Julius Andrejevas (1942-2016) – Lietuvos kompozitorius, pianistas ir pedagogas. Baigė fortepijono (1960-1965 m. Aldonos Dvarionienės klasę) ir kompozicijos (1966-1971 m. Eduardo Balsio klasę) studijas LSSR konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). 1965-1991 m. (su pertrauka 1979-1982 m.) dirbo Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykloje. 1973-2016 m. (su pertrauka 1991-1998 m.) dirbo Lietuvos konservatorijoje (dabar LMTA). 1974-1982 m. buvo senosios muzikos ansamblio ,,Musica humana“ klavesinininkas ir pianistas.
Pokalbis su pianiste ir LMTA Kamerinio ansamblio katedros pedagoge Dalia Balsyte
Koks buvo Juliaus Andrejevo charakteris? Kaip jis su Jumis bendravo?
Mes su Juliumi Andrejevu buvome pažįstami nuo mano vaikystės laikų. Jis mokėsi kompozicijos pas mano tėvelį kompozitorių Eduardą Balsį. Jis – jaunas, gražus studentas – ateidavo į mūsų namus, o aš, paauglė, išplėstomis akimis į jį žiūrėdavau, kaip į vyriško grožio idealą ir jisai tą jausdavo. Mūsų bendravimas buvo ypatingai nuoširdus, tikrai labai šiltas ir labai ilgalaikis. Bendravimas buvo nutrūkęs, kai Julius išvažiavo į Ispaniją. Po to ryšys atsinaujino, kai jis sugrįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti LMTA Kamerinio ansamblio katedroje, kai mes tapome bendradarbiais. Tai buvo labai geranoriškas, kolegiškas bendravimas.
Kalbant apie jo asmenybę, kokią aš ją pažinojau, visų pirma, tai buvo nepaprastos charizmos žmogus. Jis bet kokiame susibūrime skleidė ypatingą šilumą aplink save, tai labai jautėsi, tai prie jo pritraukdavo žmones. Net nekalbėdamas jis staiga tapdavo draugijos ar katedros posėdžių centru, nes mes visi įsiklausydavome netgi jo tylėjimą. Įtaka aplinkai buvo toks jo asmenybės bruožas, kuris net nebūtinai susijęs su profesionalumu, tai buvo kažkokia įgimta duotybė. Dabar, kada mes su studentais ar kolegomis šnekame apie profesinius dalykus, aš mintyse visados savo įžvalgas pasitikrinu pagal Julių. Jis buvo absoliutus profesionalas. Pavyzdžiui, kada vykdavo aptarimai studentų egzaminų metu, aš labiausiai laukdavau dviejų žmonių nuomonių – prof. Vainiūnaitės ir prof. Andrejevo. Todėl, kad abudu šitie žmonės turėjo begalinę patirtį, nepaprastai išlavintą skonį ir profesionalumą kamerinės muzikos pedagogikos prasme. Jie sugebėdavo pažvelgti ne tiesmukai, kitu kampu, ir tas kitas kampas siedavosi tiek su aptariamo kūrinio interpretacija, tiek su studento asmenybe. To dalyko labai iš jo mokausi. Man labai buvo įdomūs visi Juliaus pastebėjimai… (susimąstė). Prie viso to, ką paminėjau pradžioje – apie labai gerus, šiltus santykius -, tai nereiškia, kad jisai užsiimdavo mano darbo panegirika ar mano studentus be priežasties girtų. Tai, ką sakydavo, buvo labai teisinga. Tiek pagyrimas, tiek kritinės pastabos – viskas būdavo pagrįsta ir visados būdavo įdomu. Julius man buvo ir liko šiltas, charizmatiškas žmogus, nepaprastas žmogiškos psichologijos ir muzikinių reikalų žinovas bei tikras profesionalas.
Julius Andrejevas dirbo Balio Dvariono muzikos mokykloje fortepijono mokytoju. Kaip jis bendraudavo su savo mokiniais?
Šito negaliu pasakyti, man nėra tekę matyti, kaip jis bendraudavo su mokiniais. Žinau tik, kaip jis bendravo su savo studentais. Jame buvo nemaža dozė išdykėliškumo, taigi aš įsivaizduoju, kad jisai galėjo labai šauniai dirbti ir su vaikais. Būdamas virš penkiasdešimties metų, jis ėjo groti Dvariono mokykloje savo Koncertą fortepijonui su orkestru užsidėjęs šortus, trumpas kelnytes. Manydamas, kad tas kūrinys yra labai vaikiškas, jis ir save pateikė kaip mokinuką. Tai gali būti labai gražus jo humoro jausmo pavyzdys.
Kadangi prilietėme Andrejevo humoro jausmą. Ar esate girdėję iš jo šmaikščių pajuokavimų?
Taip, dažnai. Galbūt, nepacituosiu dabar… Aš jau minėjau, kad aš mokiausi iš jo. Vienas dalykas ko, apart profesinių dalykų, iš jo išmokau, tai pasitelkti gebėjimą nuimti įtampą iš situacijos per humorą ir per juoką, per pašmaikštavimus, per anekdotą, per kažkokį juokingą atsitikimą iš savo gyvenimo – taip, kaip jisai darydavo. Aš kartais nueidavau pas jį į klasę pabūti paskaitoje, kai neateidavo mano studentai. Jis labai mielai priimdavo, paklausdavo ir mano nuomonės apie jo studentų grojimą. Tada ir pastebėjau tą svarbų dalyką –kai mes, dėstytojai, privalome, jaučiame savo pareigą studentus išmokyti, kai tas mokymas vyksta dešimt minučių, penkiolika, dvidešimt, o dar,jei neduok Dieve, kas nors neišeina, tada studentui sukyla didelė įtampa. Julius labai jausdavo tą įtampos momentą ir studento atpalaidavimui jisai mokėdavo pasijuokti kartu su studentais iš situacijos, pritaikydavo linksmas istorijas iš muzikos ar gyvenimo aplinkos, papasakodavo visiškai ne su pamoka susijusį dalyką. Tai galėjo būti anekdotas, kažkokia istorija, kas puikiai nuimdavo studentų įtampą. Kadangi jisai buvo tikras eruditas, galėjo papasakoti ir įdomių ar juokingų atsitikimų iš kompozitorių, atlikėjų gyvenimo. Linksmų dalykų arsenalas pas Julių visą laiką būdavo po ranka, ir jisai labai ,,skaniai” jį naudodavo. Nėra lengva padaryti organiškai, kai tu, kaip dėstytojas, nori pasiekti rezultatą ir tas nesigauna. Visų pirma, reikia susidoroti su savimi, kad nebespaustum studentų ilgiau, galėtum leisti jiems atsipalaiduoti, atsikvėpti, nusijuokti, pailsėti. Jisai labai mokėdavo laiku pasakyti tinkamą komplimentą ir darydavo tą nepaprastai galantiškai. Jo klasėje, beje, mokėsi dauguma merginų, ir jisai mėgo su jomis dirbti. Mes su Julium šnekėjome kažkada šia tema. Aš jam pasakiau: kaip tau gerai, tu gali pasakyti komplimentą studentei ir jinai iš karto nusišypso, atsipalaiduoja, o mano klasėje dauguma vaikinai, kaip atrodytų jeigu aš jiems sakyčiau komplimentus? Sulaukiau jo “užuojautos” kartu su šmaikščia replika.
Ar teko matyti jo akyse neigiamų emocijų, pavyzdžiui, pyktį ar liūdesį?
