ Klaipėdos jaunimo teatre, „Autonomija“ ir „Barbarai“ Valstybiniame jaunimo teatre). Šį rudenį pripažintas menininkas pradės darbą su teatro ir renginių režisūros kurso studentais Klaipėdoje, jam talkins Klaipėdos jaunimo teatro komanda.

Juta Liutkevičiūtė

Renkate teatro ir renginių režisierių kursą. Kokia bus jūsų dėstymo programa?

Ji šiuolaikiška ir studentams suteiks itin platų įgūdžių spektrą. 21 amžiuje jau nebegalime galvoti, kad teatras tėra institucija, pastatas, kuriame dirba režisieriai ir aktoriai. Keičiantis aplinkybėms, žmonės turi būti pasirengę dirbti pačius įvairiausius darbus. Ne tik kurti spektaklius tradicinėje teatro scenoje, bet ir organizuoti renginius, kurti performansus, dalyvauti pedagoginėje veikloje. Teatras – ypač sociali erdvė, žmonės čia privalo nuolatos bendradarbiauti, susikalbėti, o to irgi reikia mokytis, ši specialybė neatsiejama nuo psichologijos, tai puiki vieta pažinti save ir suprasti savo santykį su kitais. Dėl to teatras tampa politišku, čia veikia skirtingi bendravimo ir socialinio jautrumo dėmenys. Svarbu išmokti klasikinių teatro formų, bet labiausiai noriu suteikti erdvę studentams laisvai mąstyti. Nenoriu pasiūlyti konkretaus režisūros stiliaus, jie patys turi atrasti savo balsą šioje disciplinoje.

Įsivaizduokime, kad keturi dėstymo metai jau praėjo – koks darbo rezultatas jus džiugintų?

Tiesą sakant, man ne taip svarbu, ar studentai taps garsiais kurio nors reikšmingo teatro režisieriais, ar jų darbai sulauks pasisekimo tarptautiniuose festivaliuose. Man daug labiau rūpi, kad jie pasitikėtų savimi ir būtų atviri pasauliui. Svarbu nepamiršti lietuvybės ir savo šaknų, bet noriu, kad jauni žmonės jaustųsi didesnės Europos scenos dalimi. Be abejo, būsiu patenkintas, jei kuris nors iš studentų sulauks sėkmės tradicinio teatro scenoje. Bet ši programa labai moderni, ji atveria duris į teatro pasaulį ir neuždaro siauroje aplinkoje, kur teatralai kartu sėdi juodame kambaryje apsupti dirbtinių šviesų ir vizualiųjų instaliacijų. Privalome būti atviri ir kitoms meno formoms.

Suprantu, kad jūsų, kaip debiutuojančio dėstytojo, raktas bus universalumas.

Neabejoju, kad ateityje bus vis sunkiau vystyti profesinę karjerą tradicine prasme, tarkime, būti pagrindiniu režisieriumi klasikiniame teatre. Iš to, ką kultūros lauke matau dabar, galiu prognozuoti, kad valstybinis palaikymas kultūrai mažės. Kaskart, kai nutinka krizė, pirmiausia apribojama kultūra. O juk Europa yra pilna jaunų, kūrybingų žmonių, jiems reikia rasti savo vietą kultūrinėje erdvėje ir kuo toliau, tuo mažiau bus šansų tai daryti iki šiol įprastais metodais.

Jeigu baigsi studijas pasiruošęs būti tik teatro aktoriumi ar režisieriumi, pakliūsi į spąstus. Tam, kad išvengtume depresijos ir nusivylimo, privalome ruoštis dirbti labai skirtingus darbus. Tikras prakeiksmas yra mokytis ir svajoti apie konkrečią darbovietę, konkrečią specialybę, o baigus studijas suprasti, kad diplomas tų svajonių neišpildys. Ar vien dėl to, kad negali dirbti savo svajonių teatre, jau esi niekam tikęs? Juk yra tiek daug vietų, kur galėtum pritaikyti savo įgūdžius! Šiuo atveju amerikietiška svajonė, kad pakanka tiesiog daug dirbti ir pasieksi tai, ko nori, tėra iliuzija. Aplinkybės nuolatos keičiasi ir mes turime tam ruoštis. Labai svarbu, kad jauni žmonės būtų lankstūs, o susidūrę su kliūtimi išsyk sugalvotų, kur dar galėtų būti naudingi.

