Istorija ir veikla
Muzikologijos katedra įsteigta 2020 m. gruodžio 3 d. LMTA Tarybos nutarimu, sujungus iki tol nuo 1945 m. veikusią Muzikos istorijos ir nuo 1949 m. veikusią Muzikos teorijos katedras.
Priešistorė
Muzikos teorija ir muzikos istorija – muzikologijos atšakos, liudijančios istoriškai Lietuvoje susiklosčiusią tradiciją. Lietuvos muzikologijos šaknys siekia XVII-XVIII a., kai Vilniaus universitete buvo dėstomos muzikos disciplinos, buvo parašyti teoriniai profesoriaus Žygimanto Liauksmino bei universiteto auklėtinių Nikolajaus Dileckio ir Wojciecho Tylkowskio darbai; kai XIX a. pr. buvo įsteigta muzikologijos katedra, vadovaujama kompozitoriaus ir teoretiko Jano Dawido Hollando; kai ten pat buvo dėstoma kompozicija, mokoma groti muzikos instrumentais; kur dirbo iškilūs pedagogai.
Muzikos klausimais pradėta domėtis XIX a. pabaigoje. Dar lietuviškos spaudos draudimo laikais, Jonas Basanavičiaus „Aušroje“ (leidžiamoje Tilžėje) buvo spausdinamos lietuviškos dainos, rašoma apie liaudies dainų rinkinius. Vėliau muzikinio gyvenimo aktualijas aptardavo „Varpas“, „Žinyčia“, „Naujoji gadynė“, dienraštys„Viltis“, kur buvo aprašomi muzikinio gyvenimo įvykiai ir propaguojamas muzikos menas. Su „Viltimi“ bendradarbiavo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Česlovas Sasnauskas, Spfija Kymantaitė-Čiurlionienė. Čia Č. Sasnausko iniciatyva buvo sudaryta komisija lietuviškiems muzikos terminams parengti, atspausdinta trumpa muzikinės kultūros raidos Vakarų Europoje apžvalga, parašyta Stasio Šimkaus. Darbus apie muziką JAV lietuvių kalba leidžiamame žurnale „Laisvoji mintis“ rašė ir Mikas Petrauskas.
XX a. pirmojoje pusėje formuojantis profesionaliosios lietuvių muzikos mokyklai, pradėjo stiebtis ir lietuvių muzikologijos daigai. Pradininkais laikytini kompozitoriai Juozas Naujalis, M. Petrauskas, Č. Sasnauskas, S. Šimkus, M. K. Čiurlionis, Juozas Gruodis, Vladas Jakubėnas, Vytautas Bacevičius ir kiti. Jie ne tik kūrė muziką, bet ir rašė apie muzikinį gyvenimą, mokymo problemas, nagrinėjo muzikos teorijos klausimus. Pasirodė ir muzikiniai leidiniai – „Vargonininkas“, „Muzikos menas“, „Muzika“, „Muzikos barai“, „Muzikos aidai“, „Muzika ir teatras“, formavosi muzikos kritika (Viktoras Žadeika, Jonas Bendorius, V. Jakubėnas ir kt.).
Sąlygos rengti profesionalius muzikologus Lietuvoje pradėjo formuotis 1933 m., įkūrus Kauno konservatoriją, perorganizuotą iš 1919 m. J. Naujalio įkurtos muzikos mokyklos. Kauno konservatorijoje veikė kompozicijos skyrius, kuris 1945 m. virto Teorijos-kompozicijos katedra.
Muzikos istorijos katedra (1949–2020)
Vilniaus ir Kauno konservatorijose Muzikos istorijos katedros buvo įsteigtos 1945 m. Nuo 1949 metų, kai abi konservatorijos buvo sujungtos į vieną Lietuvos konservatoriją (dabartinę LMTA), čia įsteigta Muzikos istorijos katedra. Greta Muzikos teorijos katedros, Muzikos istorijos katedra buvo pagrindinė aukščiausios kvalifikacijos muzikos mokslininkų, muzikos istorijos ir teorijos dalykų dėstytojų Lietuvoje rengimo vieta. Katedros pedagogai ir absolventai dirba mokslo darbą, taip pat kitose mokslo bei pedagogikos, muzikos vertybių sklaidos, muzikos gyvenimo organizavimo bei administravimo įstaigose. Per 75 veiklos metų čia muzikologo išsilavinimą įgijo daugiau nei 250 žmonių.
Ilgą laiką Muzikos istorijos katedros moksliniai interesai apsiribojo beveik vien lietuvių muzika. Tai liudija ir studentų diplominių darbų temos. Lietuvių muzikos bei kultūros ribas peržengianti problematika juose pasirodė tik 7-ajame dešimtmetyje. Bėgant metams katedros veiklos bei lietuvių muzikologijos reikšmingumas ir autoritetas stiprėjo. 1981 m. buvo įsteigta kandidato (daktaro) laipsnio teikimo taryba (veikusi iki 1990 m. pab.). Atgavus Nepriklausomybę, buvo pertvarkytos mokymo programos, išsiplėtė mokslo darbų tematika: tyrinėjama religinė, senųjų amžių muzika, naujausieji muzikos mokslo reiškiniai, užsienio lietuvių muzikinis gyvenimas ir pan. 1992 m. tuometėje Muzikos akademijoje buvo įsteigta doktorantūra, suteikta teisė teikti daktaro ir habilituoto daktaro laipsnius.