Pykčio niekada, tikrai. Galbūt yra pora kartų buvę nusivylimo momentų, kada jisai susidurdavo su akivaizdžia neteisybe. Kada jisai matydavo kitų žmonių nesąžiningumą arba kada jisai matydavo kitų žmonių savanaudiškumą. Tai būdavo nematerialūs reikalai, profesiniai reikalai. Jisai būdavo nepakantus neteisybei. Ir tada ištrūkdavo aštresnis žodis, bet aš iš tikrųjų neatsimenu jo pikto. Jisai atsiverdavo, bet tai labiau būdavo skriaudos, skausmo, pergyvenimo, su nusivylimu momentai. Liūdesys taip pat jam buvo nesvetimas dalykas. Liūdną aš jį matydavau, bet nedažnai. Ta būsena būdavo susijusi su jo paties gyvenimu, su jo ligomis… (atsiduso). Būdamas dar jaunas, jis buvo atėjęs pas mano tėvelį (Eduardą Balsį) tiesiog pasišnekėti, pasiguosti, galbūt sulaukti kažkokio palaikymo. Kad išgirstų, jog ,,viskas bus gerai“. Kaip žmogaus, sugebančio išjausti iki galo, Juliaus liūdesys buvo toks pat gilus, kaip ir džiaugsmas. Labai nuoširdžiai nuliūsdavo, jeigu jo studentams nepasisekdavo pagroti. Pažįstu dėstytojų, kuriems tik studento reikalas,- išmokai ar neišmokai, išėjo ar neišėjo, pasisekė ar nepasisekė, nuotaika ar ne nuotaika, iš lovos ta koja išlipai ar ne ta, bet Andrejevas tai priimdavo kaip savo pedagoginę nesėkmę, jis niekad neieškodavo studento kaltės, kad, pavyzdžiui, nesusikaupęs, nepakankamai dėmesingas ir t.t. Jisai iš karto probleminę situaciją prisiimdavo sau, nuspręsdavo, kad nesugebėjo tinkamai padėti jam (studentui).
Jūs pažinojote, koks buvo Andrejevas kaip pedagogas. Ar žinote, koks jis buvo kaip atlikėjas arba kompozitorius?
Atsimenu Juliaus grojimą iš laikų prieš jam išvykstant į Ispaniją, kada jisai grojo ansamblyje ,,Musica humana“. Deja, klavesino vaidmuo senovinės muzikos ansamblyje nėra pati dėkingiausia pozicija, kad atlikėjas pilnai galėtų atsiskleisti. Taip, jis buvo labai ansambliškas, jautė partnerius, dėl to ir dirbo su kameriniais ansambliais. Jam patiko šis žanras, ansamblinis grojimas jam buvo prie širdies. O kadangi buvo lengvai sugyvenantis žmogus, grojimas ansamblyje tiko ir kaip bendravimo būdas. Kiek žinau, jisai ir ,,Musica humana“ ansamblio siela buvo, šviesos įnešė. Jo solo grojant aš neprisimenu, gal man tiesiog nepasisekė išgirsti, bet aš jį prisimenu kaip puikų ,,Musica humana“ artistą ir kaip gerą, jautrų akomponiatorių. O kaip kompozitorių… (susimąstė). Jisai kaip ir kiekvienas kūrėjas buvo jautrus žmogus, nejautrių žmonių kūrėjų, gerų kūrėjų būti turbūt nelabai ir gali. Tai yra susiję ir savaime suprantama- ta charakterio savybė ir pasirinktas kelias. Julius buvo labai savikritiškas, abejodavo savo darbo rezultatais, jisai dažnai taisydavo, peržiūrėdavo. Aš atsimenu jo Sonatą fortepijonui,kamerinius kūrinius, pjesę ,,Lemtis“, kuri buvo parašyta užsakius Čiurlionio konkursui ir kuri dažnai yra grojama. Puikūs kūriniai. Bet jis visą laiką sakydavo, ,,čia reikia dar pataisyti, čia negerai skamba“. Aš nesu iš jo girdėjusi, kad ,,čia gerai, va čia yra gerai“, bet dabar, kai Jums pasakoju, pagalvojau, kad ir su daugiau puikių kompozitorių esu bendravusi ir turbūt ne vienas niekados nėra pasakęs, kad ,,čia aš padariau gerai“. Daugelis kompozitorių, E. Balsio mokinių – Kuprevičius, Bartulis, Martinaitis, Latėnas, Šenderovas – visi Nacionalinės premijos laureatai irsu jais visais yra tekę bendrauti, tačiau, kad pasakytų ‘jau čia yra labai gerai’.. (tyla). Neprisimenu, visi labai kritiškai žiūrėjo į savo darbą.
Esu girdėjusi, jog paskutinį dešimtį J. Andrejevui buvo sunku kurti muziką.
Aš nežinau, ar jam buvo sunku kurti. Kaip sakiau, kartais užeidavau pas jį į klasę, norėdama pasiklausyti, kaip Julius dirba su studentais. Kartais pas jį irgi nebūdavo studentų, kažkas neateidavo, ir, atsimenu, aš jį radau berašantį partitūrą. Jis pasakė, kad terminas spaudžia – jau turiu užbaigti, turiu rašyti -, pagrojo man gabaliuką, paklausė kaip skamba, ar man patinka. Tai buvo kokie penki ar šeši metai prieš mirtį, jis rašė su dideliu užsidegimu. Mačiau šį procesą, sakė ,,nespėju, tai atsinešiau gaidas net į Akademiją, kad galėčiau kiekvieną laisvą minutę išnaudoti, kad suspėčiau tą kūrinį priduoti”. Julius buvo atviras su manimi, bet jis niekada nesiskųsdavo, kad jam sunku užsiimti kūryba. Kai jį užklupo liga, tai jau buvo visai kitas dalykas…
Ką galėtumėte papasakoti, ko daugelis nežinojo (pavyzdžiui, pirmoji meilė, darbo sunkumai)?