Jūsų sukaupta patirtis ir daugybė pažinčių visame pasaulyje leidžia toliau sėkmingai dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose, plėtoti asmeninius kūrybinius siekius. Bet štai nusprendėte tapti dėstytoju ir rinkti pirmąjį studentų kursą savo karjeroje. Kodėl?

Nedaug trūko, kad būčiau tapęs dėstytoju Vengrijoje, bet negalėjau priimti to pasiūlymo, nes negavau tiek laisvės, kiek norėjau. Visa laimė, Lietuvoje turiu labai gerų draugų: rinkti teatro ir renginių režisūros studentų kursą Klaipėdoje buvo aktoriaus ir režisieriaus Valentino Masalskio idėja, kuriai negalėjau atsispirti. Galimybė ir toliau dirbti su Valentinu mane žavi, vertinu jį ne tik kaip teatro scenos profesionalą, bet ir kaip pedagogą. Pasitikiu jo talentu ir priimamais sprendimais. Apskritai man patinka dirbti su lietuvių aktoriais, esu užmezgęs gražias draugystes su jūsų teatrais. Jaučiu, kad čia dirbdamas gausiu daug palaikymo, o tai įkvepia.

Pastaraisiais metais tarptautiniuose festivaliuose man tikrai sekėsi, bet festivalinis gyvenimas kuo toliau, tuo mažiau domina. Nemačiau prasmės toliau plėsti kontaktų ratą tarptautinėje arenoje. Man pradėjo kur kas labiau rūpėti socialinis teatro aspektas, gylio paieškos, teatro resursų panaudojimas visuomenės labui. Bandžiau į šias paieškas leistis Vengrijoje, bet dėl politinės atmosferos buvau priverstas pasiduoti. Palikau gimtą šalį ir ten nebekuriu daugiau nei 6 metus.

Tikiu, kad galimybė dėstyti duos man pakankamai laiko panagrinėti socialinius teatro aspektus, tai bus tikra laboratorija. Dėstyti noriu tiek pat, kiek noriu mokytis pats. Tai puikus šansas praturtinti dvasios ir proto resursus, kaip galėjau to atsisakyti? Tiesa, nebus taip paprasta, nes persikraustyti į Lietuvą iš Prancūzijos neplanuoju, reikės keliauti. Prisiimu visišką atsakomybę už šį studentų kursą, o man padės Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai Rugilė Latvėnaitė ir Paulius Pinigis; apskritai visas šio teatro kolektyvas ir Valentinas yra man itin svarbi parama.

Kiek laiko per mokslo metus planuojate praleisti Klaipėdoje, gyvai dirbdamas su studentais?

Pagal šiandienos planą, kiekvienais mokslo metais Lietuvoje praleisiu maždaug po 12 savaičių, taigi tai bus 3 mėnesiai intensyvaus darbo. Atvyksiu dviem savaitėms ir intensyviai dirbsime su studentais – tuo metu jie neturės jokių kitų paskaitų. Po mėnesio pertraukos vėl seks dvi savaitės darbo kartu ir taip visus 4 mokslo metus. Tuo metu, kai nebūsiu Klaipėdoje, su studentais dirbs Paulius ir Rugilė, planuoju su jais palaikyti nuolatinį kontaktą ir stebėti studentų pažangą.