Ilgamečiai Muzikos istorijos katedros pedagogai buvo Juozas Gaudrimas, Jadvyga Čiurlionytė, Julius Špigelglazas, Kazys Jasinskas, Adeodatas Tauragis, Vytautas Landsbergis, Jūratė Gustaitė, Onutė Narbutienė, Jūratė Trilupaitienė ir kiti.
Muzikos teorijos katedra (1949–2020)
1949 m. sujungus Kauno ir Vilniaus konservatorijas ir įkūrus Lietuvos valstybinę konservatoriją, buvo įsteigta savarankiška Muzikos teorijos katedra. Iki to laiko profesionalūs muzikologai Lietuvoje nebuvo rengiami. Muzikologinis išsilavinimas buvo įgyjamas mūsų tėvynainiams studijuojant Rusijos, Lenkijos, Vokietijos, Čekijos, Prancūzijos aukštosiose mokyklose. Ryškiausi jų darbai – tai Juozo Žilevičiaus monografija apie Česolvą Sasnauską (1936), Teodoro Brazio giedojimo, muzikos teorijos bei harmonijos vadovėliai, V. Jakubėno kritiniai straipsniai, J. Čiurlionytės sukurta lietuvių liaudies dainų tyrinėjimo metodika bei tiriamieji darbai. Vėliau ryškiais darbais muzikinės dermės tyrimuose pasižymėjo Antanas Venckus, švietėjiška bei pedagogine veikla – Vytautas Venckus. Pirmiesiems muzikologų teoretikų studentiškiems darbams vadovavo J. Bendorius, vėliau Eduardas Balsys, V. Venckus.
Muzikologinių tyrimų bazė didžia dalimi susitelkė ties muzikinio folkloro studijomis, vykdomomis 1948 m. įsteigtoje Liaudies kūrybos laboratorijoje. Naują impulsą muzikologijos tiriamiesiems darbams davė 1964 m. įsteigta Teorijos laboratorija. 1993 m. teorijos ir liaudies kūrybos laboratorijos buvo perorganizuotos į Muzikologijos institutą su muzikos teorijos ir istorijos, pedagogikos bei etnomuzikologijos skyriais. Tai muzikologinių tyrinėjimų centras ir pagalbinė mokymo proceso grandis, kur dirbo akademijos absolventai muzikologai ir buvo inicijuojama daugelis respublikos muzikiniam gyvenimui svarbių projektų.
Anuometinėje Valstybinėje konservatorijoje 1981-1991 m. veikė regioninė specializuotoji kandidato (daktaro) laipsnio teikimo taryba, suburta muzikologijos disertacijoms ginti. Disertacijas joje apgynė 16 lietuvių ir 65 kitų kraštų mokslininkai. 1992-2012 m. Muzikos akademijoje įsteigta doktorantūra, suteikta teisė teikti daktaro ir habilituoto daktaro laipsnį.
Muzikos teorijos katedrai vadovavo Juozas Gaudrimas (1949-1953), Eduardas Balsys (1953-1956), Povilas Tamuliūnas (1956-1975, 1977-1979), Juozas Antanavičius (1975-1977, 1979-1987), Algirdas Ambrazas (1987-1998), Gražina Daunoravičienė (1998-2003), Vida Umbrasienė (2003-2008), Audra Versekėnaitė (2008-2012, 2017-2019), Rima Povilionienė (2012-2017), Laima Budzinauskienė (2019-2020).
Ilgamečiai Muzikos teorijos katedros dėstytojai buvo Vaclovas Paketūras, Dana Banevičienė-Palionytė, Irena Mikulevičiūtė, kompozitoriai Teisutis Makačinas, Jonas Tamulionis ir kt.
Muzikologijos studijas yra baigę daugiau nei 150 teoretikų. Tradiciškai susiformavusio mišraus teoretikų ir kompozitorių, formuojančių muzikos teorijos katedros pedagogų kolektyvą, misija – ne tik ugdyti profesionalius muzikologus, bet ir suteikti teorinį išsilavinimą akademijoje studijuojantiems muzikos atlikėjams.
Muziko teorijos katedros mokslinių tyrinėjimų kryptys aprėpė gana platų temų spektrą – nuo bažnytinės muzikos, visaaprėpiančio nacionalinio stiliaus, kompozitorių personalijų, atskirų žanrų studijų iki sudėtingų teorinių problemų, susietų su muzikos kalbos bei jos elementų, formos ir muzikos suvokimo problemomis. Katedros pedagogų mokslo darbuose ryškios tarpdisciplininės tendencijos, dialogas su naujais meno mokslais, jų tyrimo metodologijomis ir poreikis įsilieti į tarptautinę muzikologinių tyrimų erdvę. Jų mokslo darbai spausdinami prestižiniuose žurnaluose „Tiltai“, „Menotyra“, „Lietuvos muzikologija“ ir kt.
Už puikius mokslo pasiekimus ir aktyvią muzikologinę veiklą Muzikos teorijos katedros studentams buvo skiriama Adedato Tauragio stipedija. 2005-2006 m. m. ji buvo paskirta Muzikos teorijos katedros studentei Astai Pakarklytei (dėst. asist. Eglė Gudžinskaitė), 2010-2011 m. m. – Laurai Kaščiukaitei (dėst. prof. dr. G. Daunoravičienė), 2011-2012 m. m. – Gintarei Stankevičiūtei (dėst. doc. dr. Rūta Gaidamavičiūtė), 2012-2013 m. m. – Aistei Valentaitei (dėst. doc. dr. A. Versekėnaitė).