Aš jau kiek paminėjau jo pergyvenimus dėl jo sveikatos. Apie pirmąją meilę tikrai nežinau, kadangi aš buvau jaunesnė, tarp mūsų yra dvylikos metų skirtumas. Tiesiog, man labai išliko tėvelio pasakojimas po to, kai Andrejevas apsilankė ir kai atsivėrė, išsipasakojo. Jis buvo išsigandęs, kalbėjo, kad gyvenimas tik prasidėjo ir atrodo, prieš akis tiek nepadarytų darbų, nesukurtų kūrinių ir staiga – viskas, staiga tokia rimta liga. Mano tėvelis gana mažakalbis, jis ne guodėjas, jis gal nemokėjo tinkamai paguosti, nes po to labai pergyveno, kad gal nepasakė visų tų žodžių, kuriuos reikėtų tokiu momentu pasakyti. Yra žmonių, kurie, kai yra kažkokia bėda, linkę užsidaryti savyje, niekam nesakyti, o Julius buvo atviras, jam reikėdavo su kažkuo pasidalinti, su tais, kuriais pasitikėjo. Nežinau kodėl, bet labai ilgai jam nesuteikė profesoriaus vardo, labai ilgai. Jam buvo jau virš šešiasdešimties metų, jau žmogus buvo tikrai nusipelnęs – ir stažas, ir praktika, ir autoritetas, ir t.t. Aš žinojau, kad karjeros kilimo dalykus paprastai sprendžia darbdavys – mūsų atveju tai 15 rektorius. Vis pagalvodavau, kodėl Andrejevas ne profesorius –vis neskelbia konkurso, matyt, nemato reikalo. Kai 2008 metais aš tapau Kamerinio ansamblio katedros vedėja, Julius kreipėsi į mane prašydamas pagalbos “gauti” profesūrą. Tada aš išgirdau ir supratau, kaip jam skauda, kaip jaučiasi neteisingai nuskriaustas,kai jaunesni ir mažiau nusipelnę, mažiau pasiekę žmonės jau yra profesoriai, o jam net nenusimato šitas dalykas. Taip pat jam buvo svarbu dėlto, kad beveik visi bendraamžiai, bendražygiai jau buvo profesoriai. Jautėsi neįvertintas ir tai jam buvo ne paviršutiniai dalykai. Nuėjau pas tuometinį prorektorių, buvusį rektorių profesorių Juozą Antanavičių, su kuriuo jie mokėsi kartu Kaune, vienoje mokykloje. Prorektorius manęs klausia, koks yra teikimo pagrindas, nes Andrejevas neturi išugdęs tarptautinių konkursų laureatų, o tuo metu pas mus beveik nebuvo tarptautinių kamerinių ansamblių konkursų. Argumentavau, jog profesorius yra pedagoginis vardas ir, jeigu studentai turi galimybę rinktis dėstytoją, jie renkasi būtent Andrejevo klasę. Greta pedagoginio darbo, aš prieš tapdama vedėja, dvyliką metų dirbau Kamerinio ansamblio katedros laborante, tai susidurdavau su tuo begaliniu studentų noru mokytis pas Andrejevą. Jei pas mane gulėdavo tokia didelė šusnis prašymų, tai pusėje iš jų būdavo išreikštas noras studijuoti pas Andrejevą. Aš tuos prašymus jam atiduodavau ir jisai atsirinkdavo, ką jis nori imti, ko ne. Tokia situacija akademijoje buvo labai reta, kada atsirasdavo daugiau norinčių, negu, kad gali dėstytojas priimti. Mano argumentas pokalbyje su prof. Antanavičiumi buvo tas, kad jau studentų akyse Andrejevas yra vertinamas kaip tikras profesorius, kaip į žinių garantą, net jeigu oficialiai jis to vardo neturi. Prof. Antanavičius labai nustebo – ,,Tikrai? Aš net nežinojau, kad jisai yra toks geras dėstytojas“. Vienu žodžiu, tada iškilo visų Juliaus nuopelnų pristatymo senate problema, kai jisai dirba Kamerinio ansamblio katedroje, yra kompozitorius, o paskutiniai jo koncertai yra kaip koncertmeisterio, bet jau nebe koncertuojančio. Senatui Julių pristačiau ne vien kaip Kamerinio ansamblio katedros pedagogą, bet kaip visapusišką muzikantą, kuris jau tikrai visose srityse yra pasiekęs profesorišką brandą. Labai džiaugiausi, kai profesoriaus pareigoms Julius buvo patvirtintas pirmame senato posėdyje. Man labai išliko atmintyje jo sakinys: ,,aš nebe jaunas, nežinia kiek man liko, norėčiau bent porą metų, pora savo gyvenimo metų pabūti profesoriumi“. Tada aš pagalvojau, kad turbūt šitos jo pusės aš nepažinojau, nes koks gi skirtumas iš esmės atrodo, profesorius ar ne profesorius, bet tai jam buvo tam tikras įvertinimas, pripažinimo įrodymas. Kiekvienas žmogus nori būti pripažintas, tai yra labai svarbu kiekvieno žmogaus gyvenime. Ir Juliui tas profesūros suteikimas, parodė, kad jį pastebi, mato ir vertina. Buvo gera pradžiuginti žmogų, kurį gyvenime labai vertinau.
Pokalbis su pianistu, M.K. Čiurlionio menų mokyklos pedagogu Aleksandru Jurgelioniu
Koks buvo Juliaus Andrejevo charakteris? Kaip jis Jumis bendraudavo?
Kadangi mes buvome geri draugai, buvo labai draugiškas, paprastas, nuoširdus žmogus. Buvo labai išradingas, užsidegęs kaip spyruoklė, o kartais būdavo visiškai normalus. Nesu matęs jo melancholiško, tokio nepastebėdavau, visada buvo gyvybingas. Jis visą laiką buvo gyvybingas, tiek kompanijoje, tiek su studentais, esu matęs ir jo pamokas, kadangi kartu dirbome Ispanijoje. Studentai labai mėgo Julių. Draugiškumas buvo pats pagrindinis jo bruožas. Ir labai darbštus, pavyzdžiui, mes visą laiką sekmadienį ar šeštadienį nuvažiuodavome, kur nors į gamtą. Į mašiną susėsdavome kartu su jo žmona, mano žmona, kartais prie mūsų prisijungdavo ir Paulius Koncė ir važiuodavome. Jis visą laiką pasiimdavo staliuką ir instrumentuodavo gamtoje. Labai greitai pastebėjo jo sugebėjimus Ispanijoje, kad jis labai gerai moka instrumentuoti. Ten buvo vietinis orkestras – pusiau profesionalus, pusiau toks mėgėjiškas ir grojo įvairius kūrinius, bet reikėdavo su instrumentuoti partitūrą pačiam. Julius būdavo pasižymi iš karto ir jis būdavo orkestro repeticijose, matydavo silpnąsias ar stipriąsias atlikėjų savybes. Ir instrumentuodavo taip, kad, pavyzdžiui, silpnesniems atlikėjams ne būtų, kokios stipriosios partijos, kad būtų jiems lengvesnis atlikimas. Buvo toks sugebėjimas greitai prisitaikyti, pastebėti, kas gero, kas blogo ir iš to padaryti gerą daiktą. Visą laiką, kai mes laipiodavome po kalnus, jis sėdėdavo prie staliuko ir instrumentuodavo. Labai darbštus buvo, ypatingai darbštus.
Ar Julius Andrejevas turėjo gerą humoro jausmą? Ar esate girdėję jo šmaikščių pajuokavimų?
Taip, be abejo. Tokių šmaikščių pajuokavimų dabar nepasakysiu, bet būdavo kokie judesiai replikoje ar smulkmenose. Būdavo pilną linksmų istorijų tarp studentų, kolegų ir panašiai. Tačiau negaliu prisiminti konkrečių jo pasakojimų. Tai buvo toks žmogus, kuris mokėjo tinkamai pajuokauti, pašmaikštauti, iš paprasto anekdoto, galėjo padaryti dar juokingesnį.
Kurią jo pusę Jus labiau pažinote – atlikėjo ar kompozitoriaus?
Buvo visiškai vienodos pusės, tiek atlikėjo, tiek kompozitoriaus. Aš jį artimiau pažinau, kai mes dirbome Ispanijoje keturis metus. Kiek atsimenu, aš būdavau Čiurlionio mokykloje, jisai Muzikos akademijoje, tai ne taip dažnai susitikdavome Lietuvoje; ir ne taip dažnai girdėdavome jo koncertuose. Ispanijoje jo veikla buvo ryški, visų mūsų ten dirbančių – Julius išsiskirdavo; jisai taip pat surado fleitistę su kurią jis grojo puikiai, taip pat sukūrė ansamblį, jo studentai būdavo net miesto muzikantai. Jis pasižymėjo tokiu sugebėjimu bendrauti, ir greitai susirasdavo pažįstamų, ypač bendravimas su orkestru, orkestre visi muzikantai apie jį žinodavo, su juo labai atlikėjai norėdavo pagroti. Įsijungdavo į įvykį, koncertų gyvenimą, o po to toks įgyvendinimas nebuvo jau taip organizuojamas kaip mūsų įstaigose ar koncertinėse salėse. Man jo atlikėjo bruožas buvo labai ryškus, bet lygiai toks pats ir kompozitoriaus. Aš net nežinojau, kad tuo laiku jis parašė šitiek daug gerų kūrinių. Pavyzdžiui, Rotušėje buvo po jo mirties koncertas, buvo atliekami jo kūriniai – dainininkui progresijos rodymui, buvo atliekami Juliaus dainos, fortepijonui, smuikui, violončelei ir t.t.