Mano patirtis rodo, kad tokios įtemptos komandinio darbo savaitės pareikalauja tikrai daug jėgų, tačiau dovanoja ypatingas patirtis. Tai visai kas kita, nei pamatyti dėstytoją pora valandų per dieną. Mūsų darbas kaskart atrodys tarsi kūrybinė 2 savaičių trukmės stovykla.

Anksčiau esate sakęs, kad lietuviai yra labai kantrūs teatro žiūrovai, nes niekas kitas neištveria tokios ilgos trukmės spektaklių. O kokį įspūdį paliko darbas su aktoriais, ką galvojate apie režisierių darbą?

Nesu Lietuvos teatro ekspertas, bet dirbant trijuose teatruose sutikau įvairių kartų aktorių. Patirtys vien teigiamos, aktoriai nepaprastai aktyviai įsitraukia į darbą, yra geranoriški ir kūrybingi. Kai paskutinį kartą dirbau Valstybiniame jaunimo teatre, negalėjau atsistebėti, kad visi 23 aktoriai buvo entuziastingi, išlaikė dėmesį, sekė instrukcijas, bet ir drąsiai pasakydavo, jeigu su kuo nors nesutikdavo, turėjome nemažai progų pasikalbėti. Turiu labai įvairios patirties skirtinguose teatruose ir galiu patikinti, kad tokia darbo filosofija Lietuvoje yra unikali. Čia sutikau ne tik kritiškus, bet ir gerą humoro jausmą turinčius aktorius. Mūsų humoro jausmas ir ironijos suvokimas yra labai panašus, tikriausiai tai lemia bendra Lietuvos ir Vengrijos sovietinė praeitis. Jaučiu, kad suprantu lietuvius.

Galbūt dalis Lietuvos teatro pernelyg laikosi tradicijų. Žmonės ateina į salę, susėda tamsoje ir stebi, ką jiems nori pasakyti žymus ir svarbus menininkas. Kyla nemažai grėsmių, kai tokio režisieriaus-guru klausomasi beatodairiškai. Dėl to man taip patinka Klaipėdos jaunimo teatras – čia jaunoji karta gali ieškoti, kas jiems yra teatras. Tai bendruomenės projektas, o ne vieta su režisieriumi, kurio visi turi klausyti. Šiame laike jau nebegalime pasitikėti didžiojo lyderio idėja. Turime mokytis teatre kurti mažiau hierarchines struktūras, ieškoti pusiausvyros tarp režisieriaus, aktorių, scenografų ir kitų kūrėjų.

Diktatoriško režisieriaus problemą teatre supratau. Bet jaunam žmogui, kol jis suras savo autentiškumą scenoje, reikia pavyzdžio, iš kurio galėtų mokytis, autoriteto, kuriuo galėtų bent trumpą laiką sekti. Ar ruošiatės juo būti?

Blogiausias scenarijus pedagogikoje išsipildo tada, kai tavo žodis tampa įsakymu. Jeigu esi dėstytojas, privalai sugebėti dekonstruoti savo galios poziciją. Privalai būti atviras ir rasti būdą, kaip įkvėpti jaunus žmones būti tokiais pat atvirais. Mano darbas – suteikti rėmą, o jo ribose žmogus pats turi ieškoti savo laisvės.

Be to, sunku būti autoritetu, nes negaliu pasakyti, kas bus po 10-ies metų. Negaliu studentams aiškinti – darykite taip ir ateityje pasieksite karjeros aukštumas. Iš kur man žinoti, koks tada bus pasaulis? Mano užduotis yra sukurti saugią erdvę, kurioje nėra spaudimo, o jaunas žmogus gali ieškoti savo balso. Aš esu lyderis, bet esu čia dėl studentų, o ne jie susirinko į akademiją dėl manęs.

Mano pirmas režisūros studentų kursas bus grupė asmenybių, kiekvienas ateis su savo pasaulio matymu. Neplanuoju formuoti komandos, nebent jie patys to norėtų. Nenoriu nė viename iš jų matyti savo atspindžio, juk daug įdomiau stebėti, kaip skleidžiasi kitos asmenybės.

