Veikla ir istorija

Iš vargonų istorijos Lietuvoje

Lietuvai įsiliejus į krikščioniškąjį pasaulį, vargondirbystė ir vargonavimo kultūra perėmė europines vargonų meno tradicijas. XIX–XX amžiuje, bręstant tautinei savimonei, pradėjo formuotis lietuviška vargonavimo mokykla. Dedant jos kertinius pamatus, neprilygstamas yra Juozo Naujalio indėlis.

J. Naujalis (1869–1934) – kompozitorius, vargonininkas, choro dirigentas, pedagogas, visuomenės veikėjas – vienas profesionaliosios lietuvių muzikos pradininkų, pirmosios dainų šventės 1924 m. rengėjų ir jos vyriausiasis dirigentas. 1884–1889 studijavo Varšuvos Muzikos institute vargonus pas J. Slivinskį, vėliau kompoziciją pas Z. Noskowskį.

Nuo 1894 m. J. Naujalis organizavo ir vedė vargonininkų ir dirigentų kursus, 1911 m. įsteigė Vargonininkų mokyklą ir draugiją. 1908 m. įkūrė Šv. Grigaliaus Didžiojo draugiją, 1909–1910 m. leido pirmąjį lietuvių muzikinį žurnalą „Vargonininkas“, 1913–1914 m. – vargonininkų kalendorių. 1905 m. Kaune įsteigė pirmą lietuvišką knygyną. Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais 1919 m. J. Naujalis Kaune atidarė privačią muzikos mokyklą, kuri vėliau 1920 m. buvo suvalstybinta ir veikė kaip Kauno muzikos mokykla. Joje 1922 metais buvo įsteigta vargonų klasė. Tad šiemet minime jos 90-metį. Katedros vedėju ir kurį laiką vieninteliu pedagogu buvo J. Naujalis. 1928 m. vargonavimą dėstyti čia pradėjo Nikodemas Martinonis, o po J. Naujalio mirties – Jonas Bendorius. 1933 m. Juozo Gruodžio iniciatyva mokykla perorganizuota į aukštąją muzikos mokyklą – Kauno konservatoriją. 1937 m. pedagogų gretas papildė prancūzų mokyklos prof. Marcel Dupré auklėtinis Jonas Žukas, o 1939 m., baigęs studijas Romoje, Vatikane ir Paryžiuje – Zigmas Aleksandravičius. 1940 m. Lietuvai grąžinus Vilnių, muzikos mokyklą su vargonų klase čia atidarė Konradas Kaveckas ir J. Bendorius. 1945 m. Vilniaus muzikos mokykla pertvarkyta į Vilniaus konservatoriją. 1945–1949 m. šioje konservatorijoje vargonavimą ir teorines disciplinas dėstė Z. Aleksandravičius. 1949 m. sujungus Kauno ir Vilniaus konservatorijas, vargonų klasė buvo uždaryta, vargonai ir vargonininkai trylikai metų atsidūrė už valstybės įstatymų ribų. 1962 m. naują etapą Lietuvos vargonų istorijoje pradėjo Leopoldas Digrys.

L. Digrys gimė 1934 m. Kaune. 1952–1957 m. studijavo Maskvos konservatorijoje fortepijono (prof. G. Ginzburgo) ir vargonų (prof. A. Gedike) klasėse. 1960 m. baigė fortepijono ir vargonų aspirantūras (prof. G. Ginzburgo ir L. Roizmano kl.). Vėliau du kartus stažavo Prahos menų akademijoje (HAMU). Lietuvos konservatorijoje ėmė dėstyti 1960 m., o 1983 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. L. Digrys yra pagerbtas įvairiais valstybiniais apdovanojimais ir premijomis. Po studijų grįžęs į Vilnių, L. Digrys pradėjo aktyvią veiklą, norėdamas atkurti vargonavimo studijas. 1962 m., konservatorijai įsigijus dviejų manualų su pedalais fisharmoniją, norinčių mokytis groti susirinko nemažas būrys studentų.

1962 m. vasario 11 d. buvo atkurta vargonų klasė. 1966 m. absolventas Bernardas Vasiliauskas tapo I-ojo Tarprespublikinio vargonininkų konkurso (1968) laureatu, o po metų baigusios Giedrė Lukšaitė, Vida Prekerytė, Nijolė Trinkūnaitė ir vėlesnių laidų L. Digrio mokiniai Gediminas Kviklys, Virginija ir Živilė Survilaitės, Jūratė Landsbergytė, Jūratė Bundzaitė, Dainius Sverdiolas ir kiti sudarė aktyviai koncertuojančių Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje vargonininkų branduolį.

Greta pedagoginės veiklos, L. Digrys pasižymėjo ir unikaliais organizaciniais sugebėjimais. Buvo įsigyti Alexander Schuke firmos vargonai – pozityvas, vieni po kitų kilo nauji instrumentai; 1963 m. – Vilniaus filharmonijoje, 1964 m. – Konservatorijos 316 auditorijoje, 1969 m. – Paveikslų galerijoje (dabar Vilniaus Arkikatedra). Čekų firma Rieger-Kloss 1975 m. pastatė vargonus Klaipėdos fakultetuose, o 1976 m. – Mažojoje Baroko salėje (dabar Šv. Kryžiaus bažnyčia). Pastoviai vyko koncertai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, vasarą – Nidoje ir Juodkrantėje.