Ar teko matyti Julių be rašantį partitūrą?
Taip, teko. Būdavo labai susikaupęs ir labai preciziškas, man pasirodė jo metu toks rašymas… (susimąstė) tikslus. Žinote, kai yra didelis partitūros lapas, tai jis bandė smulkiai ir tiksliai parašyti natas, tai čia jis pasižymėdavo preciziškumu. Labai kultūringai rašė. Mėgdavo efektus, sugalvodavo ne tuščią efektą, o meniškai paremtą jo idėją, kokį likimo ryškų kūrinį, ir jis sugebėdavo surasti tokį efektą, kad jam ryškiai skambėtų. Aš taip pat stengdavausi, bet jis sugebėdavo labai pateikti savo kūrinį arba savo sugalvotą interpretaciją kitų autorių labai ryškiai, kartais man atrodė, kad per daug ryškiai, nes nukenčia, kai kurie pianistiniai dalykai…
Julius Andrejevas dirbo ,,Musica humana“. Koks jis buvo ansamblistas kameriniame atlikime?
Buvo puikus ansamblistas, kiek jau minėjau jis Ispanijoje gerai mokėjo groti. Jis labai techniškai mokėdavo atlikti muzikos kūrinius, būdavo ir virtuozinių dalykų. Jam viskas sekdavosi iš karto. Ansamblyje jis nepaprastai ryški asmenybė. Solo man neteko jo girdėti.
Ar Juliaus išvykimas į Ispaniją buvo spontaniškas dalykas ar suplanuotas?
Tai buvo ganėtinai įdomi istorija. Aš gavau pakvietimą vykti į Ispaniją, nes buvo atvažiavęs direktorius į Lietuvą, buvo susitikęs su prorektoriumi Juozu Antanavičiumi ir jis man pasiūlė važiuoti, nes ten jau kūrė privačią konservatoriją Vigo mieste, tai aš gavau pakvietimą. Tačiau aš atsisakiau važiuoti pirmus metus, todėl, kad aš tuo metu buvau mokyklos direktoriumi, kadangi buvo tokie laikai – perversmas, reikia daug dalykų išlaikyti ir, kad mokyklos statusas nepasikeistų. Ir tada pasiūlė šį kvietimą Juliui,- Juozas Antanavičius. Ispanija yra ganėtinai ryški šalis, temperamentinga ir panašiai, ir aišku atlyginimas du kartus didesnis negu Lietuvoje. Ir Julius išvyko į Ispaniją, suviliojo faktoriai. Tuo labiau jis išvyko su žmona, su sūnumi. Sūnus turėjo ryšį su Ispanija, po ar prieš, bet tiksliai nepasakysiu. Jam Ispanija ne buvo svetimas kraštas, kaip man. Julius išvyko į Ispaniją, po dviejų metų ir aš atvykau. Julius pareiškė direktoriui, kad reikia dar vieno pianisto. Kai aš atvykau į Ispaniją, Julius jau buvo tvirtai įsitvirtinęs, paskui jis buvo ir fortepijono skyriaus vedėjas. Ar tai buvo spontaniškas reikalas, ar tai buvo suplanuota, negaliu tiksliai pasakyti. Ispanijoje mes gerai bendravome, kartu ir vyną gerdavome, Ispanijoje nemažai raudono vyno išgėrėme (šyptelėjo).
Kokius pačius didžiausius ir šilčiausius prisiminimus Jums paliko Julius Andrejevas?
Patys šilčiausi prisiminimai – nuoširdumas ir noras visiems padėti. Jis buvo labai draugiškas, jis visą laiką jausdavo šilumą, jis turėjo labai daug draugų. Jo draugų ratas visada būdavo didelis. Pas mus buvo šilti draugiški santykiai, mes nebuvome itin artimi, bet visada būdavo malonu pabendrauti. „(Jurgis Dvarionas – žmona įterpia)“. Taip, su Jurgiu Dvarionu jie buvo dar artimesni (nusišypsojo). Prisimenu, kaip Julius parašė mini koncertą Dvariono konkursui ir jis pagrojo šį koncertuką šedevriuką (šypteli), aš manau, kad tai vaikų literatūros tikras šedevras. Man buvo įspūdis, kaip Julius greitai moka parašyti įdomų kūrinį mokiniui. Jis visada mokėdavo gražiai kalbėti, Dvariono konkursui gerai mokėdavo pateikti kalbą. Buvome su Juliumi Dvariono konkurse iki pat mirties. Po to, kai jau netekome, labai trūko jo konkursuose. Julius visada su entuziazmu, šiluma prisijungdavo prie konkurso. Jo įvertinimai visad būdavo ryškūs ir įdomūs.
Pokalbis su Pauliumi Koncė
Koks buvo Juliaus Andrejevo charakteris? Kaip jis su Jumis bendraudavo?
Mes pirmiausia, buvome kolegos. Ir po to tapome ne draugais, o bičiuliais, kolegiškais bičiuliais. Labai buvo tolerantiškas, labai subtilus sakyčiau, visada draugiškas, jis turėjo tokio aristokratiškumo. Ir buvo labai jau toks inteligentiškas. Pavyzdžiui, aš šiandien dirbu ir galvoju, kad ir kokį anekdotą pasakodavo nerimtą, tai vis tiek jam išeidavo grakščiai elegantiškai papasakoti anekdotą. Man gyvenime Julius labai daug padėjo, taip asmeniškai padėjo, ir ,,Musica humana“ pakvietė groti, vietoj profesoriaus, ir į Ispaniją kartu važiavome. Ir kūrinius rašė specialiai mano mokiniams. Teko ir gyventi kartu. Be galo subtilus, tolerantiškas, niekad jokios nuoskaudos neparodydavo, būdavo labai korektiškas.
Mes šiek tiek palietėme Juliaus Andrejevo humoro jausmą. Ar esate girdėję jo šmaikščių pajuokavimų?