Žmogaus vaizduotė tokia begalinė, o gyvenimas kartais atrodo toks trumpas ir mažytis. Studentams noriu parodyti, kaip nutiesti tiltą tarp šių skirtingų dalykų, kaip tapti laimingais kūryboje. Tiesa, turiu omeny ne amerikietišką laimę, kai viskas nuostabu, bet kitokią, kai jauti, kad rezultatas yra patenkinamas. Nemanau, kad kūrėjas turi kentėti, jausti spaudimą. Jis turi būti laimingas, atviras, nusiteikęs bendrauti su žmonėmis ir kurti visuomenei reikalingas bendruomenes.

Atrodo, jūsų kursas gaus ir laisvę, ir laimę, ir kūrybinio skrydžio džiaugsmą…

Girdžiu, ką sakai, suprantu abejonę – kokia šiuolaikiška programa, kaip viskas modernu, kaip gražiai skamba, kaip madinga – pamirškime pasenusias tradicijas, įgalinkime jaunąją kartą, jaunimas toks šaunus, jums nereikia nieko mokytis, tiesiog išreikškite savo jausmus! Ne, ne. Yra tam tikri rėmai, kuriuos turi priimti, to išmokau pats būdamas studentu.

Kokie buvo tie metai, praleisti Budapešto teatro ir kino universitete? Studijas baigėte 2000-aisiais, ar susidūrėte bent su dalele tos filosofijos, kuria vadovaujatės pats ruošdamasis dėstyti?

Buvo kiti laikai, studijų suvokimas Vengrijoje tuo metu buvo labai tradicinis. Dėstytojai aklai sekė vieni kitus, citavo senosios kartos kūrėjus. Kaip studentai patyrėme spaudimą, jog turime paklusti kiekvienam dėstytojo žodžiui, viskas buvo paremta hierarchija ir akla pagarba. Problema ta, kad prasidedant naujam, 21-ajam amžiui, tie dėstytojai nematė realybės. Mums dėstė vien vyrai, jie turėjo labai aiškų suvokimą apie tai, kas yra teatras, bet nežinojo nieko, kas vyksta kitur Europoje ar kitose meno sferose. Tokia dėstymo filosofija puikiai tarnavo aštuntuoju dešimtmečiu, kai po studijų pradėjęs dirbti viename teatre galėjai ten likti ir dirbti iki gyvenimo pabaigos. Tačiau artėjant 2000-iesiems laikai buvo visiškai pasikeitę, o mano dėstytojai nebuvo nieko girdėję apie kūrybos mobilumą, minčių lankstumą.

Nors studijų metu neišgirdau daugybės dalykų, nieko nesužinojau apie įvairiausias teatro formas, tačiau išmokau suvokti tekstą, sužinojau, kaip skaityti klasikinę dramaturgiją: kaip analizuoti scenas, dialogus, veikėjų charakterius, kaip perskaityti tai, kas liko tarp eilučių. Ir dar – mano kurso vadovas buvo labai nuoseklus. Nors daugeliu klausimu – gana siauro mąstymo, bet nuoseklumo iš jo buvo galima pasimokyti, to iš šios pasenusios teatro mokyklos studentai galėtų pasiimti ir šiandien.  

Visa kita pasikeitė kardinaliai. Režisūros studentai šiandien turi išmokti, kaip įtraukti auditoriją, kaip savo kūrybai rasti pinigų, kaip išlikti lankstiems, kaip keliauti ir įgyti naujas patirtis: pasaulis šiandien žymiai platesnis, nei buvo prieš 20 metų. Reikia perprasti naujausias technologijas, net jeigu tau jos nepatinka, net jei nenori su jomis dirbti – suprasti jas reikia. Kitu atveju tiesiog nebegali dalyvauti socialiniame gyvenime, nes lieki žmogumi iš tamsaus teatro kambarėlio.