L. Digrio iniciatyva nuo 1968 m. Vilniuje pradėti rengti vargonų muzikos festivaliai, kuriuose dalyvavo pasaulinio garso vargonininkai Maurice Duruflé, Jean Guillou (Prancūzija), Guy Bovet (Šveicarija), Flor Peeters (Belgija), Jiři Reinberger (Čekija), Wolfgang Schetelich (Vokietija) ir daug kitų.

Intensyvus vargoninis gyvenimas inspiravo daugelį lietuvių kompozitorių sukurti naujus kūrinius vargonams. Eduardo Balsio, Juliaus Juzeliūno, Broniaus Kutavičiaus, Teisučio Makačino, Giedriaus Kuprevičiaus, Vidmanto Bartulio ir kitų kompozitorių opusai suskambo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse.

1972 m. prie Kultūros ministerijos įkuriamos Vargonų dirbtuvės, kurioms vadovavo muzikologas Rimantas Gučas. Surinkta istorinė medžiaga apie Lietuvos vargonus, restauruota nemažai vertingų instrumentų, pastatatyti nauji vargonai Nidoje, Kauno Kunigų seminarijoje ir kitur.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1990 m. vargonų klasės pagrindu buvo suformuota Vargonų katedra. Katedrai vadovavo ir joje dėstė prof. L. Digrys, taip pat įvairias specialybines disciplinas dėstė V. Survilaitė, G. Kviklys, B. Vasiliauskas, Vytautas Gaidamavičius, Rimvydas Žigaitis, Balys Vaitkus, Renata Marcinkutė, Jarūnė Barkauskaitė.

1991 m. įvyksta I-asis Tarptautinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas, kuris rengiamas kas ketveri metai. Šio konkurso laureatais jau tapo lietuvių vargonininkai Irena Budrytė, R. Marcinkutė, B. Vaitkus, Jurgita Kazakevičiūtė ir Karolina Juodelytė.

1995 m. Vargonų katedros vedėju tampa G. Kviklys. Pakeičiamas katedros pavadinimas, nuo šiol ji – Vargonų ir klavesino katedra.

1997 m. įvedamos kompozicijos (prof. B. Kutavičius) ir improvizacijos (prof. T. Makačinas) disciplinos. Nuo 2004 m. akademiniam jaunimui paskatinti katedros iniciatyva pradedamas rengti J. Naujalio jaunųjų vargonininkų konkursas.

2009 m. Vargonų ir klavesino katedros vedėja paskiriama doc. R. Marcinkutė Lesieur. Jai tenka vadovauti ir ieškoti naujų kelių sudėtingomis studijų programų keitimo, reformų ir krizės sąlygomis. Nežiūrint ekonominių visuomenės ir bažnyčios problemų, dešimtys katedros absolventų įsijungė į Lietuvos vargoninį gyvenimą ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir mažesniuose miesteliuose.

1991 m. L. Digrio iniciatyva pradėjo veikti Religinės muzikos centras, kiekvieną sekmadienį rengiantis Sakralinės muzikos ir susikaupimo valandas Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje. Čia nuolat skamba vargonų muzika, o taip pat vyksta Kristupo vasaros festivalio koncertai (meno vadovė R. Marcinkutė Lesieur), kuriuose dalyvauja sakralinės muzikos atlikėjai iš įvairių pasaulio šalių.

Nuo 1993 m. Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje vyksta Muzikų rėmimo fondo, vadovaujamo Liucijos Stulgienės, vargonų muzikos koncertai „Sekmadienio muzika“, kuriuos kuruoja G. Kviklys. Šis fondas nuo 2003 m. Druskininkuose rengia tarptautinius menų festivalius „Vasara su M. K. Čiurlioniu“, Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje vyksta vargonų ir sakralinės muzikos valandos (kuratorius G. Kviklys). 1997 m. Utenoje, o vėliau ir kitose Aukštaitijos bažnyčiose pradėtas organizuoti „Aukštaitijos vargonų muzikos festivalis“, jo iniciatorė ir meno vadovė – Zita Lukošiūnienė.

Nuo 2000 m. vyksta R. Liehmanno festivalis ir Jaunųjų vargonininkų konkursas Rokiškyje. Šv. Jonų bažnyčios vargonininkas Vidas Pinkevičius įsteigė „Nacionalinę vargonininkų asociaciją“ ir įsitraukė į vargonų muzikos propagavimą visuomenėje. 2001 m. B. Vaitkus, įkūręs „Naująjį vargonų forumą“, organizuoja „Vargonų vasaros“ koncertus Nidoje, J. Žuko vargonininkų konkursą ir meistriškumo kursus. Tais pačiais metais Dalios Jatautaitės įsteigtas Kauno Religinės muzikos centras rengia klasikinės muzikos koncertus „Musica sacra“ ir festivalį „Skamba Sūduvos vargonai“. Vargonų muzika suskambo ir naujuose festivaliuose Radviliškyje, Lazdijuose, Birštone, Joniškyje, Anykščiuose ir kitur.

Vargonų klasės atkūrimo 50-mečio jubiliejinių renginių organizatorė LMTA Vargonų ir klavesino katedra džiaugiasi vargonų muzikos atgimimu Lietuvoje ir siekia paskatinti naujai veiklai visus profesionalius Lietuvos vargonininkus.

Parengė LMTA Vargonų ir klavesino katedros pedagogai