Pavyzdžiui, anais laikais, Balio Dvariono muzikos mokykloje, buvo tie pilki laukai, kiemas ir buvo reiškiasi tokia vienijinė talka. Žinote, kaip seniau būdavo tas talkos. Ir mes visi sodinam medelius kieme, o Julius ateina ir buvo toks anekdotas gan prastas, ir šaukia ,,tegyvuoja darbo liaudis!“, o darbo liaudis turi atsakyti ,,eik tu po velnių!“ maždaug rusiškai. Tai tokių subtilių dalykų būdavo. Labai korektiškas buvo, viską pasakodavo su šypsena, visad delikačiai. Gyvenimas nužydėjo nuo 1971 m., kada mes pradėjome dirbti ir iki jo mirties, mes visad susirinkdavome ir pabendraudavome. Būdavo klausiu ,,kaip tavo sveikata?“, tai Julius atsakydavo ,,ai, žinai nieko, bet žmonai tai sunku, vat žmonai blogai su sveikata…“. Jis niekad apie save nešnekėdavo. Tai būdavo toks humoristas(susimąstė). Kada jisai darė savo kompoziciją, diplominį darbą, tiksliai nežinau, ką jis rašė Dvariono mokykloje, o gal ir mini koncertą, gal kiek ir vėliau. Tai pas Julių ateini į klasę, tai reikia dūmus traškyti, nes jis labai rūkė, tai tada abiem rankomis praskiri kaip debesį ar rūką ir pamatai Julių ,,o, sveikas Juliau, esi? Ką čia darai?“ ir panašiai. Be galo darbštus, be galo reiklus sau ir, pavyzdžiui, aš ten groju ką nors ir nesugroju – niekad nieko, jokio pykčio, tiesiog malonumas mums jau grojant. Aš esu daug koncertavęs su juo ,,Musica humana‘oje“ ir Ispanijoje nepaprastą jo koncertą. Būdavo didelis malonumas su juo muzikuoti, kaip kameristas būdavo tikrai aukščiausios klasės.
Ar Juliaus Andrejevo išvykimas į Ispaniją buvo spontaniškas sprendimas ar suplanuotas?
Įvyko kažkur Europoje muzikologų konferencija rektorių ir direktorių Muzikos akademijų, konservatorijų. Tai būdavo šių vadovų konferencija, kažkur apie 1990 metais. Ir toje konferencijoje dalyvavo rektorius, profesorius Juozas Antanavičius. Ir jie susėdo, šalia žmogus sėdėjo, jaunas ganėtinai žmogus, toks aukštokas ir jisai nekalbėjo jokia kita kalba, tik ispaniškai. O kadangi Juozas Antanavičius puikiai kalbėjo ispaniškai ir jie taip susipažino. Ir pasirodo, kad tai buvo privačios konservatorijos direktorius, įkūrėjas, ir jie taip įsišnekėjo… Ir ten vadovui po kurio laiko, reiškia kyla mintis sukurti gerą kamerinį ansamblį, fortepijoninį trio. Ir jis sako, klausyk Juozai, gal tu galėtum man pasiūlyti gerų muzikantų. Ir Juozas sako: draugai čia visi, jie kartu gyveno kompozitorių namuose ir Juozas pagalvojo, ko gero galiu pasiūlyti Julių kaip bičiulį, nes tuo metu laikas buvo sunkus, kompozitorių sąjungoje jau buvo persitvarkymas, buvo perėjusi į savarankišką kompozitorių sąjungą, pinigų nėra, neaišku buvo, kas vyks toliau. Ir Julius sako – gerai, pabandome važiuoti – ir pasiūlė jam violončelininką 20 docentą Igną Kučinską, o jis Ispanijoje tas direktorius (kuris pasiūlė sukurti kamerinį ansamblį) turėjo kubietį Armando Tolieti, kuris buvo baigęs konservatoriją Odesoje ir jie sugalvojo, kad bus geras fortepijoninis trio: smuikas, violončelė ir fortepijonas. Ir taip pakvietė 1991 metais, ir Julius išvyko į Ispaniją. Tai buvo ganėtina spontaniškas reikalas, niekas nebuvo planuota. Tai buvo kaip 10 minučių reikalas, dienos klausimas.
Julius Andrejevas dirbo Balio Dvariono muzikos mokykloje fortepijono mokytoju. Ar žinote, kaip Julius bendraudavo su mokiniais?
Dirbdamas B. Dvariono muzikos mokykloje, tuo metu jis dar buvo docentas Muzikos akademijoje, dėstė kamerinį, kadangi jis dirbo ansamblyje ,,Musica humana“. Šiaip, jis kameristas geras buvo, buvo tikras malonumas jam groti su instrumentiniais atlikėjais. Dvariono mokykloje, jis labai mylėjo savo mokinius ir buvo įdomu tai, kad visiems savo mokiniams jis rašė kūrinius, pavyzdžiui, net mini koncertą jisai parašė būtent savo mokiniui Galakauskui, berniukas buvo šviesaplaukis, mažiukas. Paskui organizavo Dvariono konkursą. Mini koncertas buvo chrestomatinis kūrinėlis vaikams, buvo labai populiarus tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje, Ispanijoje ir t.t. Jo mokiniai labai delikačiai ir subtiliai dirbo, jo labai būdavo įdomūs pastebėjimai mokinių dienoraščiuose. Labai taiklūs, labai originalūs. Netgi direktorius skaitydavo jo dienoraščius, kaip reiktų pildyti mokinių dienoraščius. Tokie meniški pastebėjimai.
Ar esate matę Julių be rašantį partitūrą?
Mačiau, ne vieną kartą. Kai jis rašydavo partitūrą, jis dirbdavo naktimis. Jis dirbo daug Ispanijoje, aranžavo ir šiaip daug rašė. Labai kruopščiai detaliai rašė partitūras. Ir aš net turėjau savo kūrinį, orkestrui man fleitą parašė ir mes ją atlikome Prahos konkurse. Labai gražus ir aiškus raštas, ir aš netikėdavau, kad jis galėjo dirbti naktimis, baigdavo tada, kai šeimyna eidavo gulti, pavyzdžiui, kai kartu gyvenome Ispanijoje aš einu miegoti, Julius pasiima partitūros popierių, susibraižo ir viską idealiai surašydavo. Kadangi nebuvo jokių kompiuterių ir panašiai, žmonės rašė viską ranka. Tai visada cigaretė, kava ir iki ryto, nusnūsta porą valandų kažkur penktą ar šeštą valandą ryte ir eidavo į darbą. Diena dirbdavo, repetuodavo, su mokiniais dirbdavo. Rašant partitūrą, jam buvo reikalinga vienatvė, susikaupimas, jam buvo reikalinga savizoliacija.
Ką galėtumėte papasakoti apie Julių Andrejevą, ko daugelis nežinojo (pavyzdžiui, pirma meilė, darbo sunkumai ir t.t.)?
Aš apie pirmąją meilę skaičiau tik knygą. Jo pirmoji žmona buvo poetė Violeta Palčinskaitė, kuri ir parašė šią knygą. Šioje knygoje ji apie Julių atsiliepia labai šiltai. Aš Julių Andrejevą prisimenu iš Muzikos akademijos. Jis visada eidavo greitai, jis niekad neidavo iš lėto, visada su šypsena, ir atrodė visą laiką jaunas. Ir netgi paskutiniais metais jis atrodydavo jaunas negu iš tikrųjų. Labai mėgo pasakoti, kaip mokėsi pas Dvarionienę, pas Rubackienę. Nebūdavo taip, kad pasakotų apie savo šeimą ir panašiai. Aišku, jam gyvenimas buvo sunkus, bet jis niekad nepasakodavo savo sunkumus. Daugelis net nežinojo, kad turi sūnų ar panašiai. Visada būdavo darbštus, turėjo savo sodybą, ten visad mėgdavo padirbėti ir panašiai. Buvo geras slidininkas, mėgo kalnus. Buvo sportiškas vyriškis.
Ar teko matyti ar klausytis Juliaus solo koncertus?
Neteko matyti jį solo grojant, bet jis visada būdavo geras kameristas. Visad būdavo šiltas su visais. Jam kameriniai ansambliai būdavo prie širdies, mėgo muzikuoti. Jeigu jam reikia groti kaip solistui, jis visada išmokdavo partiją idealiai kaip bebūtų, manė, jog improvizacija solo yra tarsi netinkama, neimprovizuodavo. Kaip jau minėjau, mes dirbome kartu ,,Musica humana‘oje“, kamerinis jam visad patikdavo.