Šio pokalbio metu labiau sureikšminame dėstytojo vaidmenį, tačiau tai tik viena medalio pusė. Nepamirškime, kad visus ketverius metus studentai bus kartu. Tai ypatinga patirtis: kiek daug atsivers galimybių jiems įkvėpti, mokytis, palaikyti vieniems kitus. Dažniausiai patys svarbiausi dalykai nutinka dėl to, kad sutikai kitą tokį patį kaip tu, studentą, kartu kūrei planus, mąstei apie ateitį ir dirbai išvien.

Kalbino Juta Liutkevičiūtė

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete prasideda „Nordplus“ aukštojo mokslo programos džiazo mokyklų tinklo „Nordpuls“ intensyvūs kursai „NORTH STAR“ (2023 m. gegužės 10-14 d.).
Projekto vadovas – Muzikos katedros lektorius Kęstutis Sova. Dvidešimt studentų iš Danijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Švedijos repetuos jungtiniame bigbende, vadovaujamame Joakim Milder (Švedija). Paskaitą skaitys Kathrine Windfeld (Danija), seminarus ves Joakim Milder ir Kęstutis Sova.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 90-mečiui savaitraštis „7 meno dienos“ publikuoja pokalbių ciklą su ryškiomis Akademijos asmenybėmis. Jūsų dėmesiui – pokalbis su Liaudies instrumentų katedros vedėja docente dr. Aiste Bružaite „Kad mus pažintų iš naujo“. 

Milita Lozoraitytė
„7 meno dienos“ 
Nr. 18 (1467), 2023-05-05

Docentė dr. Aistė Bružaitė jau 22 metus savo gyvenimą sieja su Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Pokalbis su kanklininke – apie jos ryšį su LMTA, koncertinę ir pedagoginę veiklą bei pasinėrimą į naujausią muziką kanklėms.

Kokio stiliaus muziką atlikdama jaučiatės geriausiai?

Mėgstu įvairią muziką. Mielai atlieku lietuvišką, romantinę, folkdžiazo stiliaus kūrinius. Kanklių muzikos repertuaras gana spalvingas, atlikėjai neretai išbando įvairius muzikos žanrus. Aš asmeniškai labiausiai mėgstu lietuvių autorių kūrinius, taip pat rengiame įvairias programas su kitais atlikėjais, ieškome kūrinių, kurie puikiai skambėtų šiuo lietuvišku instrumentu ir taip galbūt atskleistų negirdėtas kanklių galimybes. Mažiausią mano atliekamo repertuaro dalį sudaro baroko ir klasikinė bei populiarioji muzika. Nesakau, kad ši muzika man nepatinka, tačiau, reikėtų pripažinti, tobulam atlikimui trūksta žinių, laiko, galbūt ir noro.

Papasakokite, kaip susidomėjote šiuolaikinių lietuvių autorių kūryba.

Nuo pat vaikystės groti man buvo didelis malonumas, tad naudojausi kiekviena proga dalintis savo atliekama muzika su publika. Pradėjus studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, šis noras niekur nedingo. Kartu su kolege Jolita Matkiene, vedamos smalsumo ir trokšdamos naujų iššūkių, visuose Akademijos rūmuose pakabinome skelbimus ir pakvietėme jaunuosius kompozitorius kurti mūsų nacionaliniams instrumentams. Laukti ilgai neteko, susidomėjimas kanklėmis vis stiprėjo, vis dažniau tekdavo atlikti jaunųjų kompozitorių (arba studentų) naujus kūrinius. Akiratis pamažu plėtėsi, „gandas“ pasklido, taigi ir kanklėms kuriančių kompozitorių vis daugėjo.

Daugelį metų bendradarbiaujate su kompozitoriais. Kokią žinutę jiems nusiųstumėte?