Kokius didelius ir šiltus prisiminimus Jums paliko Julius Andrejevas?
Jis buvo tikras bičiulis. Kaip Vytautas Landsbergis buvo pasakęs – bičiulis, nuo žodžio „bitė“. Tai Julius buvo tikra bitė, daug dirbdavo, atiduodavo visą save tiek kūryboje, tiek pedagoginiame darbe. Prisimenu tuos laikus, kai Ispanijoje slidinėdavome kartu, Juliui tai labai patikdavo. Buvo inteligentiškas, šiltas, bendraujanti asmenybė. Julius paliko man tik gerus ir šiltus prisiminimus.
Pokalbis su Juliaus Andrejevo Balio Dvariono mokyklos kolege mokytoja (pokalbis anonimiškas)
Intarpas
Pirmiausia, jo išskirtinis bruožas iš daugelio jaunesnės kartos: iš muzikantų, kompozitorių ir t.t. Julius buvo nepaprastai išsilavinęs ir kultūringas žmogus. Jis praktiškai visą literatūrą žinojo, muzikinę literatūrą – naujas kryptis, ir grožinę literatūrą – klasiką. Vienu žodžiu, tai, ką viską galima sudėti, kas Jum tik ateis į galvą apie jo išsilavinimą, nes Julius iš tikrųjų buvo unikalus žmogus. Už tai studentai jį perpino, ir kaip aš vadinu, ,,tundais vaikščiojo iš paskos“ todėl, kad visa tai atsispindėdavo jo ir pedagoginiame darbe. Jis buvo vienas iš iniciatorių įkurti klubą ar panašiai (to tiksliai negaliu pasakyti) tam, kad propaguoti šiuolaikinę muziką ir sukelti į visuomenę intelektualias diskusijas apie šią muziką. Vadinosi „Nuo Schionbergo…“, tie vakarai būdavo Teatro Katedros aikštėje, Teatro sąjungoje. Ir ten visada vykdavo diskusijos. Julius su savo kolegomis kompozitoriais visuomet pristatydavo kažkokį šiuolaikinį kūrinį, pavyzdžiui, kompozitorių Liutoslawski, ir tada visa salė, visi dalyviai, kurie atėjo, turėjo teisę išsakyti savo nuomonę, diskutuoti, ginčytis ir tai privesdavo prie įdomių rezultatų, todėl, kad tai buvo ir tos muzikos populiarinimas, ir kartu pateikimas jos vertės apie kokius dodekofoninius sąskambius. Vienu žodžiu, tai buvo visuomenės švietimas, tais vadinamais komunistiniais laikais, ir tai buvo nepaprastai pažangu, nes Lietuvoje apskritai visas menas, nežiūrint tų visų komunistinių laikų, buvo labai progresyvus, teatro spektakliai visada būdavo su potekstais. Tas pats buvo ir dailėje – jeigu Rusijoje už tokias parodas tiesiog surinkdavo žmones stebėti abstraktaus ekspresionizmo, tai Lietuvoje tas irgi klestėjo, lygiai tas pats buvo ir su muzika. Jauni kompozitoriai, ir ta Andrejevo karta – davė tokį impulsą savo kolegoms ir jaunesniems kompozitoriams, kurie vieni iš kitų pradėjo imti ir semtis patirties. Tai buvo didelis indėlis.
Kurią Andrejevo pusę Jus labiau pažinote: atlikėjo, pedagogo ar kompozitoriaus?
Kaip atlikėją, aš jį girdėjau nuo vaikystės, nes jis yra baigęs tą pačią mokyklą kaip ir aš, tik buvo žymiai vyresnėje klasėje. Jisai visuomet buvo kaip žvaigždė, nes Julius tuo metu jau grojo kaip fortepijono solistas, visi žinojo jo koncertus, tai būdavo nepaprastai talentingas pianistas. Paskui jis buvo toks pats pianistas ir atlikėjas kameriniuose ansambliuose. Jisai ,,Musica humana“ grojo, aš visą laiką jį girdėdavau ir jau paskutiniais metais, kai jis buvo profesorius Muzikos akademijoje, tai jo paskutinis koncertas, kurį aš gyvai girdėjau – tai buvo su dainininke Aušra Stasiūnaite ir jie pristatė ispanišką programą, nes jie kartu ilgai dirbo ties šia programa. Pianistas jis buvo labai subtilus, labai talentingas ir jo atlikimo kultūra visad pasižymėdavo. Jis prie instrumento negalėjo daryti grubių, drastiškų dalykų. Kaip kompozitorių, aš jį mažiau pažinau. Kūrinius esu jo girdėjusi, ir Kompozitorių sąjungoje mačiusi pristatymus. Jo kūriniai, nežiūrint į tai, kad jie šiuolaikiniai, ir jie gali būti daugiau konstruktyvūs ir panašiai – jo kūriniai visada būdavo malonūs; jo muzika niekada nerėždavo ausies -tiek fortepijoninės pjesės, tiek miniatiūros ir t.t., buvo garsusis duo smuikui ir altui. Klausytojai priimdavo jo muziką kaip savo muziką. Šiuo atveju aš nekalbu kaip profesionalas, o kaip klausytojas, kuris ateina pasiklausyti Andrejevo kūrinių.
Kaip Julius Andrejevas bendraudavo su savo mokiniais ar studentais?
Su savo studentais jis elgdavosi draugiškai ir betarpiškai. Dvariono muzikos mokykloje vaikai būdavo apsiklijavę aplink jį, nes Julius mokėdavo paskatinti, niekad nežemindavo mokinių. Yra vadinami griežti pedagogai, kurie būna ne tik griežti savo mokiniams, bet ir sugeba pažeminti. Andrejevas gerbė visus savo mokinius, netgi ir patį kvailiausią studentą jisai gerbdavo, ir jis visad stengdavosi atskleisti, kas jame yra geriausia. Atsimenu, kai Julius dirbo Muzikos akademijoje Kamerinio ansamblio katedroje, pas jį buvo mokinys (draugų sūnus), kuris buvo visiškas tinginys ir buvo piktybiškai nusistatęs prieš studijas ir mažai, ką sugebantis. Ir Andrejevas buvo man pasakęs ,,čia yra man sunkiausias riešutėlis“. Ir jisai vis vien sugebėjo jį privesti prie padoraus lygio, įtikinti, ką daryti ir panašiai. Dėka savo subtilaus charakterio, jisai sugebėjo tai padaryti. Žinote, yra tokių dėstytojų, kurie norėtų padėti, bet jiems neišeina, o Juliui pavyko.
Julius Andrejevas turėjo gerą humoro jausmą. Ar esate girdėję jo šmaikščių pajuokavimų?
Taip, esu girdėjusi. Kiekvienoje situacijoje jis mokėdavo kažką įžvelgti kandaus ar juokingo , kartais net nesuprasdavai ar jis čia rimtai pasakė ar ne, nes tai būdavo protingai įvelkta į tam tikrus rūbus. Kiek pamenu, mes turėjome bendrą studentę, na ir jinai ateina pas jį į pamoką, buvo ankstyvas rytas, ateina studentė į Kongresų rūmus ir jisai sako ,,prisipažink, kiek savižudžių šiandien puolė po autobusais ir troleibusais“, studentė liko šoke nieko nesuprasdama, o Julius kalba toliau ,,tu taip šiandiena gražiai atrodai, turbūt visi vaikinai šoko po ratais, tik, kad su tavimi susipažinti“ (nusijuokėme kartu). Jis negailėdavo komplimentų savo mokiniams, jisai visuomet surasdavo gerą žodį.