Per pastarąjį dvidešimtmetį nemažai lietuvių kompozitorių iš esmės pakeitė nuomonę apie kankles, tarsi atrado jas iš naujo. Norėtųsi jiems už tai padėkoti. Dėl jų kūrybos kanklės atsiskleidė kaip įvairiapusis, profesionalus, nors iki galo dar neatrastas instrumentas. Taip pat noriu jiems priminti, kad turime dar vieną unikalų, pasaulyje analogų neturintį nacionalinį instrumentą – birbynę. Ji taip pat verta skambėti didžiausiose pasaulio koncertų salėse.

Jūsų kanklės yra juodos. Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie savo instrumentą, gal jis kuo nors ypatingas?

Mano kanklės nėra išskirtinės. Spalva taip pat neturėtų stebinti – pirmosios penkiastygės kanklės Žemaitijoje irgi buvo juodos. Suomiai, tobulindami savo nacionalinį styginį instrumentą, jau seniai nebijo eksperimentų. Jų kantelės gaminamos juodos, raudonos, baltos, mėlynos ir pan. Tai tiesiog įvaizdžio dalis ir būdas į save atkreipti dėmesį.

Kaip suderinate pedagoginę ir koncertinę veiklas? Ar viena kitai netrukdo?

Ir taip, ir ne. Žinoma, aktyviai koncertuojantis pedagogas daugiau laiko praleidžia prie instrumento ir koncertuose, tad kartais nukenčia pamokos. Tačiau yra ir kitas svarbus dalykas: pedagogas-atlikėjas – tai tas žmogus, kuris įkvepia savo auklėtinius, skatina juos tobulėti, semtis žinių ir į jį lygiuotis. Taigi, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, rengdama būsimus atlikėjus ir siekdama, kad jie gautų patį aukščiausią Lietuvoje muzikinį išsilavinimą, rūpinasi, kad dėstytojai būtų kartu ir aukšto meninio lygio atlikėjai.

Kaip apibūdintumėte savo santykį su mokiniais ir studentais? Ko labiausiai iš jų reikalaujate?

Kiekvienas jaunas žmogus ateina su savo tikslu, charakteriu, ir prie kiekvieno tas meninis prisilietimas yra ypatingas. Man labai smagu stebėti studentus, matyti, kaip jie keičiasi ir muzikaliai bręsta. Manau, kad visiems ugdytiniams labai svarbu geras pavyzdys ir tiesioginis ryšys. Tai esminis dalykas. Emocinis saugumas yra vienas iš prioritetų. Savo pamokose keliu didžiausią tikslą – skatinti studentus ir mokinius mąstyti, suvokti, suprasti ir pajausti. Tik per sąmoningą pažinimą atsivers pažinimo klodai. Man, kaip pedagogei, didžiausias įvertinimas – matyti subrendusius žmones, mylinčius muziką, kankles, net jei jie gyvena ir ne muzikinį gyvenimą.

Ar susiduriate su iššūkiais pritaikant repertuarą kanklėms?

Tai daroma jau ilgus metus. Muzikos akademijoje Liaudies instrumentų katedra įsteigta 1945 metais. Pradžia buvo sudėtinga, profesionalaus repertuaro nebuvo, katedros pedagogai jo paieškoms, sukūrimui ar pritaikymui paskyrė daug laiko. Tad nuolatos plėsti repertuarą mums įprasta.

Ar Liaudies instrumentų katedros studentai turi galimybę semtis patirties iš užsienio pedagogų?

Mūsų katedros pedagogai aktyviai bendradarbiauja su įvairiomis užsienio šalių institucijomis, taip pat palaiko glaudų ryšį su giminingų instrumentų atlikėjais bei pedagogais iš svetur. Neretai pasikviečiame citros, kantelių, kanelių, kuoklių atlikėjus ir pedagogus vesti meistriškumo kursus mūsų katedros studentams. Giminingi instrumentai turi daug bendro, juos sieja panaši istorija, neretai pasitaiko ir vienijančių techninių detalių. 