Ką galėtumėte papasakoti apie Julių Andrejevą, ko daugelis nežinojo (pavyzdžiui, pirmoji meilė, darbo sunkumai)?
Daugelis žinojo, kad jo pirmoji meilė, didelė meilė, buvo Violeta Palčinskaitė. Kiek atsimenu, jie nuo mokyklos laikų bendravo. Daug, ko nepasakysiu, nes aš buvau jaunesnė už Andrejevą. Didžiausi darbo sunkumai buvo Operos ir baleto teatre, kai jis dirbo direktoriumi, nes jis bandė įvesti naujoves, tačiau viskas atsisuko prieš jį patį. Kai jis laimėjo konkursą Operos ir baleto teatro direktoriaus statusą, tai jam reikėjo atleisti žmones iš pareigų, tam, kad jam netrukdytų dirbti. Tačiau Julius buvo labai geras darbuotojas, ir tas labai pakenkė Juliui. Buvo spektaklių, kurių niekas netikėjo, kad jis gali pramušti, ir kad tie spektakliai būtų statomi, gastrolės ir visa kita, tačiau visą šį darbą Julius atliko. Julius buvo per daug minkštas šiam darbui, jis stengėsi su žmonėmis gražiai elgtis. Kiek vėliau, jis paliko šį darbą ir tęsė pedagogo darbą, nes jis visada mėgdavo dirbti su studentais ar mokiniais.
Pokalbis su Juliaus Andrejevo Balio Dvariono muzikos mokyklos kolege (pokalbis anonimiškas)
Kaip Jūs susipažinote su Juliumi?
Aš tada jauna mokytoja atėjau į Dvariono mokyklą, dar studentė būdama Akademijoje. Ir tada mes ten su Juliumi susipažinome. Mūsų ne tiek daug buvo, mūsų buvo tik 42 mokytojai. Dabar mūsų virš trijų šimtų (šyptelėjo). Tas bendravimas iš karto pasidarė, aš kadangi ten, kai prasidėjo Dvariono konkursai – tai man tekdavo vesti tuos konkursus. Kažkur penkiolika metų konkurse su dalyviais bendraudavau.
Koks buvo Juliaus Andrejevo charakteris?
Labai šiltas žmogus ir aukštos inteligencijos, dabar tokių žmonių Akademijoje nėra. Ir žinote, kas ten krito? Nebėra Akademijoje tokių dėstytojų, visi sveikinasi, visi mandagūs, bet eina ir nemato asmenybės. Suprantate, Julius buvo retas inteligencijos žmogus, prie jo kapo visi paminėjo, jog Julius buvo labai inteligentiškas. Jis buvo labai aukšta lyginė natūra. Mažos mokinukės, kurios mokėsi pas Julių, jos visos jausdavosi damos, nes Julius visad mokėdavo pateikti gražų komplimentą. Aš nežinau, ar Akademijoje turite tokį dėstytoją, mes dar turėjome. Aš 1982 metais baigiau Akademiją, mes dar turėjome dėstytojų, kur tu jausdavaisi, kad tu esi, ir nesvarbu, jog tu esi studentė, tu esi ir dama. Su Juliumi buvo ir šmaikštumas, humoro jausmą turėjo, labai jautė poeziją. Jo pirmoji žmona buvo Violeta Palčinskaitė, antroji žmona – žurnalistė, literatė Nijolė. Jis pats rašė eiles, jis turėjo gerą humanitarinę klausą. Jis niekada nekalbėdavo trafaretinėmis kalbomis, kai reikia ‚laba diena, draugai‘, kaip, pavyzdžiui, Giedrius Kuprevičius tapo kultūros viceministru, jis atsistojo ir pasakė, tada dar buvo tarybiniai metai, ,,laba diena ponios ir ponai“. Tai čia buvo šokas, nes mes visada turėjome sakyti tik ,,draugas ir draugai“. Šiuolaikiniam jaunimui tai yra sunku suvokti. Kiek atsimenu, mes Škėma naktį persirašinėdavome, Brazdžionio eilėraščius. Mokėjo dėvėti kostiumą. Dabar daug, kas nešioja kostiumus, bet nemoka laikyti kūno kostiume. Juliaus kalbos visada būdavo šiltos ir ne trafaretinės. Jis kalbėjo kaip žmogus, o ne taip kaip reikia. Julius Andrejevas turėdavo scenos baimę, nesakyčiau pačią baimę, bet būtent scenos baimę.
Kokia buvo Juliaus šeima? Ar buvote pažįstami su jo tėvais?
Jis yra kaunietis. Jo senelis yra labai garsus Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, dėstė Lietuvos istoriją. Kaip Julius yra sakęs: aš užaugau po Lietuvos. Tos didžiuosius Lietuvos žemėlapius žinojo, žinojo kunigaikščius ir panašiai. Mama (senelio) buvo labai žinoma ir gerbiama Kaune anglų kalbos mokytoja. O tėtis buvo tenoras, ir Kauno muzikinio teatro direktorius. Šeima buvo labai inteligentiška. Mes pastoviai pajūryje bendraudavome su jo šeima.
Koks buvo Julius mokinių akyse? Kaip jam sekėsi darbas B. Dvariono muzikos mokykloje?
Buvo labai mylimas mokinių. Ypač merginoms jis patikdavo (nusišypsojo). Jis įsteigė pirmąją kompozicijos klasę pas mus. Suradome mes, tokia kompozitorę Sausanavičiūtę, kad būtų mokykloje daugiau kompozitorių. Rytis Mažulis pro jo rankas praėjo. Tarybiniais metais mes suorganizuodavome tarp kalėdų laikotarpių, senosios muzikos koncertą Viva la musica – tai dainuojama muzika. Tai salė visad lūždavo nuo žmonių, pas mus būdavo apie penki šimtai žmonių telpa. Tai suprantate, perpildyta salė būdavo (šypteli). Mes esame kartu vykę į konferenciją Gruzijoje. Ir jis visad surasdavo kalbą, atsistodavo ir pradėdavo kalbėti, rasdavo tokį raktą sakyčiau.
Ar atsimenate, kokių nors įdomių istorijų susijusių su Andrejevu?
Tais laikais, į mūsų Dvariono mokyklą buvo atvykęs Dmitrijus Kabalevskis. Mūsų mokykla visada būdavo tvarkinga, jokių šiukšlių ir panašiai. Julius turėjo tada mažų vaikų mokinukų klasę ir tada užsiėmė kūryba, tai natos būdavo ir ant fortepijono, ir ant kėdžių, ant palangių – žmogus dirbo. Ir netyčia į klasę įėjo Kabalevskis, aukšto ūgio žmogus ir prakalnus, ir išskėtęs rankas sako ,,o, čia žmogus dirba (rusiškai)“. Dar atsimenu, kaip vyko konkursas. Grojo pianistė Eglė Andrejevaitė, tai Julius po konkurso priėjęs prie merginos pasakė nemažai gerų patarimų, pastabų ir panašiai. Kadangi abu turėjo panašią pavardę, tai Julius yra pajuokavęs ,,galime skaityti, jog mes giminės“.
Koks buvo santykis tarp Andrejevo ir Jurgelionio?
Julius Andrejevas mokėsi pas Dvarionienę, o Aleksandras Jurgelionis pas Jurgį Dvarioną. Čia yra vienas ir tas pats. A. Jurgelionis buvo iki pat paskutinės minutės su juo. Ir aš atsimenu, kad Dvariono konkurse, kai jau Julius sėdėjo komisijoje ir jau matėsi, kad jam yra sunku – tai Aleksandras Jurgelionis jam labai padėjo rašyti ir panašiai. Julius su Jurgelioniu buvo labai geri draugai.
Pokalbis su violončelininku ir Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos pedagogu Valentinu Kaplūnu
Kaip susipažinote su Juliumi Andrejevu?
Su Juliumi Andrejevu mokinausi viename kurse ir grojau su juo kamerinį ansamblį. Aš grodavau violončele, jis fortepijonu. Nuo trečio kurso, tris metus su juo grojau ansamblį. Ir mes draugavom nuo pirmo kurso ir vėliau draugavom dažnai. Dažnai pasikalbėdavome.
Kokia buvo Juliaus Andrejevo šeima?
Jisai iš labai įdomios šeimos, jo tėvas dirbo Kauno teatre, buvo solistas, labai toks aukštos klasės, aukštos kultūros, labai išsilavinęs. Kaip sakė viena mano šeimininkė, kuri iki karo gyveno Kaune – vienintelis, kuris mokėjo nešioti fraką. Vėliau, kada jis pasidarė vyresnis, jisai buvo to teatro vienas iš vadovų ir režisierius (kalba apie tėvą Rostislavą). Štai tokia šeima.
Koks buvo santykis tarp Andrejevo ir Dvariono šeimos?
Mokėsi jisai kartu su būsima profesore Dvarioniene, vienoje klasėje. Ir kada kilo noras atiduoti sūnų mokytis, aišku iškilo tik tai šita kandidatūra. Dvariono šeima. Reiškia, jisai (Julius) atiduotas profesorei Dvarionienei,- jie ten labai turėjo šiltus santykius. Kartu su profesoriumi Dvarionu, visada jisai dalyvavo generalinėse repeticijose ir egzaminų klausydavo, taip sakant konsultuodavo šviežia ausim, ir patardavo. Šita pastovi draugystė su Dvariono šeima, vėliau peraugo į draugystę su Jurgiu Dvarionu smuikininku. Ir jie labai draugavo, visą laiką, ir toliau.
Koks jis buvo atlikėjas ir kompozitorius?
Šiaip nuostabus pianistas, labai muzikalus ir puikus ansamblistas. Labai plataus akiračio žmogus, jisai grojo ir ansamblyje ,,Musica humana“, toks labai įdomus ansamblis. Grojo ten ir klavesinu, ne tik tai fortepijonu. Ir ant tiek plataus akiračio, kad po baigimo Muzikos akademijos mes visi baigiame studijas, o jisai nutaria mokytis toliau, ir įstojo atseit antrą kartą į kompoziciją. Ir žiūrėjo į tai labai rimtai. Parašė daug nuostabių kūrinių, ir ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams. Dirbo Dvariono mokykloje, ir rašė mažas fortepijonines pjeses vaikams. Andrejevas Dvariono mokykloje, kartu su kitais žinomais žmonėmis, buvo vienas iš iniciatorių Dvariono konkursui. Čia buvo didžiulis nuopelnas ne tik Juliui, bet ir kitiems prisidėjusiems ir panašiai. Ten buvo keletą dar žmonių, reiškia – pianistas Jurgelionis, jie kartu ten dirbo su mokiniais. Ypač, Jurgis Dvarionas ir Justas Dvarionas,- Jurgio sūnus tada dar buvo jaunas, tai jisai dar ne dalyvavo iniciatoriumi konkurse, jisai vėliau perėmė aktyvų dalyvavimą. Labai rimtas dėmesys į kompozitoriaus profesiją privertė jį su laiku atsisakyti dalyvavimo ansamblyje ,,Musica humana“. Aš paklausiau kodėl? Jis sako, jeigu pradėjai kažką rašyti, o po to išvažiuoji savaitę gastrolėm, tai po to į tą kūrinį reikia vėl įeit, vėl į tą visą ilgą procesą sunku prisijungti, žodžiu, gaunasi, kad gastroliuojančiam kolektyvui – artistas ir kompozitorius jau sunkiai suderina, už tai pasitraukia iš to ansamblio. Kadangi, kompozitorius… Labai plataus akiračio, dirbo keletą metų ir Ispanijoje. Labai ten įdomiai… Ir grįžęs gavo pasiūlymą vadovauti Operos ir baleto teatre, pradžioje net atsisakė, bet po to jį prikalbino, dar truputėlį ten dirbo. Bandė ten kažką, kažką rimto padaryti. Ten buvo nemažai problemų, kažką truputėlį darė, bet po to su laiku, atsisakė vis dėlto reikalo. Ir susikoncentravo ties pedagoginio darbo Muzikos akademijoje, Kamerinio ansamblio katedroje. Kadangi, labai buvo geras pianistas, ir ansamblistas, ir savo laiku net kvietė mane ten kartu pagroti su jo studentais, bet tiesiog gavosi aš tuo metu buvau orkestre, aš ten su momentu buvau labai užimtas,- tai neišėjo. Bet žodžiu, labai daug dėmesio skyrė katedros darbui, kol sveikata jam leido. Labai rimtai ir aktyviai ten dirbo.
Koks buvo Julius pagal charakterį?
Jisai buvo visapusiškai išsilavinęs žmogus, labai aukštos kultūros. Visapusiškai, kadangi tėvas dirbo teatre režisieriumi, tai jisai žinojo ir šitą pusę gyvenimo. Žinojo, daug ir eilėraščių įvairiausių, poetų įvairiausių tautų. Ir žinojo labai daug muzikos, ir kaip kompozitorius labai daug žinojo. Turėjo labai tokį gerą humoro jausmą, mėgdavo pajuokauti ir nusišypsoti. Bet principe, buvo labai rimtas, labai kilnus žmogus, ir geras pianistas.
Kaip Julius bendraudavo su savo mokiniais ir studentais?
Man sunku pasakyti, ar jisai buvo labai geras pedagogas,- aš taip įsivaizduoju. Man pačiam, neteko būti jo pamokose, nes mes baigėme studijas. Aš buvau labai užimtas orkestre, tiesiog, kad taip pas jį pasižiūrėti kaip jis dirba, negalėjau. Girdėjau, įvairiausių ten jo, taip sakant šefuojamų ansamblių. Koncertuose mokiniai gerai grojo, bet pamokose man neteko būti. Už tai negaliu kalbėti. Bet įsivaizduoju, kad dirbo gerai, kadangi buvo mokinys pirmiausia dviejų profesorių ir Dvarionienės, ir faktiškai Dvariono. Dėl to, kad visos programos, kurias jisai ruošdavo – Dvarionas klausydavo, patardavo. Ir daug bendravo vėliau su Jurgiu Dvarionu. Žodžiu, buvo nepaprastai (susimąstė). Jeigu aš neklystu, jisai kada pradėjo dirbti ,,Musica humana“, tai jisai stažavosi Čekijoje klavesinu. Rimtai į viską tai žiūrėjo, bet jisai man aiškino, kad labai sunku kurti muziką, ir kartu dirbti gastroliuojančiame kolektyve.
2024 05 23
Parengė bakalauro IV kurso LMTA Muzikologijos katedros Muzikos tyrimų programos studentė Julija Andrejeva