Papasakokite plačiau apie savo studijas LMTA.

Tik įstojus į LMTA atsivėrė labai įdomus gyvenimas, daug įvairiausių konkursų, koncertų, renginių. Baigusi magistrantūrą įstojau į tuometę meno aspirantūrą. Šiose studijose buvau pirmoji iš Liaudies instrumentų katedros, nors buvo manančių, kad lietuvių liaudies instrumentams čia ne vieta. Bet atsirado ypatingų žmonių, kurie mane skatino eiti pirmyn. Baigusi meno aspirantūros studijas pradėjau dirbti LMTA. Panaikinus meno aspirantūrą, bandžiau stoti į ištęstines meno doktorantūros studijas, tačiau neįstojau. Vėliau buvo kiti gyvenimo pokyčiai. O praėjus keleriems metams viskas susiklostė palankiai ir doktorantūros studijas pabaigiau. Tie metai buvo nelengvi, bet jų nauda nepamatuojama.

Kokios sulaukiate klausytojų reakcijos į kanklių muzikos programas?

Per įvairiausius pasirodymus dažnai sulaukiame labai gerų atsiliepimų ir komentarų apie įdomiai ir profesionaliai skambantį instrumentą. Klausytojai prisipažįsta neįsivaizdavę, kad kanklės gali taip skambėti, kad jomis galima taip groti. Tai akivaizdžiai parodo, kad žmonės menkai pažįsta šį instrumentą. Kanklės vis dar apipintos įvairiais stereotipais. Žinoma, šiais unikaliais, lietuviško kolorito instrumentais atliekame lietuvišką, liaudišką muziką, tačiau taip pat galime būti profesionalūs, įvairiapusiai, lankstūs ir modernūs. Norėčiau padėkoti LMTA už tai, kad galime būti lygiaverčiais atlikėjais, pedagogais, menininkais. Na, o pats didžiausias mūsų tikslas – kad po truputį visuomenė mus pažintų iš naujo.

Nesenai grįžote iš Japonijos. Kaip sekėsi pristatyti kankles tokioje tolimoje šalyje?

Pagalvojau, kad jeigu ne kanklės, nebūčiau ten nuvykusi (juokiasi). Po koncertų Japonijoje supratau, kad kanklės užsieniečiams yra kur kas įdomesnės nei tėvynainiams. Neretai lietuviai žvalgosi po pasaulį ir kopijuoja kitus. O iš tikrųjų reikėtų atsisukti į save ir pasižiūrėti, ką patys unikalaus turime. Į šią kelionę vykome su kompozitoriais Vytautu Germanavičiumi ir Ryčiu Mažuliu, atlikau jų ir Egidijos Medekšaitės kūrinius. Kavasakyje, šalia Tokijo, pristatėme kankles kitiems kompozitoriams, šie labai jomis susidomėjo. Japonijoje labai vertinama tai, kas unikalu, savita. Jautėmės reikšmingi ir reikalingi, ko kartais pasigendame Lietuvoje. Smagu, kad palikome gerą įspūdį ir mus išlydėjo su viltimi, jog dar pas juos sugrįšime.

Dėkoju už pokalbį.

Jau devintus metus organizuojamas atviros architektūros savaitgalis „Open House Vilnius“ vėl atveria miesto erdves ir kviečia pažinti išskirtinę Vilniaus architektūrą bei sužinoti, kokie elementai ją daro patogią būti. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos centriniai rūmai šiemet taip pat dalyvauja renginyje ir laukia architektūra besidominčių lankytojų gegužės 13–14 d. Ekskursijos metu galėsite aplankyti mūsų įspūdingą Centrinių rūmų pastatą, išgirsti įdomius savanorių-gidų pasakojimus bei pažinti pastato architektūrą.